Romėnų žyniai per apeigas stebėdavo tam tikrą iš anksto apibrėžtą dangaus sritį, lot. templum („stebėjimo erdvę“), ir pateikdavo savo interpretacijas pranašaudami ateitį. Analogiškai ant žemės buvo išskiriama tam tikra šventa vieta, žemės plotas, kurią pašvęsdavo tik dievybei (tas plotas taip pat vadintas templum). Menininko studiją galima laikyti šiuolaikiniu templum – vieta, skirta kūrybinei energijai, procesui, kai menininkas stebi ir interpretuoja pasaulį. Tai tampa šiuolaikine pranašavimo aikštele, kurioje kūrybinės idėjos materializuojasi ir transformuojasi į vizualią realybę. Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“ eksponuojama Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Rūtos Katiliūtės abstrakčiosios tapybos paroda „Debesų šešėliai“ (veiks iki rugpjūčio 11 d.) galėtų būti vertinama pagal šią menininko studijos sampratą. Ekspozicijoje siekiama perkelti ne tik dailininkės kūrinius, bet ir pačią studijos atmosferą – kūrybinę erdvę, kurioje užgimsta monochrominė autorės tapyba.

Mūsų kasdienis realybės išgyvenimas pagrįstas žmogaus masteliu ir perspektyva, tačiau jei pažiūrėtume į pasaulį iš didesnės distancijos (iš paukščio skrydžio ar Paukščių Tako) arba, priešingai, prisiartintume prie jo mikrolygmeniu iki atomų ar ląstelių, pasaulis atsivertų visiškai nauju, netikėtu, abstrakčiu pavidalu – neatpažįstamas ir neapibrėžtas, vis dėlto ne mažiau tikras ir prasmingas. Iš tiesų abstrakti tapyba gali reflektuoti pasaulį ne visada akivaizdžiais ar lengvai suvokiamais būdais. Paveikslas gali atspindėti emocines būsenas, idėjas, išgyvenimus arba tiesiog menininko reakciją į pasaulį. Nuolat kintanti dangaus architektūra atveria plačią vaizduotės erdvę, tačiau, kaip teigia kuratorė Sonata Baliuckaitė, R. Katiliūtės darbai nebuvo tapyti pagal debesų šešėlius, o atvirkščiai – dailininkei debesų šešėliai priminė jos jau nutapytus kūrinius. Privati minčių plotmė sudaro autorės unikalų pasaulio suvokimo pagrindą, kuriame pirmenybė teikiama vidinei regai.

 

Rūtos Katiliūtės parodoje „Debesų šešėliai“ Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“. Mariaus Žičiaus nuotrauka

 

Dailininkės tamsesnio kolorito kūriniams artimos austrų poeto Paulio Celano eilutės: „...Tamsesnis tamsoj – esu nuogesnis.“ Tai tarsi intensyvus santykis su savimi, stiprūs vidiniai išgyvenimai Paryžiaus mėlio fone. Juk net ir užsimerkę nematome vien tamsos – pasaulis toliau alsuoja ir mirga mūsų sąmonėje. Atsiduoti nežinomybei susiduriant su mūsų pačių nepažiniomis pusėmis reikia drąsos ir jautrumo. Dailininkė mums tarsi primena, kad tik gilindamiesi į savo vidinę tamsą, patirdami naujas emocines būsenas ir išbandymas galime atskleisti tikrąsias savo jausmų spalvas ir išgyventi gilias kūrybines patirtis. R. Katiliūtės kūriniai tampa tarsi šio nuolatinio pažinimo veidrodžiu, kviečiančiu atsiverti vidinei, nuo mūsų pačių kartais paslėptai erdvei. „Paslapties negalima išduoti net pačiam sau“ yra, ko gero, tiksliausiai autorės kūrybinę strategiją apibūdinantis teiginys.

Dailininkės santykis su mėlyna spalva yra labai intymus ir analitinis, ji išsamiai išnagrinėja jos raiškos galimybes. Mėlyna spalva tampa daugiau nei tik vizualus elementas – tai transformuojantis naratyvas, per išgrynintos būties metaforas mezgantis unikalų ir provokuojantį dialogą tarp autorės ir žiūrovo. Ką galime įvardyti vizualiniame lauke, kas būtų analogiška pačiai pasąmonei, struktūrai, kuri, pirmiausia, turi numanyti egzistuojanti kitos būties šešėlyje, ir, antra, struktūrai, kuri įgyja prasmę tik tada, kai konfliktuoja su minėto būvio sąmone? Ar optinis laukas – regėjimo reiškinių pasaulis: debesys, jūra, dangus, miškas – gali turėti pasąmonę?

Viename interviu autorė citavo Plotiną, teigusį, kad gamtos grožis yra proporcingas joje ištirpusios šviesos kiekiui. Iš tikrųjų jos darbuose atsiskleidžia pirmapradžių gamtos elementų ir atmosferos esmė, bet ne tiek per konkrečius objektus, kiek per erdvę, šviesą, ir eterį. R. Katiliūtės darbuose vizualus objektas tampa nekonkretus, vis dėlto išlaiko emocinį ir estetinį svorį. Jos kūriniai perteikia kažką labai asmeniško ir kartu universalaus – prabėgančią akimirką begalybėje. Tai primena „Blyškiai mėlyno taško“ koncepciją, kilusią iš Carlo Sagano apmąstymo apie Žemės vietą Visatoje. C. Saganas „Blyškiai mėlyname taške“ aprašo, kaip erdvėlaivis „Voyager 1“, esantis už 6 mlrd. km nuo Žemės, užfiksavo mūsų planetos vaizdą kaip mažytį blyškų taškelį, pakibusį Saulės spindulyje. Šis vaizdas jautriai primena apie mūsų planetos dydį ir menkumą kosmoso platybėse, kviečia apmąstyti kosmoso didybę ir mūsų egzistavimo atsitiktinumą. Galbūt būtent tai yra R. Katiliūtės kūrybos jėga – gebėjimas kūriniais vienu metu priminti mums mūsų pažeidžiamumą ir vienišumą kosmose, bet ir suteikti galimybę pasinerti į savo vidinę neaprėpiamą erdvę. Išbandymas mums visiems – atrasti ir pripažinti savo vidinę šviesą, kad ir kokia maža ar nepa­stebima ji atrodytų kosminėje erdvėje.

Parodos „Debesų šešėliai“ kūriniai – emocinės gelmės ir poetinės nuotaikos prisotinti miražai, daugiasluoksniai ir vitališki, efemeriški ir dinamiški, panašiai kaip debesys ir šešėliai, nuolat besimainantys ir judantys erdvėje. Įdomu, kad tokie subtilūs gamtos reiškiniai gali turėti ir lemtingų pasekmių. Pavyzdžiui, per Šaltąjį karą, 1983 m., sovietų ankstyvojo įspėjimo sistema buvo sutrikdyta, kaip atrodė, dėl penkių artėjančių JAV branduolinių raketų. Tačiau iš tiesų tai buvo tik saulės atspindžiai dideliame aukštyje esančiuose debesyse. Dabar suvokiant tai kyla neįtikėtinas jausmas – kaip nekaltas gamtos fenomenas galėjo tapti priežastimi pradėti pasaulio pabaigą. Panašiai ir R. Katiliūtės kūriniai: kelia meditatyvias ir mistines asociacijas, bet jų intencija neatrodo kaip saugaus prieglobsčio suteikimas žiūrovui, norinčiam pabėgti nuo realybės, o veikiau kvietimas įsitraukti į gilesnę, introspektyvią patirtį, stebint ir interpretuojant įelekt­rinto pasaulio krūvius.

 

 

 

Rosana Lukauskaitė – literatūrologė, vizualiųjų ir scenos menų kritikė.