Apie Aistės Kisarauskaitės parodą „Baltųjų ėjimai"

Praėjusią savaitę nugirdau pasakojimą apie veterinarijos studentą, meilės prisipažinimą draugei išsiuvinėjusį ant išskrosto šuns kūno. Po kelių dienų apsilankiusi „Artifex" galerijoje vėl susidūriau su siūlių raštais, šįkart sunkiau iššifruojamais.

Nedidelėse galerijos erdvėse šiuo metu vyksta net dvi kuratorės, rašytojos Aistės Kisarauskaitės parodos: „Baltieji" ir „Ėjimai", sudarančios ir bendrą parodos pavadinimą. Nors autorė daugiausia mąstė apie „baltąjį kubą" ir modernizmą, „Baltųjų ėjimai" siejasi ir su šachmatais.

Šachmatuose baltieji visuomet pradeda. Šioje parodoje „Baltieji" – tai gydytojų chirurginiais siūlais sulopytos drobės – medicininė tekstilė. Tirpios ar netirpios, siūlės nedingsta be pėdsakų. Jos palieka randus – traumų raštus visam gyvenimui, o raštuose atsispindi ne tik siūnamos kūno dalies ypatybės, bet ir kai kas savito, perskaitomo tik gydytojų, kurie atpažįsta vienas kito braižą.

Parodos autorė, nugruntavusi ir ištempusi drobes ant porėmių, davė laisvę gydytojams jas pjaustyti ir siūti, pagyvindama tam tikrą jau anksčiau egzistavusią menininkų-gydytojų dinamiką: viena paskutinių lietuvių modernistų kartų savo kūryboje pradėjo plėtoti medicinines temas, o didesnes nei vidutinės pajamas gaunantys gydytojai tapo mecenatais įsigydami meno kūrinius. Kisarauskaitė nori toliau plėtoti šį tarpusavio ryšį. Vaikystėje mačiusi, kaip šeimos draugai chirurgai skolina tėvams skalpelius raižyti grafiką, dabar autorė „skolina" drobes chirurgams eksperimentuoti.

Medicininė tema pereina ir į ta pačia erdve besidalijančią „Ėjimų" parodą, į Kisarauskaitės sumanytus ilgaaulius, gipsinį kojos įtvarą primenančius batus su chirurginėmis žirklutėmis vietoj kulno. „Ėjimais" pavadinta mobili paroda susideda iš Kisarauskaitės kurtų batų projektų, pasiūtų batsiuvio Žano Maslausko, ir įkomponuotų kitų menininkų (G. Trimako, B. Zokaitytės, A. Maknytės) kūrinių. Šie tinkami vaikščioti batai išneša meną į gatves, palieka kasdienybėje mėnulio pėdsakus, fetišizuoja menininko buities rakandus –­ nudėvėtus teptukus, praradusius įrankio paskirtį, bet įgavusius estetinę vertę. Taip paroda prisipildo dar daugiau menininkų (teptukų savininkų) pavardžių. V. Antanavičius, S. Kisarauskienė, G. Znamierovskis tampa menininkais-žvaigždėmis – dar viena nuoroda į modernizmą.

Parodas vienijanti balta spalva kreipia į tradicinį „balto kubo" galerijos modelį, kur rodomi kūriniai balta spalva ištraukiami iš bet kokio konteksto. Baltose galerijos erdvėse balti batai ir baltos drobės sukelia efemeriškumo pojūtį tarsi palengva nyktų, sklaidytųsi kaip tirpūs chirurginiai siūlai. Abi parodos vizualiai nesunkiai susilieja ir, rodos, net turi panašų tikslą – meną reikia pagydyti, reabilituoti, išnešti į kasdienybę, atrasti iš naujo. Tačiau baltieji batai, „baltojo kubo", o kartu ir modernizmo kritika, patys guli nenešiojami „balto kubo" modelį pritaikiusioje „Artifex" galerijos erdvėje, atskirti nuo savo paskirties ir konteksto. Gatvių jie kol kas nepasiekia, meno gatvėse (ar gatvės meno) nekuria ir galbūt nekurs, taip likdami paro­dos erdvėje snaudžiančiais objektais.

Tyčia ar ne, parodose efemeriška tampa ir autorystė. „Baltųjų ėjimai" – tarsi personalinė paroda, o vos ne kiekvienas kūrinys turi vis kitą, dažniausiai dar ir ne vieną, autorių – menininką ar mediką, dar ir kuriantį ne savo įprasta medžiaga ar kontekstu. Kolektyvinė kūryba, naikindama ribas tarp meno-gyvenimo, individo-kolektyvo ir atskirų meno disciplinų, tampa tarsi dar viena priešprieša modernizmo puoselėtam individualumui. Tačiau pati Kisarauskaitė, būdama ir parodos kuratorė, ir menininkė, vienoje parodoje suslėpusi kelias atskiras parodas ir prisodrinusi jas įvairiausių nuorodų į savo biografiją, vaikystę, modernizmą, atrodo kaip gera šachmatų žaidėja. Baltųjų ėjimas baigtas. Eilė juodiesiems.

A. Kisarauskaitės objektas iš projekto „Ėjimai" –  čia