Didžiosios Britanijos meno rinkai ateina įdomūs laikai. Kai kurie meno rinkos ekspertai teigia, kad šaliai palikus Europos Sąjungą Londono, kaip Europos meno centro, pozicijos susilpnės. Kitų nuomone, Londonas išliks meno rinkos centru dėl unikalumo finansų ir prekių rinkose, geografinės padėties, daugiakultūriškumo ir tolerantiškumo. Pastaraisiais dešimtmečiais į Europą keliaujantys amerikiečių kolekcionieriai, kuriuos tarp savo klientų matyti norėtų bene kiekviena galerija, pirmuoju tašku dažniausiai rinkosi ne Paryžių, Briuselį, Amsterdamą ar Berlyną, o būtent Londoną. Atsiradus galimybei, čia skyrius atidarydavo tiek kontinentinės Europos, tiek Amerikos galeristai. Londonas gana sėkmingai konkuravo su Niujorku. Privačių komercinių galerijų skaičius Niujorke ir Londone skiriasi keliais šimtais (atitinkamai apie 1500 ir apie 1200). Londonas greta Niujorko dešimt­mečiais buvo vienas pagrindinių traukos centrų menininkams. Karališkasis meno koledžas jau ne vienerius metus pirmauja pasaulio aukštųjų meno mokyklų sąraše. Be to, Londone veikia kelios kitos pasaulyje žinomos meno mokyklos, pavyzdžiui, Slade’o ar Gold­smithsų. Optimistų nuomone, šie privalumai išliks.

Tačiau yra ženklų, kad Londono padėtis pradeda klibėti. Menininkams jis tampa per brangus ir, kaip sako anglai, vertė čia neatitinka kainos. Bendras universitetų lygis bent jau nekyla, o studentų pasitenkinimas jais mažėja. Didžiajai Britanijai galutinai atsiribojus nuo Europos, kai kurių mažesnių galerijų savininkai prarado dalį klientų, nes nemaža dalis pasiturinčių ir išsilavinusių europiečių grįžo į savo valstybes arba persikėlė dirbti į Paryžių, Briuselį, Amsterdamą, Liuksemburgą ar Frankfurtą. Pasilikę europiečiai tolerancijos pasigenda, ji paprastai nukreipiama į tamsesnės spalvos buvusių kolonijų atstovus. Bet nepasigenda londonietiškos, o gal ir bendrai angliškos darbo moralės stokos ir veidmainystės vaikantis finansinės naudos. Žiniasklaidoje pastebimi straipsniai apie tendenciją, kai pasiturintys ir išsilavinę anglai taip pat kraustosi į kontinentinę Europą. Meno rinkai niūresnė kita tendencija, kai aukštesnio lygio galerijos uždaro savo erdves Londone. Tarp tokių – amerikietė Marian Good­man, galutinai iškeitusi Londoną į Paryžių.

Tam tikras sujudimas pastebimas ir meno mugių rinkoje. Prie Londono pavojingai artėja didžiausia pasaulyje ir labiausiai prestižinė „Art Basel“ mugė, jau rengianti muges Bazelyje, Majamyje ir Honkonge. Šiemet ji pirmą kartą surengė mugę Paryžiuje, kol kas ganėtinai griozdišku pavadinimu „Paris+ par Art Basel“ (spalio 20–23 d.). Tai didžiausias mugių rinkos įvykis per pastaruosius keletą metų. „Art Basel“ bent jau 2022 m. iš Paryžiaus (ir iš įprastos erdvės Grand Palais) išstūmė tradicinę FIAC, virš kurios sugrįžimo kitais metais kabo klaustukas. Yra ženklų, kad didžiausios „Frieze“ konkurentės žingsnis bent kol kas atrodo sėkmingas: kai kurios žinomos galerijos vietoje Londono rinkosi Paryžių, o dauguma po „Frieze London“ iškart pajudėjo į Paryžių. Kai kurių galerijų savininkai, su kuriais tikėjausi susitikti, į Paryžių išvažiavo nesulaukę „Frieze London“ pabaigos.

Keletas faktų apie „Frieze“. Tai antra pagal dydį ir prestižą pasaulyje meno mugė. Vyksta spalį Londone ir gegužę Niujorke. Pradėta rengti 2003 metais. Pasaulinio pripažinimo sulaukė per keletą metų ir nuolat pritraukia žymiausias pasaulio galerijas. Apie 2005-uosius didžiausi aukcionų namai „Sotheby’s“ ir „Christie’s“ rudeninius aukcionus pradėjo derinti prie mugės datų. „Frieze“ ilgainiui apaugo satelitiniais meno renginiais ir netrukus galėjo tapti Londono meno savaite, panašiai kaip „Art Basel Miami Beach“ peraugo į Majamio meno savaitę. 2012 m. Londono „Frieze“ papildė „Frieze Masters“, kurioje dalyvauja galerijos, prekiaujančios pripažintų meistrų darbais ir antikvariniais kūriniais. Nors oficialiai tai lyg ir atskiros mugės, bet publika ir meno rinkos profesionalai dažniausiai jas vadina tiesiog „Frieze London“. Jų paviljonai statomi pietinėje ir šiaurinėje Regento parko pusėse. Neatsiejama mugės dalis – nedidelė, bet reikšminga skulptūrų ekspozicija palei parko takelius. Šiemet „Frieze“ dalyvavo 281 galerija, iš jų daugiau nei 160 – „Frieze London“, likusios – „Frieze Masters“. Tai keliomis galerijomis daugiau negu 2021 metais. Dauguma didžiausių ir reikšmingiausių galerijų turi stendus abiejuose mugės paviljonuose.

Dar anksti apibendrinti, kiek sėkminga buvo šiemetinė „Frieze London“ ir kaip ji atrodė palyginus su Paryžiaus „Art Basel“. Kol kas paviešinta tik informacija apie brangiausiai parduotus kūrinius. Pavyzdžiui, Philipo Gustono „Looking“ („Žiūrintis“, 1964) – 4,6 mln. dolerių („Hauser & Wirth“ galerija), Roberto Rauschenbergo „Bird Watch“ („Paukščių stebėjimas“, 1988) – 1,8 mln. dolerių („Thaddaeus Ropac“ galerija) ir Tracey Emin „Leave me in my Own Space“ („Palik mane mano erdvėje“, 2022) – 1,06 mln. dolerių („Xavier Hufkens“ galerija). Kita vertus, pardavimus galerijos apibendrina praėjus keletui mėnesių. Nors pasitaiko atvejų, kad parduodami visi stende eksponuoti darbai, užmegzti kontaktai dažnai baigiasi pardavimais mugei pasibaigus, ypač kai kalbama apie šimtus tūkstančių ar keletą milijonų kainuojančius darbus. Taip gali nutikti ir dėl praktinių sumetimų: jeigu Londone susitikę galeristas ir pirkėjas yra iš kontinentinės Europos arba Amerikos, jiems paprasčiau sandorį atlikti savo šalyse.

Tikėtina, kad bent jau britų galerijos per šiemetinę „Frieze“ pardavė palyginti daug menų kūrinių. Tai pirmoji didelė meno mugė, kai Didžiojoje Britanijoje atšaukti visi pandeminiai ribojimai keliautojams. Šiemet mugei palankus buvo ir valiutų keitimo faktorius. Dėl besitęsiančios politinės krizės, chaotiškos mokesčių politikos, augančių maisto ir energijos kainų, stingstančios ekonomikos ir vyriausybės skolinimosi reitingo sumažinimo svaro kursas nusmuko iki žemiausio per pastaruosius keletą metų lygio, ypač JAV dolerio ir euro atžvilgiu. Todėl meno kūrinių kainos svarais galėjo atrodyti patrauklesnės amerikiečiams ir europiečiams.

Nors dauguma lankytojų nieko nenuperka, mugės išlieka neatsiejama meno rinkos dalimi. Kvietimas dalyvauti pagrindinėje prestižinių mugių dalyje galerijai reiškia pripažinimą, matomumą ir pelną, o jos atstovaujamiems menininkams – parduotus darbus ir pajamas. Nepaisant kasmet didėjančių stendų kainų ir kitų su dalyvavimu susijusių išlaidų ir vis pasigirstančių prognozių, kad internetas užkariaus meno rinką, didžioji dalis galeristų muges laiko pagrindine pardavimų platforma. Dėl pardavimų ar bent jau susitikimų mugėje dažnai būna susitarta iš anksto. Tačiau galerijos stengiasi pateikti staigmenų ir pristatyti kitur nematytus kūrinius, kuriuos nupirkti mugėje atrodo garbės ar prestižo reikalas. Meno pasaulis kol kas lieka viena iš nedaugelio sričių, kur žodinis susitarimas dar šį tą reiškia. Per daugiau nei 10 metų esu girdėjęs tik apie vieną atvejį nedidelėje Berlyno mugėje, kai pirkėjas pažadėjo meno kūrinį nupirkti, paprašė galeristo jį atidėti, bet žodžio netesėjo.

Lyginant su ankstesne „Frieze“, galerijos buvo kiek drąsesnės besirinkdamos, kokius menininkus pristatyti. Praėjusiais metais dauguma galeristų eksponavo lengviau parduodamus kūrinius – tai po pandemijos buvo suprantama ir pateisinama. Besiskundžiantiems meno kūrinių lygiu, o tokių atsiranda nuolat, verta priminti, kad absoliuti dauguma mugėse dalyvaujančių galerijų yra pelno siekiantys verslai, o ne socialiniai projektai. Už jų stendus, kūrinių gabenimą, viešbučius darbuotojams ir t. t. dešimtis ar šimtus tūkstančių moka verslo savininkas, o ne mokesčių mokėtojai ar meno rėmimo fondai. Todėl mugėse siūlomą kūrybą apskritai galima vertinti kaip pirminės rinkos galeristų bandymą nuspėti, kas bus patrauklu pirkėjui ateityje, t. y. būti novatoriškiems, arba išplaukti ant populiarių tendencijų bangos.

Tokia banga, kai kurių meno žinovų ir galeristų nusivylimui, vis dar yra įvairių mažumų, engiamųjų ar ignoruojamųjų menas. Dėl tokios tendencijos apgailestaujama, nes dažnai pasitaiko, kad meno kūriniu susidomima ar jis perkamas ne dėl meninės vertės, o dėl moralinės, socialinės ar politinės priemaišos. Ši tendencija moraliai ir gražiai atrodo iš tolo. Atidesniems pirkėjams ar gilesniems meno žinovams gali kilti įtarimas, kad vieno ar kito kūrinio moralinė, socialinė ar politinė sudedamoji dalis pranoksta meninę, todėl jo vertė meno istorijos kontekste abejotina, o kaina dirbtinai išpūsta. Ir anksčiau buvo Barbara Hepworth, Louise Bourgeois, Francis Baconas ar Jea­nas-Michelis Basquiat, bet vertintas ir akcentuotas jų išskirtinis meninis talentas, o ne priklausymas tam tikrai dabar politizuojamai grupei. Šiuo atveju tiktų prisiminti Oscaro Wilde’o posakį, kad vienintelis meno tikslas yra būti menu, ir todėl menas turi būti apsaugotas nuo bet kokių moralinių, didaktinių, socialinių ar politinių užmačių. Be to, socialinės-politinės mados daro meškos paslaugą patiems menininkams, ypač tiems, kuriems būdingas savikritiškumas. Jiems gali kilti logiškas klausimas, ar jų priklausymas tam tikrai grupei publikai neatrodo reikšmingesnis už jų meninę saviraišką, o abejonės dėl atsakymo gali pastūmėti link nepilnavertiškumo.

Socialiniai-politiniai bruožai mene verti dėmesio ir pateisinami gali būti nebent autoritarinių ir totalitarinių režimų atveju. Vienas tokių mugėje pasitaikė. „Dastan“ galerija iš Teherano pristatė du menininkus, kuriančius konceptualias skulptūras niūrios Irano dabarties temomis (ji – iš tekstilės, jis – iš marmuro). Galerijos atstovė sakė, kad jie pardavė visus atsivežtus kūrinius, nors kainos svyravo nuo 5 iki 15 tūkst. svarų. Galerijų iš kitų panašaus likimo šalių mugėje nebuvo. Vertėtų paklausti, kodėl „Frieze“ nepasivargino pakviesti kurios nors iš atitinkamo lygio Ukrainos galerijų ir suteikti joms leng­vatines sąlygas. Ukrainiečiai tikrai turėtų kuo nustebinti meno žiūrovus, žinovus ir kolekcionierius.

Kita populiari meninė tendencija, iš kurios meno rinka vis neišsivaduoja, yra pieštos animacijos stilius. Tokio stiliaus darbų paklausą galima paaiškinti iš laiškų, žinučių, tinklalapių ar telefoninių programėlių mus bombarduojančiais veideliais, lūpytėmis, dantukais ir kitomis kūno dalimis ar jų dariniais. Ne kiekvienas menininkas gali būti naujasis Roy’us Lichtensteinas arba Takashi Murakami, nors daugelis norėtų.

Vis dėlto pastebėjau ir novatoriškų poslinkių, nurodančių į galerijų bandymus formuoti paklausą, o ne sekti paskui rinkos madas. Keletas man žinomų galeristų, prieš porą metų akcentavusių socialinius-politinius meno atspalvius, šiemet eksponavo tokių atspalvių neturinčius kūrinius. Stenduose padaugėjo nestandartinių abstrakčių kompozicijų. Buvo keletas įdomesnių darbų iš skaičių ar geometrinių formų. Padaugėjo ironiškų kūrinių, pavyzdžiui, Simono Fujiwaros kūrinys „Whodigliani Who?“ („Kasdiljanis kas?“, 2022; 4 viršelyje). Paveiksle pavaizduota šunį primenanti pailga moteriška galva nulėpusiom ausim, primenanti modiljaniškus siluetus, galbūt Aną Achmatovą. Panašu, tendencija „kuo bjauriau, tuo geriau“, kurią esu minėjęs ankstesniuose straipsniuose apie meno muges, išsikvepia. Šiemet pastebėjau tik keletą skudurinio ar rakandų meno kūrinių, kuriuose į krūvą sudedamas atsitiktinis šlamštas. Be abejo, buvo Arte povera, bet ši originali meno kryptis turėjo savo priežastis ir ištakas.

 

Joanna Woś. Be pavadinimo. Galerija „Wschód“

 

Džiugu matyti, kad vystosi mokslinis, arba inžinerinis, menas, jungiantis estetiką ir technologijas (Lietuvoje žinomas iš Julijono Urbono ar Nomedos ir Gedimino Urbonų kūrybos). Vos ne kaip gyvos atrodė ant medinių laktų sėdinčios, judančios ir čirškiančios natūralaus dydžio papūgos (autorius Gerritas Frohne-Brinkmannas) „Noah Klink“ galerijos iš Berlyno stende. „Temnikova & Kasela“ galerija iš Talino eksponavo elektrinę skulptūrą iš mažų metalinių būgnelių ir lėkštelių (autorius Kaarelas Kurismaa). „Temnikova & Kasela“ ir „Wschód“ iš Varšuvos buvo vienintelės galerijos iš Centrinės ir Rytų Europos. „Wschód“ pristatė Joannos Woś paveikslus, kuriuose dailininkė save pusnuogę vaizduoja išblukusiose scenose iš žinomų senovės meistrų kūrinių, pavyzdžiui, greta Salomėjos ir Jono Krikštytojo galvos ant padėklo.

 

Gerrit Frohne-Brinkmann. „Nurašytos automatinės papūgos“. Galerija „Noah Klin“

 

Visų trijų galerijų stendai buvo tradicinėje mugės sekcijoje „Focus“, skirtoje palyginti jaunoms galerijoms ir mažiau žinomiems menininkams iš viso pasaulio. Šioje sekcijoje stendai būna mažesni ir gerokai pigesni. Pagrindiniai reikalavimai galerijoms yra eksponuoti tik vieno menininko darbus, sukurtus konkrečiai tų metų Londono „Frieze“ mugei, ir dalyvauti „Focus“ ne ilgiau negu 7 metus. Nors bendras meninis sekcijos lygis svyruoja, šiemet „Focus“ atrodė bene stipriausiai per pastaruosius keletą metų, o ir palyginti su pagrindine ekspozicija sudarė solidų įspūdį. Ji yra mugės pakraštyje, pažymėta raide H, ir lankytojai paprastai palieka ją pabaigai, kai akis jau būna atšipus ir kojos sunkiau neša. Bet šįkart truputį gailėjausi, kad nepradėjau peržiūros būtent čia. „Focus“ sekcijoje stendą turėjo ir vienintelė galerija, kurioje aptikau lietuviško meno pėdsaką. „PM8“ galerija iš Vigo (Ispanija) stende eksponavo Elenos Narbutaitės kūrinius: 8 mažo formato skirtingų spalvų kvadratinius paveikslus ir lazerinę instaliaciją. Panašu, galerijos savininkas Francisco Salasas neblogai nusimano apie šiuolaikinį lietuvišką meną ir turi ryšių konkrečiai su Vilniumi bei apskritai Lietuva – mokėjo kelis žodžius lietuviškai, o atstovaujamų menininkų sąraše aptikau dar keletą lietuviškų vardų.

Be „Focus“, „Frieze“ kasmet tradiciškai pristato teminę sekciją ar didesnį projektą. Šiemet tokia sekcija buvo „Indra’s Net“ („Indros tinklas“). Joje pristatyti kūriniai buvo tiesiogiai ar asociatyviai susiję su kosmologija, religija ir dievui Indrai priskiriamų galių apraiškomis skirtingose kultūrose. 2022 m. projektas išsiskyrė tuo, kad jame dalyvavo tiek aukščiausio lygio, tiek jaunesnės ir mažai žinomos galerijos, dalyviai sekcijai galėjo pateikti tiek po vieną kūrinį, tiek ištisą ekspoziciją – tokioms ekspozicijoms „Indra’s Net“ turėjo nedidelį teminį kampą.

Skulptūros Regento parke atrodė žemesnio lygio nei praėjusiais metais. Ankstesnės ekspozicijos buvo labiau priderintos prie parko erdvės, o šiemet iš jos išsiskyrė rėksmingomis spalvomis, įmantriomis formomis ir silpnu turiniu. Įdomiausia skulptūra palyginti nenauja – 1966 m. sukurta George’o Rickey’o „Five Lines in Parallel Planes“ („Penkios tiesės lygiagrečiose plokštumose“). Tai penki maždaug 4 m ilgio plokšti, į viršų smailėjantys metaliniai strypai, linguojantys ant platformos, priklausomai nuo vėjo krypties ir greičio. Originaliai atrodė ir 2022 m. Johno Woodo ir Paulo Harrisono sukurta kompozicija „10 signs for a park“ („10 ženklų parkui“) – 10 palei takelius išdėstytų žalių aliumininių lentelių su paskirties neatitinkančiais užrašais, pavyzdžiui, „Kažkoks vertas dėmesio daiktas“ arba „Prašom neskaityti“. Spėju, šios lentelės sukurtos specialiai Londono „Frieze“ mugei, nors informacijos apie tai neaptikau. Patys menininkai jas apibūdino taip: „Truputį kaip ženklai, kuriuos matai parke. Truputį ne kaip ženklai, kuriuos matai parke.“

 

John Wood, Paul Harrison. „10 signs for a park“. Ryčio Radavičiaus nuotraukos

 

Pabaigoje dar keli smulkūs palyginimai. Šiemet „Frieze“ mugėje buvo pastebimai daugiau lankytojų. Girdėjau vieno kolekcionieriaus nusiskundimą, kad šįkart čia minios žmonių, į kurį kitas atsakė, kad tai vis tiek geriau už kapines praėjusiais metais. Mugė skaitmenizuojasi. Nebeliko popierinių informacinių rinkinių žinia­sklaidai ir plastikinių akreditacijų. Nebemačiau popierinių bilietų ir tradicinių drobinių mugės maišelių. Netgi abiejų mugės paviljonų popierinių planų visiems norintiems neužteko, mačiau žmones nuo grindų pakeliant kažkieno pamestus. Nebeliko ir gana patogių kambarių žiniasklaidai, kuriuose buvo galima atsikvėpti nuo šurmulio, užsirašyti keletą minčių, brūkštelėti trumpą ap­žvalgą ar šnektelėti su žmogumi iš kito pasaulio krašto.

Rytis Radavičius – smulkiojo verslo ir privačių galerijų tyrėjas, meno rinkos apžvalgininkas