„Gropius Bau“ parodų rūmuose (Berlynas) iki 2025 m. sausio 12 d. vyks tailandiečio menininko (akcijos, performansai) Rirkrito Tiravanijos paroda „Laimė ne visada linksma“. Parodos pavadinimas paremtas režisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio žodžiais pristatant savo filmą „Angst fressen Seele auf“ („Baimė ėsti sielą“ – filme nuskambėjusi netaisyklingai kalbančio Vokietijos turko frazė). Savo kulinarinėmis akcijomis, darbais su tekstais ir apyvokos daiktais menininkas dekonstruoja tradicinį parodų organizavimo modelį, ginčija meno ir kūrėjo sampratą.

 

Vilmos Mosteikienės nuotrauka

 

Šią vasarą lankiausi Pasaulio žemaičių dailės parodoje Plungėje. Vienas vidutinio amžiaus vyras prižiūrėtojos teiravosi, kurgi čia medis: juk va, parašyta, o jam prieš akis – kažkoks babaužis. Vyrui teko paaiškinti, kad omeny turėta medžiaga, iš kurios padaryta abstrakti skulptūra.

Tą smalsų žemaitį prisiminiau R. Tiravanijos paro­doje „Gropius Bau“ rūmuose. Ekranai palapinėse, kavos ir arbatos kampeliai, išmėtyti jogos kilimėliai ir miegmaišiai... Įtariu, kad jam didžiausią įspūdį pa­rodoje būtų padaręs ryškiai geltonas automobilis, o prižiūrėtojai jis tikriausiai būtų uždavęs bent du klausimus: „Kaip tą opelį užkėlė į antrą aukštą?“ ir „Kurgi čia menas?“ Abu klausimai tikrai pradžiugintų provokuoti linkusį parodos autorių. Tokie meno nepersisotinę lankytojai jam svarbūs, bet, žinoma, kaip tik tokie ir neateina.

Menininkas išgarsėjo savo mobile home akcijomis: muziejų salėse lankytojams įrengia laikinas erdves prisėsti ar prigulti, ruošia maistą. R. Tiravanijos paro­da retrospektyvi (1987–2024), todėl jo chuliganiškumas nebedaro tokio įspūdžio kaip karjeros pradžioje.

Parodos anotacijoje užsimojama plačiai: „R. Tiravanija kuria erdves atsitiktiniams susitikimams, socialiniams ryšiams užsimegzti ir nutrūkti – trumpiau sakant, gyventi.“ Tačiau mano apsilankymo metu lankytojai liko ištikimi tradiciniam pasyvaus žiūrovo vaidmeniui: negėrė kavos nei arbatos, nemezgė santykių. Tiesiog gyvenimo lengvai į parodų sales nepriviliosi. Žiūrovus įtraukti į meno procesą apskritai yra sudėtingas reikalas. Prieš keletą metų buvau amerikiečių konceptualistės ir filosofės Adrianos Piper parodoje, kur įeinant lankytojų buvo prašoma ką nors paniūniuoti. Ekstravertai plėšė operų arijas, intravertai susinervinę gręžėsi link išėjimo. Parodoje menininkė apmąstė savo, kaip afroamerikietės, patirtį Vakaruose, brovimąsi į asmeninę erdvę. Negi nepagalvojo, kad jos kvietimą niūniuoti, kai to visai nesinori, kai kurie įvertins būtent taip?

Ir šioje parodoje žmonės tiesiog klausėsi visai gerai grojusios grupės iš medienos plokščių sukaltoje repeticijų patalpoje, apžiūrinėjo R. Tiravanijos darbus. Vienas iš įdomesnių: „Kai matau Budą, tai matau ką kita...“ Ant elektrinės viryklės stovi keraminis puodas, išdėliotos sriubos skardinės, prieskoniai. Instaliacija menininkas nori atkreipti dėmesį į muziejiniais eksponatais virtusius buities atributus, kurie „toli nuo pagaminimo vietų, atskirti nuo įprastos aplinkos rodomi ant stovų ir vitrinose, netekę savo tiesioginės paskirties“. Dubuo skirtas sriubai virti, Budos skulptūra – medituoti. 1989-aisiais paliesta tema ypač svarbi tapo pastaraisiais metais, kilus raginimams Afrikos ir Azijos šalims grąžinti pagrobtus kulto, buities objektus ir prisimenant jų tikrąją paskirtį.

Kitas lankytojus traukęs eksponatas – minėtasis geltonas „Opel Commodore“, kuriuo R. Tiravanija su kitu menininku Franzu Ackermannu 1995 m. važiavo į šiuolaikinio meno bienalę Lione, bagažinėje prisikrovę konservų, puodų, įsidėję dujinę viryklę. Kelionę jie nufilmavo trimis kameromis. Pasiekę parodą automobilį ir vaizdo įrašus eksponavo bienalėje, kurios tema – „Judantys paveikslai“ (tais metais buvo minimas kino atsiradimo 100-asis jubiliejus).

Naujoji „Gropius Bau“ muziejaus vadovė Jenni Schlenzka šia paroda nubrėžia būsimos veiklos gaires: „Ką daryti, kad muziejus netaptų mauzoliejumi?“ Anksčiau ji vadovavo Niujorko galerijai „Performance Space“. Rizikingiausias jos projektas – 2020 m. vadovavimą parodų erdvei ir biudžetą patikėti pačių menininkų kolektyvui. Tiesa, tada buvo pandemijos laikotarpis, tai gal ir nedaug būta rizikos. Kalbinama leidinio „Museums Journal“, vadovė teigia: „Menininkai vaidina pagrindinį vaidmenį siekiant pakeisti institucijų struktūrą ir atverti jas dabarčiai.“

 

Vilmos Mosteikienės nuotrauka

 

Siekį įkvėpti muziejui gyvybės J. Schlenzka išpildo ir tiesiogiai. Nuo vasaros greta muziejaus veikusi vaikų žaidimų aikštelė persikėlė į vidų (abiejų projektų autorė – Kerstin Braetsch). Dabar fojė, kur būdavo rodomos garsių menininkų instaliacijos, pastatytas medinis sraigtiškas žaidimų namelis, teniso stalai. Jaunos šeimos mielai naudojasi proga nemokamai pramogauti istoriniame pastate, kai kurios jų pakyla ir į mokamą parodą antrame aukšte. Vaikams čia – tik dar viena žaidimų aikštelė, kur galima pasiausti. Šauniausi R. Taravijos parodos lankytojai.

O suaugusieji? Galbūt yra cool sužaisti teniso partiją renesansinio stiliaus fojė ar išgerti turkiškos kavos parodų salėje, kur paprastai neleidžiama įsinešti net buteliuko vandens. Bet sporto salės ar kavinės, skaityklos simuliakrai nesukurs autentiško buvimo pojūčio. Pats menininkas garsiuosius savo kario troškinius verda tik per parodų atidarymus, o vėliau samdosi pagalbininkus ar tiesiog palieka tuščius dubenėlius, šie virsta apdulkėjusiais eksponatais – šitaip jis nejučiomis prieštarauja pats sau (žr. pastraipą, kurioje miniu kūrinį „Kai matau Budą...“).

Įdomesnė pasirodė kartu su suomių virtuvės šefu Antto Melasniemi 2019 m. išleista knyga „Niekšelių receptai“ („The Bastards Cookbook“), skirta menininko idėjoms apie hibridinius patiekalus. Joje galima rasti tokių netradicinių derinių kaip kario pica, ledai su žuvies padažu, lipnūs ryžiai su braškėmis ar suomiška salyklo duona. Įtrauktas ir garsusis R. Tiravanijos močiutės „Pad Thai“ kario receptas, nuo kurio prasidėjo jo, kaip akcijų kūrėjo, karjera. Dar rasime begėdišką versiją su bešamelio padažu ir kečupu.