Pradėjęs fotografuoti supratau, kad fotografija nėra vien tik mygtuko spaudimas ir žiūrėjimas pro fotoaparato akutę. Man fotografija yra bendravimas ir noras atrasti, galimybė parodyti tai, kas dar nebuvo niekur matyta ir rodyta. Kelis kartus yra buvę, kad nuvykęs fotografuoti daugiau laiko praleisdavau bendraudamas su žmogumi, o fotografuoti pradėdavau likus nedaug laiko iki išvažiavimo. Visada prieš fotografuodamas stengiuosi sau atsakyti į klausimą: „Ką noriu savo fotografijomis čia parodyti?“ Nežinodamas, ką noriu parodyti, dažniausiai nežinau, nei ką, nei kaip turėčiau daryti ar nuo ko pradėti.

Fotografijoje mane labiausiai žavi tai, kad gali papulti į tokias vietas ir bend­rauti su tokiais žmonės, apie kokius niekada net nepagalvotum. Dažniausiai planuoju tik fotografuoti, tačiau imu bendrauti, susidraugauju, ir tas ryšys fotografijose dažnai juntamas. Kai fotografavau tapytoją Ričardą Ničajų, labai ilgai kalbėjomės ir radome daug bendro, nors tarp mūsų nemažas amžiaus skirtumas.

Prieš pradėdamas seriją apie menininkus, kurie išvyko iš miesto ir įsikūrė kaime, daug laiko praleidau žiūrinėdamas kitų fotografų darbus, kuriuose fiksuojami įvairūs žmonių gyvenimo kismai. Didelį įspūdį paliko „Noor“ fotografų agentūros serijos apie žmonių gyvenamosios vietos keitimą. Galvojau apie kai ką panašaus... Prisiminiau vieną pažįstamą, kuris miške pasistatė nedidelį namelį ir jame apsigyveno. Tačiau tuomet norėjau fotografuoti atsiskyrėlius, ekobendruomenes ar tiesiog žmones, pabėgusius iš miesto ir apsigyvenusius kaime. Nieko bendro su menu ir menininkais nebuvo. Praėjus šiek tiek laiko pradėjau ieškoti žmonių, pabėgusių į kaimą. Visi, kuriuos rasdavau, buvo vienos ar kitos srities menininkai. Nusprendžiau, kad fotoistorijas apie atsiskyrėlius daryti niekada nebus vėlu, ėmiausi panašios, bet siauresnės temos –­ menininkų pasitraukimas iš miesto.

Fotografavau po 20 metų į Lietuvą iš JAV grįžusį fotografą Arūną Kulikauską ir jo žmoną grafikę Oksaną Judakovą, avis ir česnakus auginančią tapytoją Aureliją Kairytę-Smolianskienę, prieš daugiau nei dvi dešimtis metų iš Panevėžio į Stultiškes persikėlusį tapytoją R. Ničajų, Arklėnų kaime gyvenantį savamokslį skulptorių Robertą Strazdą ir architektę Eglę Plytnikaitę.