Tikiuosi, kad mano pomėgis tulpėms, o gal greičiau apsėdimas, ateinantį pavasarį nesibaigs visišku fiasko, nes niekas nežino, kiek iš tų sudėtingomis sąlygomis, skubomis, tamsėjančiais ir vėstančiais vakarais susodintų 1005 tulpių svogūnėlių galiausiai išskleis žiedus.

Pradėjusi keliauti per tulpių veisles ir jų nuotraukas, šį pavasarį perskaičiau, peržiūrėjau, perverčiau šimtus visokių puslapių: ar tikrai tulpes auginti yra taip paprasta, kaip rašoma? Kokia tulpių vardų kilmė? Kokios spalvos tulpių nebūna? Kodėl ‘Rembranto’ marguolės vadinamos būtent tokiu vardu?

Tačiau mintis atrasti ir parašyti apie tulpes mene kilo ne tada, kai jos mane apsėdo, –  rugsėjo 5 d., bjaurią metų dieną, kai sužinojome, kad netekome Rolando Rastausko. Vakarop, liūdesiui tik grimztant, supratau, jog noriu tuoj pat nueiti į parodą „Neįrėmintos“ Vytauto Kasiulio muziejuje. Čia ir pamačiau Malle Leis gėlių paveikslus. Jos gėlynuose – svogūninės pavasarinės gėlės: tulpės, narcizai, hiacintai, snieguolės, scylės. Tulpės – ne tik tam laikmečiui mūsų šalims įprastos raudonos ar geltonos, bet ir ‘Rembranto’, papūginės, tamsaus purpuro. M. Leis turėjo išmanyti apie gėles. Užtenka pažvelgti į jos paveikslus „Kompozicija su tulpėmis“, „Neužmirštuolės“, „Jaunieji sodininkai“. Tai ne įprasto bobutės darželio gėlės. Kita vertus, gal jos buvo įsivaizduotos? „Kaip hipių eros vaiko, M. Leis darbai atspindi šviesią ir spalvingą estetiką, kuri atrodo esanti amžinos, nesibaigiančios vasaros dalis. Ji mus nuneša į vaikystę, kai žolė buvo žalesnė, o spalvos – ryškesnės“, – rašoma oficialioje menininkės svetainėje. Beje, 1987–2003 m. ji netgi buvo prestižinės Didžiosios Britanijos karališkosios sodininkų draugijos menininkų asociacijos narė.

 

Malle Leis, „Sandra ir Taraskono pilis“, aliejus, 1983. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

 

Jacob Marrel, „Natiurmortas su gėlių vaza ir negyva varle“, drobė, aliejus, 1634. „Wikimedia Commons“ nuotr.

 

Pirmosios, prieš porą metų parsigabentos iš Amsterdamo oro uosto, mano tulpės buvo ‘Nakties karalienė’ (Queen of the Night) ir ‘Laiminga karta’ (Happy Generation). Pastaroji primena kadaise žinomiausią ir brangiausią pasaulio tulpę ‘Semper Augustus’. Tarsi baltas audinys būtų nudažytas kraujo spalvos liepsnomis – XVII a. pradžioje ši tulpė tapo geidžiamiausiu pirkiniu. Už svogūnėlį siūloma suma prilygo Amsterdamo namo prašmatniausioje vietoje prie kanalo kainai. ‘Semper Augustus’ tulpės grožio paslaptis, deja, yra ne žmogaus pastangos išrasti naują veislę, o virusas, pamažu naikinantis ir pačią tulpę, tad gražuolė liko tik paveiksluose: Wallerant’o Vaillant’o „Jaunos moters, laikančios gėlę, portretas“, Rachel Ruysch „Natiurmortas su gėlėmis stiklinėje vazoje“. R. Ruysch buvo žymiausia savo laikų dailininkė moteris, jos gėlių paveikslus noriai pirko to meto turtuoliai. Dar Jacobo Marrelo „Natiurmortas su gėlių vaza ir negyva varle“. Jis specializavosi piešdamas tulpių „portretus“. Viena įspūdingiausių ir prašmatniausių ‘Semper Augustus’ tulpių puokščių – Hanso Bollongier „Gėlių natiurmorte“. Specialiai tulpėms buvo kurtos vazos, jų motyvais puoštos plytelės, tokių, beje, rasta ir Lietuvoje, pavyzdžiui, tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją.

2022 m. Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, veikė paroda „Kauno tulpės. Liaudies kūrybos įtaka modernizmui“. Apie tulpės simbolikos atsiradimą mūsų tautodailėje muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja Janina Savickienė interviu „Kauno dienai“ sakė: „Lietuvos kaimo gėlė buvo lelija, kuri paskui mene peraugo į tulpę. Kai raštas ant audinių buvo stilizuotas, lelijos žiedo taurelė buvo suspausta, lapeliai daugiau užverti, ir ji tapo panašesnė į tulpę, o ne į leliją. Dar šiek tiek vėliau, kai išpopuliarėjo siuvinėjimas, vaizduojamas gėlės žiedas visai susispaudė, ir išėjo gryna tulpė.“ Jeigu užsuksite į Lietuvos nacio­nalinio muziejaus Etnografijos saugyklų ekspoziciją, tokių tulpių motyvų rasite išdrožinėtų, išpaišytų ant kraičio skrynių.

Liepsningų tulpių, imituojančių viruso margumą, tačiau sveikų ir įvairiausių atspalvių, yra ne viena: Grand Perfection, Rems Favourite, Helmar, Carnaval de Rio, Estella Rijnveld. Visos jos vadinamos ‘Rembranto’ tulpėmis – vardu vieno žymiausių pasaulio dailininkų, kuris tulpių niekada nepiešė. Vienintelis jo paveikslas, kuriame randame tulpę, yra „Flora“. Pavasario ir vaisingumo deivės karūnoje puikuojasi būtent ‘Semper Augustus’ žiedas. Vienas pirmųjų Rembrandto paveikslų vadinasi „Daktaro Nikolo Tulpo anatomijos pamoka“, tačiau jis su tulpe bendro turi tik tiek, kad Nikolas buvo gydytojas ir Amsterdamo meras, savo prigimtinę pavardę Pieterszoonas pasikeitęs į Tulpą.

Savo tulpę turi ir Vincentas van Goghas. Nors saulėgrąžos ir vilkdalgiai yra dažniausiai matomos gėlės jo kūriniuose, paveiksle „Svogūninių gėlių lysvės“ galėtų būti tulpės. Nors galėtų būti ir hiacintai: sakoma, kad tulpių yra įvairių spalvų, tačiau mėlynų ir melsvų nėra. Paties V. van Gogho vardu pavadinta papūginė beveik juoda tulpė. Kai mano vaikystėje mamai kažkas atvežė vadinamųjų juodųjų tulpių svogūnėlių, prisimenu, kaip tupėjau šalia jų laukdama, kol išsiskleis ir pasimatys tas juodumas. Norą išveisti juodąją tulpę taip pat paskatino kūrinys – Alexandre’o Dumas knyga „Juodoji tulpė“. Knygos istorija, žinoma, pramanyta. Nors net keletas rūšių vadinamos panašiai: ‘Juodoji papūga’ (Black Parrot), anksčiau minėtoji ‘Nakties karalienė’, Paul Scherer, ‘Nakties košmaras’ (Nightmare), ‘Juodasis herojus’ (Black Hero), vis dėlto jos visos yra tamsios slyvos spalvos, bet ne juodos.

 

Wallerant Vaillant, „Jaunos moters portretas“, drobė, aliejus, apie 1660–1677. Amsterdamo valstybinio muziejaus nuotr.

Rembrandt, „Flora“, drobė, aliejus, 1634. „Wikimedia Commons“ nuotr.

 

1986 m. tulpių veisėjas Geertas Hagemanas, vaikystėje skaitęs „Juodąją tulpę“, pamato ją savo tulpių šiltnamyje: „Buvo naktis, tuputį po vidurnakčio, vasario 18 d. Keliskart peržvelgęs lysves ją pamačiau. Niekam negalėjau pranešti iškart, žmona miegojo, tad vaikščiojau aplinkui žiedą su alaus bokalu. Kitą rytą tulpę nusivežiau į gėlių parodą.“ Tą rytą G. Hagemanas tapo televizijos žvaigžde. Nauja juodosios tulpės veislė buvo užregistruota tik 2000 m. ‘Paul Scherer’ vardu.

Pavasarį mano sode turėtų pražysti visos šitos tamsuolės, nes tą vakarą, kai išsiunčiau šį tekstą, kolekciją baigė paskutinis siuntinys su ‘Nakties košmaru’.

Litografiją „Juodosios tulpės“ radau tarp Davido Hockney kūrinių. Jo santykis su gėlėmis išskirtinis, ypač su tulpėmis. Paveiksle „Mano tėvai“ mama sėdi prie stalo, ant kurio stovi vaza su tulpėmis. Prie stalo su tulpių puokšte sėdi ir Davidas Websteris paveiksle „Sero Davido Websterio portretas“. Michaelio Viardo nuotraukoje pats menininkas taip pat įsitaisęs prie stalo su tulpėmis. Tulpės vaizduojamos ir 1981 m. jo sukurtame plakate, skirtame 25-osioms „The Paris Review“ metinėms. 2009 m. menininkas pradėjo piešti gėles telefonu, tokių jo piešinių skaičiuojama šimtais. Gėlių piešimas telefonu tapo kasdiene rutina – sakoma, kad kiekvieną rytą jo partneris Johnas Fitzherbetas prie pusryčių stalo pamerkdavo gėlių, kurias menininkas galėtų piešti savo „iPhone“.

Tulpių šalimi laikome Nyderlandus, iš čia į pasaulį iškeliauja dauguma tulpių svogūnėlių, tačiau Europoje šios gėlės pasirodė tik XVI a. Laukinės tulpės augo Vidurinės Azijos ir Kaukazo kalnynuose, ši gėlė ir dabar yra Turkijos nacionalinis simbolis. Apie tulpes eilėraščiuose rašė Omaras Chajamas, jų motyvai randami ant XII–XIII a. Persijos rūmų plytelių. Turkijos turguose iki šiol gausu indų, drabužių, kilimų, papuošalų, dekoruotų tulpių simboliais. 2020 m. Stambulo paraiškos tapti vasaros olimpinių žaidynių miestu simbolis taip pat buvo tulpė.

Islamiškasis menas, tulpių ir kitų gėlių motyvai darė įtaką britų tekstilininkui, dizaineriui Williamui Morrisui. Jį atradau netyčia: naršydama po interjero puslapius ir ieškodama, kaip iliustruoti būsimą naujų namų knygų kampelį, užtikau tulpinius tapetus, įkvėptus būtent W. Morriso. Jis pasiūlė naują estetiką britų namų interjeruose. Iki 2025 m. kovo jo vardu pavadintoje galerijoje vyksta paroda, apžvelgianti būtent islamiškojo meno įtaką kūrėjo darbuose. Parodoje eksponuojami ir jo „tulpiški“ darbai.

Jeigu  mintyse perkratysite visas meno kūriniuose matytas tulpes, turbūt lengviausiai atmintin ateis Geor­gios O’Keeffe „Pink tulip“ arba Jeffo Koonso tulpių serija. Jo skulptūra „Tulpės“ yra Gugenheimo muziejuje Bilbao, o „Nesantaikos tulpės“ 2019 m. buvo vadinamos vienu labiausiai kontroversiškų meno kūrinių: 23 Prancūzijos menininkai parašė atvirą laišką, kuriame jos kūrėjas buvo išvadintas prisitaikėliu ir ciniku. Triukšmą ir nepasitenkinimą sukėlė tai, kad šią skulptūrą menininkas skyrė 2015 m. Paryžiuje įvykdyto teroro akto aukoms net neatsiklausęs, ar kam nors tai atrodo tinkama.

 

Samuel John Peploe, „Tulpės – mėlynas ąsotis“, apie 1919. Škotijos nacionalinės galerijos nuotr.

 

Iš taškuotų tulpių atpažįstama Yayoi Kusama: in­staliacija „Su visa meile tulpėms aš meldžiuosi amžinai“, skulptūra „Gyvenimo himnas“, tarp taškuotų gėlių jos paveiksluose tulpės irgi neretos. Šios gėlės konceptualizuotos Valerie Hegarty skulptūrose „Covido dienoraščiai“ – jose ‘Semper Augustus’ gražuolės išsilydžiusios tarsi vaškinės. Pristatydama darbus menininkė sako: „Ironiška, kad būtent dėl savo grožio ši veislė nebeegzistuoja.“ Mūsų amžiaus pandemija jai priminė tą, kuri ištiko anuomet prabangiausias, namą kainavusias tulpes.

G. O’Keeffe nutapė daugybę gėlių paveikslų – lelijų, vilkdalgių, aguonų. Jos tapytos dideliais formatais, kad aiškiai matytųsi žiedlapiai, piestelės ir kuokeliai. „Priversiu net labiausiai užsiėmusį niujorkietį pamatyti gėlę taip, kaip matau aš“, – rašė ji 1939 m. pristatydama savo parodą Niujorke. Nors kai kurie kritikai jos paveiksluose įžiūrėjo menininkės kūną ir išreikštą seksualumą, G. O’Keeffe atkirsdavo, kad tokie teiginiai su tapyba nelabai susiję. „Rožinė tulpė“ yra 91 × 76 cm dydžio, visas paveikslas skirtas tik tulpės žiedui (žr. 4 viršelyje).

Pavadinimą „Rožinės tulpės“ turi ir Briuselio muziejuje mane sužavėjusio Nicolaso Party beveik 2,5 m aukščio paveikslas. „Menas visomis formomis leidžia žmonėms jausti laiką skirtingai, nei jį verčia pajusti mūsų kūnas. Gamta mums visada primena, kad kūnas greitai išnyks, kad gyvenimas yra tik labai trumpa akimirka. Natiurmorte taip nėra“, – interviu žurnalui „Spike“ sakė menininkas. „Christie’s“ aukcione paveikslas buvo parduotas už daugiau nei du milijonus eurų. Tai, žinoma, neprilygsta Pablo Picasso paveikslo „Natiurmortas su tulpėmis“ kainai.

Mano žvilgsnis į šiuos kūrinius skiriasi nuo menotyrininko tuo, kad pirmiausia bandau suprasti, kokia tulpės veislė vaizduojama. Žinoma, labai gali būti, kad jokia. Taip strigau ir su P. Picasso. Maniau, kad minėtame jo paveiksle yra tulpė Helmar, bet paveikslas nutapytas 1932 m., o tulpė išveista tik 1986 m. Rene Magritte’as savo paveiksle „Idėjų kultūra“ irgi negalvojo apie jokias konkrečias veisles.

 

Konrad Mägi, „Tulpių laukai“, drobė, aliejus, apie 1910. „Wikimedia Commons“ nuotr.

 

Tulpių pritapęs yra ir škotų dailininkas Samuelis Johnas Peploe. „Natiurmortas su tulpėmis“, „Natiurmortas su tulpėmis kiniškoje vazoje“, „Tulpės molinėje vazoje“, „Raudona kėdė ir tulpės“. Mano mėgstamiausias yra „Tulpės – mėlynas ąsotis“. Jo vėlesniems darbams įtaką darė Paulis Cezanne’as, kurio dviejuose natiurmortuose „Tulpių vaza“ tulpės skirtingos, o vaza – ta pati.

Kai vieną balandį, viskam aplinkui pasiutusiai žydint, važiavome per Nyderlandus, pridariau daugybę tulpių laukų nuotraukų, kurios man primena Almos Thomas paveikslą „Pirštų galiukais per tulpes“ (1969). Paveikslas nutapytas jos sukurtu stiliumi, vadinamu „Almos brūkšneliais“. Spalvos jai buvo kelias į grožį ir laimę, turbūt taip pat, kaip Ukrainos dailininkei Marijai Prymačenko, kurios spalvingoje augalų, gyvūnų kolekcijoje yra ir paveikslas „Dovanoju šias tulpes, kur Ivanai gyvena“. Maud Lewis, Kanados liaudies menininkės, darbuose irgi apstu spalvų, gyvūnų ir augalų. Jos tapyboje metų laikai matyti taip pat aiškiai, kaip žiūrint į Vilnelę balandį, liepą, spalį ir sausį: baltos žiemos, geltoni rudenys, žalios vasaros. Užtai katinai, karvės ir šunys truputį pastėrę vis stovi tulpių darželiuose, tarsi nenorėdami iš pavasario žengti į kitą metų laiką.

Dar būtinai noriu paminėti Konradą Mägi, estų tapytoją, kurį atradau Paryžiaus Orsė muziejuje, Baltijos šalių simbolizmo parodoje „Laukinės sielos“. Jo pavardė įstrigo ilgam, todėl tų pačių metų vasarą, kai lankiausi turbūt įdomiausioje galerijoje Vinistu kaime Estijoje, negalėjau nepastebėti jo paveikslo, kabančio buvusioje žuvų apdirbimo gamykloje. Vėliau ieškojau, ar K. Mägi tapė tulpes, ir radau jo darbą „Tulpių laukai“.

Nežinau, ar tai išties menas, bet tulpių lauką yra nutapęs seras Winstonas Churchillis. Nors jam nėra skirta nė viena tulpių veislė, šis politikas turi savo narcizą. Tulpes vaizdavo Oskaras Kokoschka, Claude’as Monet, Henri Matisse’as, Marcas Chagallas ir daugelis kitų.

Rožėms ar kitoms gėlėms galėtų būti skirtas dar didesnės apimties tekstas (Laisvydės Šalčiūtės „Bestiariume“ mačiau rožių ir gvazdikų, tulpių nemačiau), bet čia jau kitų apsėstųjų reikalai. Skaitydama senovines tulpių rūšis saugančios sodininkės Polly Nicholson knygą „Tulpių sodas“, negaliu suprasti, kaip šitoks grožis išvis įmanomas.