× Agnetė Voverė

„Mados infekciją“ – vienintelį tokio masto mados renginį Lietuvoje – dauguma mūsų stebi iš žiūrovo perspektyvos. Esame laisvi komentuoti, girti ar kritikuoti cikliškai kintančias kolekcijas. O ką reiškia šį renginį organizuoti daugiau nei 20 metų? Šįkart pasivaikščiokime po užkulisius, kur praeina šimtai dizainerių ir filtruojamos jų idėjos. Apie madą Lietuvoje kalbėti keblu, dažnai šios industrijos problemas siejame su pernelyg maža mūsų rinka. Galbūt atsakymų verta ieškoti pačių kūrėjų, gal net lietuvių mentalitete?.. Nuoširdžiai apie „Mados infekciją“, kūrybą ir komerciją kalbuosi su mados dizainere Sandra Straukaite.

 

Nuotrauka iš asmeninio S. Straukaitės archyvo

 

Kadangi šis pokalbis yra lapkritį vykusios „Injekcijos“ apžvalgos tęsinys, aptarkime renginį iš jūsų, organizatorių, pusės. Mane asmeniškai papirko dalyvių nuoširdumas. Kuomet kolekcijos demonstravimo pabaigoje ant podiumo išbėga dizaineris, apsirengęs savo kūrybos drabužiais (ir jie taip jam tinka!), supranti, kad kolekcija buvo apie jį ir jo gyvenimą. Kaip vyksta dalyvių atranka, kokie kriterijai? Ar visuomet pasitvirtina, kad geras eskizas – gera kolekcija?

Pradėsiu nuo pradžių: „Mados infekcija“ gimė prieš daugiau nei 20 metų kaip unikalaus formato renginys, vykstantis vienąkart per metus ir atviras visiems norintiems. Kažkuriuo metu „Mados infekciją“ rengėme keliskart per metus – norėjome priartėti prie pasaulinių madų savaičių formato. Vis dėlto paaiškėjo, kad Lietuvoje dizaineriai nėra pajėgūs kasmet pristatyti kelių kolekcijų – ir dėl finansinių niuansų, ir dėl užsispyrimo ar užsidegimo stokos, tad galiausiai apsistojome ties vienu renginiu. Pradžioje iš atsiųstų eskizų aš pati atrinkdavau dalyvius, o renginiui sulaukus dešimtmečio, nusprendėme organizuoti atvirą konkursą su vertinimo komisija. Šitaip atsirado naujas renginys – „Injekcija“ kaip galimybė patekti į „Mados infekciją“. Pastaraisiais metais „Injekcijai“ pradėjome rinktis netradicines vietas – Nacionalinę dailės galeriją, Lietuvos geležinkelių traukinių depą, Salomėjos Nėries gimnaziją ir pan. Žinote, pastebėjau, kad į „Injekciją“ publika susirenka kitaip nusiteikusi – geranoriški, laukiantys šviežių idėjų ir palaikantys jaunimą.

Galbūt dėl to, kad nėra didžiulių lūkesčių, tokių kaip „Mados infekcijoje“. „Infekcija“ jau lyg turėtų reprezentuoti visą lietuviškos mados potencialą... O „Injekcija“, mano supratimu, labiau apie eksperimentus ir kūrybą.

„Mados infekcijos“ pradžioje publikos nuotaika buvo panaši į šių dienų „Injekcijos“ – žmonės atviresni, atlaidesni. Na, o dabar kiekvienas – ekspertas, lengva ranka teisia ir kritikuoja, negalvodamas apie mūsų dizainerių galimybes. Dažnas žiūrovas per kolekcijų pristatymus mintyse jau matuojasi kostiumus, tačiau šis renginys – ne apie tai. Mada iš esmės atskleidžia, kas labiausiai jaudina šiuo metu ir meta žvilgsnį į ateitį – čia atsispindi naujovės ir technologijos, pats parodymas gali būti įvairių menų sintezė. Žinoma, jaunimui keliami mažesni kokybės reikalavimai, daugiau laisvės saviraiškai.

 

Eglės Sabaliauskaitės nuotraukos

 

Komentarų daug, tačiau per 20 metų „Mados infekcijai“ taip ir neatsirado aiškaus konkurento.

Konkurentų nematyti, tik kartais liūdina mūsų lietuviškas mentalitetas – visi nori gyventi tarsi savo sodybose, apsitvėrę tvoromis, tokia mąstysena jaučiama ir „Mados infekcijos“ atžvilgiu. Užsienio dizaineriai – pradedant lenkais ir baigiant italais – nori čia patekti, veržiasi dalyvauti po antrą kartą. O lietuviai, savo kolekciją parodę vieną kartą, vėliau jau nori rengti tik atskirą pristatymą. Lietuvoje retas dizaineris gali sau leisti kasmet rengti po asmeninį pasirodymą. Dalyvaudami „Mados infekcijoje“ dizaineriai gauna kokybę, kurią pavieniui susikurti be galo sunku. Apšvietimas, erdvė, publika – visa tai reikalauja didelių lėšų, o pas mus, deja, dar vis vyrauja požiūris, kad svarbu tik mano – nors ir tualete.

„Mados infekcija“ turi stiprų nekomercinės mados prieskonį. Ar nekomerciškumas yra kriterijus „Injekcijos“ dalyvių atrankoje?

Ne, mes, kaip komisija, atrenkame įvairiapusiškas kolekcijas. Štai ši – konceptuali, ši – komerciškesnė, ši – labiau apie tendencijas, šioje – koloritas labai pavykęs ir panašiai. Ieškome originaliai mąstančių žmonių. Būna, komisija tikrai smarkiai ginčijasi, kas – jau matyta, kas – nauja. Aš visuomet laukiu tų išties originalių darbų. Norisi matyti potencialą, kad kūrėjas išaugintų kolekciją, vertą „Mados infekcijos“ podiu­mo. Kolekcijos komerciškumas jau priklauso nuo visai kitų dalykų.

Bet „Injekcijos“ laimėtojai negauna finansinio prizo, tiesa?

Šiuo metu – ne. Pačioje pradžioje „Injekcijos“ nugalėtojui skyrėme 10 tūkst. litų. Tuomet sulaukėme komentaro, kad suma per maža kolekcijai sukurti. Galiausiai nusprendėme: jei jau tai yra dizainerio tikslas, jis pats turi susikurti galimybes jam įgyvendinti. Kuomet atsiranda pinigų, prasideda debatai, kas vertas, kas nevertas. Tad geriau tiesiog suteikti galimybę pasirodyti, o kaip jau dizaineris ją išnaudos – jo reikalas. Aš pati esu padariusi ne vieną kolekciją iš neįprastų medžiagų, pavyzdžiui, kartono. Patricija Regesaitė – 12 klasės moksleivė – pristatė kolekciją iš kiliminio audinio. Ne pinigai svarbiausia, o idėja.

 

Eglės Sabaliauskaitės nuotraukos

 

Kaip lietuviai atrodo Baltijos šalių mados kontekste?

Ryga ir Talinas yra komerciškesni. Ten, kaip įprasta pasaulyje, mados savaitėje norintis dalyvauti dizaineris turi sumokėti nemažą mokestį. Tačiau, anot vietinių dizainerių, mūsų lygio niekas nepasiekė. Kodėl visos mados savaitės sukasi apie komerciją? Nes dizaineris turi pasiekti tam tikrą lygį, kad galėtų dalyvauti tokiame renginyje. Tai reiškia gaminti, parduoti, turėti savo komandą. O mes atviri visiems ir kartais atrodo, jog sukuriame šiltnamio sąlygas. Dizaineriai iš Vakarų negali patikėti, kad tokios kokybės renginys – nemokamas. Kas čia per komunizmas? Išties lengvai galime tapti vien užsienio dizainerius pristatančiu renginiu. Tačiau ar to norime? Žinoma, ne.

Žinau, kad Rygos mados savaitėje organizuojami ir show­roomai. „Mados infekcijoje“ pernai toks irgi buvo surengtas. Ar sulaukė pasisekimo?

Pamėginome padaryti, bet baigėsi fiasko...

O teoriškai skamba kaip puikus būdas komerciniams ryšiams užmegzti.

Iš savo pusės padarėme viską: pildėme paraišką, iš Lietuvos kultūros tarybos gavome finansavimą, rašėme užsienio pirkėjams, kvietėme juos, o jie prašė informacijos apie dizainerius, kuriuos galės pamatyti. Kaip į tai pasižiūrėjo dizaineriai? Jie sakė: „O kokie pirkėjai atvyks? Kai sužinosime, pasakysime, ar dalyvausime.“ Štai tokia uždara karuselė. Pirkėjai atvažiavo, dizaineriai dalyvavo, dauguma iš kitų šalių, tačiau susidomėjimo ir iniciatyvos iš savų pritrūko. Žinoma, vienerių metų neužtenka, reikėtų ir valstybės įsikišimo – visgi pritraukėme potencialių užsienio pirkėjų. Idėja yra išties gera ir turi prasmę. Be to, į showroomą kvietėme visus – ne tik dalyvavusius „Mados infekcijoje“. Ir čia dalyvauti labiau veržėsi užsienio dizaineriai nei mūsiškiai. Išties sulaukėme pirkėjų susidomėjimo, tačiau kas iš to, jei neretai dizaineris nė negali tiksliai įvardinti savo kūrinio kainos, nėra pasiruošęs drabužių gamybai. Dažnas drabužių dizaineris nėra geras komersantas, tačiau būtina pasitelkti žmones, gebančius tai daryti.

Koks jūsų požiūris į mados ir komercijos santykį?

Kūryba kūrybai, bet be pinigų juk negali gyventi. Štai pasaulinės mados pavyzdys – Alexanderis McQueenas. Ar jis buvo komercinis, ar nekomercinis? Nesvarbu, ką kuri, tavo produktas gali būti parduodamas. Kai esi savimi, šalia ir atsiranda žmonių, galinčių tave finansuoti ir padedančių atsiskleisti. Kita vertus, ar A. McQueenas kada nors jautėsi įvertintas? Jis kūrė nuoširdžiai ir apie pardavimus mažiausiai galvojo, nes šalia buvo komanda ir jo kūrybos rėmėjai. Kitas pavyzdys – Rei Kawakubo iš „Comme des Garçons“. Ji kuria tikrus mados meno objektus, tačiau savo vardu už prieinamą kainą pardavinėja parfumeriją, drabužių liniją. Ar dėl to ji mažesnė, prastesnė dizainerė? Dizainerė galvoja apie kūrybą, bet uždirba iš kitų šaltinių. Pati esu to pavyzdys – noriu kurti, todėl dirbu įvairiuose projektuose, spektakliuose tam, kad galėčiau laisviau užsiimti kūryba. Nutariau, kad geriau šitaip, nes jei galvosiu tik apie komerciją, nebebūsiu savimi. Tikrai nesu prieš komerciją, tai sveikintina, jei sėkmingai sugebi parduoti kūrybą ir vystyti verslą.

 

Eglės Sabaliauskaitės nuotraukos

 

Bet ar nėra taip, jog tik lauksi, kol kažkas tave pastebės ir įvertins? Juk reikia ir pačiam įdėti pastangų.

Lietuvoje nesusikūrė mados mecenatystės tradicijos, nėra tam palankių įstatymų. Kitur tai kultūros dalis, tačiau pas mus remti dizainą vis dar nėra populiaru. Dar 1994 m., kai organizavome „Mados savaitę“, ėjome per bankus ir įstaigas, kol galų gale pagrindiniu rėmėju tapo laikraštis ,,Diena“. Tais laikais dar buvo optimizmo, kad kultūra turi prasmę, kad galime kažką pakeisti. Valstybė taip pat neskatina remti menininkų – padėti išvažiuoti į bienales ir pan., o juk tai turėtų tapti prestižu.

Maloniai nustebino jaunos „Injekcijos“ publikos saviraiška per stilių, drąsa bei progresyvumas. Jie jau visiškai kita karta. Panašu, kad vienokie ar kitokie pokyčiai ne už kalnų.

Taip, publika irgi diktuoja, kad ne vien podiumas yra podiumas. Gatvė šiandien taip pat yra podiumas ir pati tai puikiai transliuoja.

Taip, instagramo profilis irgi yra podiumas...

Kartais galvoju, gal iš tiesų viskas turi keistis iš esmės. Mes, „Mados infekcija“, visuomet norime keistis ir privalome tai daryti. Sukurtą modelį nuolatos koreguojame, o su pavasarį vėl vyksiančia „Mados infekcija“ iškėlėme didelį iššūkį, bus įspūdinga.

Intriga.