Agnė Mackevičiūtė. Egzistencinis Evaldo Janso romantizmas

Įėjus į naują meno erdvę Vilniuje – Evaldo Janso muziejų – pasitinka taurių žvangesys ir garsūs pašnekesiai. Muziejaus dešinėje – bufetas, meno parduotuvė „MOrka“, kurioje iškabinti 2018–2019 m. sukurti E. Janso paveikslai. „Paroda apačioje“, – sako iš kažkur išniręs barmenas. Apsisukusi kulniuoju, kur laiptai veda į rūsį. Apačioje atsiveria iš pirmo žvilgsnio, rodos, į narkomanų irštvą panaši landynė – ant žemės mėtosi švirkštas, o siena greta aprašinėta ir nutaškyta krauju. Tai ne šiaip sau kraujas, o per parodos „Epitafijos: mano 90-ieji“ atidarymą vykusio performanso padarinys. Šis tarsi atsakas ankstesniajam, 1998 m. vykusiam E. Janso vyksmui „Savo sultyse“, kuomet švirkštu iš venos išsitraukęs kraujo, susileido jį į sėdimąją. Šiam performansui atminti parodoje taip pat kabo dvi fotografijos, kuriose menininkas užfiksuotas atliekantis kraujo „pernešimą“ tabako ir plėčkelės fone. Tačiau 2020 m. E. Jansas kraujo nebesileidžia, o paženk­lina juo ant sienos užrašytą manifestą, kuriame kairuoliškai atsisako meno patosiškumo.

 

Evaldas Jansas. „Inkliuzas. Skerdžiaus peilis“, 1993.
Evaldas Jansas. „Inkliuzas. Skerdžiaus peilis“, 1993.

 

Būtent šį manifestą E. Jansas sugalvojo dar praėju­sio tūkstantmečio paskutiniame dešimtmetyje, kuomet bandė prašyti stipendijos. Tą laikotarpį aprašė ir autobiografinėje knygelėje „Odė rutinai“, išdėstydamas to meto aplinką ir realijas: apspangusias naktis baruose, skirtingus tarpukojus, prišlapintą lovą ir dažną neturėjimą kur dėtis. Skaitant šį veikalą jaučiama laiko slinktis, o aprašytos dienos bei jų pajautos atsispindi ir pirmojoje menininko muziejaus parodoje.

 

Evaldas Jansas. „Kūnas-siela“, 2000
Evaldas Jansas. „Kūnas-siela“, 2000

 

Žiniasklaidoje jau nuo parodos atidarymo dienos sklido žinia, jog E. Jansas meta iššūkį tuomet dar veikusiai MO muziejaus parodai „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Kodėl? Nes eksponuojami „artefaktai, turgaus rekvizitai, tašės, o menininkų kūrinių buvo tik ketvirtadalis ar penktadalis“*. Sunku su E. Jansu nesutikti, artefaktų MO muziejaus parodoje buvo gerokai daugiau nei menininkų darbų, tad gal ir džiugu, jog daugiau Lietuvos kultūros ir meno lūžio laikotarpio kūrinių atsiranda netoli esančio baro rūsyje. Tik čia menininkas pristato kiek kitokius 90-uosius, nei matėme MO parodoje. „Epitafijos: mano 90-ieji“ per asmeninę prizmę atskleidžia kiek tamsesnę dešimtmečio pusę, kurią autorius kūriniais kritikuoja, o žiūrovus šokiruoja ir veidrodžiu spigina pasirinktų kelių bei klystkelių trajektorijas.

 

Evaldas Jansas. „Manifestas“, 2020
Evaldas Jansas. „Manifestas“, 2020

 

Parodoje kartu su apkraujuotu manifestu pristatomi XX a. 10 dešimtmetyje kurti E. Janso videodarbai, performansai ir jų dokumentacijos bei keli projektai ir objektai. Įvaldęs pseudodokumentikos žanrą, video­darbais jis demonstruoja Vilniaus gatvių gyvenimą, menininkų ir visuomenės veikėjų pasisakymus, taip reflektuodamas kasdienybę ir tarsi primindamas apie metai po metų besikartojančias problemas. Kūrinių turinys sluoksniuojasi ir persismelkia egzistencinėmis mintimis bei absurdiškomis pomintėmis, į kurias žvelgti besijuokiant pro ašaras darosi nejauku. Video­darbe „Kūnas-siela“ (2000) pristatomas į socialinį tyrimą panašus įrašas, kuriame demonstruojami atsakymai į paprastą klausimą praeiviams: „Koks ryšys tarp kūno ir sielos?“ Nuo metafizinių pamąstymų netrunkama pereiti prie noro numirti nusiritus po tanku. Viskas čia realu ir labai tikra. Galėtum žymėti statistiką, kiek procentų apklaustųjų dar turi vilties ir dvasios gyventi, o kiek jau pasiryžę viską mesti, emig­ruoti, o užsikalus pinigų grįžti ir pagaliau pagyventi.

 

Evaldas Jansas, Evaldas Jansas. Odė rutinai, 2000
Evaldas Jansas. „Odė rutinai", 2000

 

Greta videodarbo pakabinta lentynėlė/dėžė, kurioje sukaupti panaudoti stikliniai buteliai, o kitoje pusėje paskendęs bičių koryje peilis. Tokiais kasdienybės kūnais tarsi materializuojama psichologinė realybė, kurią E. Jansas mėgsta apglaistyti, pasaldinti ar pridengti humoru. Senajame manifeste pats teigė: „...paprastom priemonėm pripildau subjektyvaus intelekto padiktuotą turinį, kuris vertintojui (žiūrovui) formuoja naują požiūrį į savąsias bėdas bei aplinką.“ Tad taip ir atliekame stebėtojo vaidmenį, žiūrėdami į alkoholizmo ir nužmogėjimo simbolius.

 

Evaldas Jansas. „Amžinoji ugnis“, 1997
Evaldas Jansas. „Amžinoji ugnis“, 1997

 

Dar viena nuoroda – pristatyta performanso „Saldus linčas“ (1997) videodokumentacija iš tais metais Šiuolaikinio meno centre vykusio tarptautinio performansų festivalio „Dimensija O“ (kuratoriai Džiugas Katinas ir Linas Liandzbergis). Tuomet du vyrai šiurkščiai išrengė E. Jansą, surišo jam rankas, apipylė medumi, o paskui ir plunksnomis. Suprask – nulinčiavo. Telieka spėti, ar tie vyrai taip pat mūsų sociumo veidrodžiai, atspindintys vis pratrūkstančią prievartą. Apskritai smurto E. Janso kūriniuose tikrai netrūksta: tai jis pats visu kūnu teškiasi ant grindų („Trumpa beprasmybės ontologija“, 2003), tai demonstruoja vyrų ar moterų mėlynes ir sumušimus („Pasitenkinimo antropologija“, 2006). Raukai nosį žiūrėdamas į tokius vaizdinius, bjauriesi, užsimerki, nori pamiršti, tačiau menininkas vis primena apie užsiimančius saviplaka.

 

Evaldas Jansas. „Savo sultyse“, 1998
Evaldas Jansas. „Savo sultyse“, 1998

 

Ko gero, iš parodos išeitum apsunkęs nuo sielos runkelių, jei ne projektas „Amžinoji ugnis“ (1997), kuriuo E. Jansas siūlo sukurti monumentą – nuolat liepsnojančią laisvės ugnį, o jai dujas tiektų filtruojami ir perdirbami miesto ekskrementai. Galvotum, šaiposi? O gal kaip tik siūlo win-win situaciją: ekologiškas sprendimas ir pastatytas monumentas?..

 

Evaldo Janso parodos „Epitafijos: mano 90-tieji“ fragmentas
Evaldo Janso parodos „Epitafijos: mano 90-tieji“ fragmentas

 

Tad taip ir levituoja E. Janso darbai absurdo plotmėje, kuriai peną neša kasdienybė, trauma ir psichosomatiniai reiškiniai. Tikras egzistencinis romantizmas. Ir nors paroda apie paties menininko 90-uosius, vis dėlto ir apie mūsų 90-uosius, o gal net ir 2020-uosius. Labiausiai džiugu, kad Vilniuje atsidaro tokių alternatyvių meno erdvių kaip E. Janso muziejus ir tikėtina, kad ten sulauksime dar ne vieno pozityviai trikdančio performanso. Na, o pabaigoje – palinkėjimas-citata iš parodos videodarbo „Linkėjimai“ (1998): „Taip nusiperki kulšelę. Ir labai nori valgyt. Atsikandi ir kramtai. Žiūri į kulšelę ir ten, kur atsikandi kąsnelį, to kąsnelio vietoj vėl mėsytė atsiranda. Linkiu kiekvienam susigalvoti tokią kulšelę.“


* E. Janso pasisakymas straipsnyje „Gimtadienį švenčiantis Evaldas Jansas pasipiktino MO paroda ir atidarė savo muziejų“, lrt.lt, 2020-02-25, www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1145937/gimtadieni-svenciantis-evaldas-jansas-pasipiktino-mo-paroda-ir-atidare-savo-muzieju


Vyto Nomado fotoreportažas iš parodos atidarymo ČIA

 

Draugai