Vilma Mosteikienė. Rimti Knausgårdo ir Muncho santykiai

Po parodos „Karlo Ove’s Knausgårdo pamatytas Edvardas Munchas“

Kai 2017 m. Potsdame atstatytuose XVIII a. rūmuose buvo atidarytas Barberini muziejus (statybą ir muziejaus įsteigimą inicijavo ir finansavo pramonininkas Hasso Plattneris, turįs ir įspūdingą impresionistų kolekciją), įdomus buvo ir pats naujo muziejaus atsiradimo faktas, ir išreklamuota impresionistų bei modernizmo pradininkų paroda. Pirmiausia – Claude’o Monet paveikslų. Tuopos ir šieno stirtos, gėlynai. Spalvų švytėjimas. Jo paties įkurtas ir paskutiniuosius dešimtmečius vien tik tapytas Giverny sodas. Edvardui Munchui skirtoje salėje pribloškia iš paveikslų sklindanti tyla. Slopios spalvos, sustingę medžių kamienai, vandeny atsispindintis mėnulis. Lyg ir ramu, bet kodėl taip neramu? Nuo paveikslo prie paveikslo – neanalizuojant, nesigilinant, tik jaučiant stiprų jų poveikį.

Netrukus man pasipainiojo interviu su Karlu Ove Knausgårdu, kuravusiu E. Muncho parodą Osle. Rašytojas, rodos, nemulkino, nesimaivė, kalbėjo iš esmės, galėjai pajusti, kad jam svarbus ir pats E. Munchas, ir galimybė atskleisti savąjį matymą. Dabar štai toji pa­roda „Karlo Ove’s Knausgårdo pamatytas Edvardas Munchas“ jau ir Diuseldorfe (veiks iki 2020 m. kovo 1 d.), ją reikia aplankyti.

Kaip apskritai atsirado šis neįprastas projektas? Muziejai, parodų salės verčiasi per galvas siekdami pritraukti lankytojų. Parodų kuratoriai darosi panašūs į cirko direktorius ar detektyvinių istorijų autorius: šokiruoti, priversti kalbėti apie parodą, kad nusidriektų eilės lankytojų, kurie ateis dėl story, dėl garsios pavardės. Rimtasis menas atsigręžia į popsą: šis gi arčiau liaudies, gali atvesti mases. Taip pernai Vienos istorijos muziejus savo fondus atvėrė populiariam režisieriui Wesui Andersonui (išgarsėjo filmu „Viešbutis „Didysis Budapeštas“) ir knygų autorei Juman Malouf. Jie iš 4 mln. muziejaus saugomų eksponatų išsirinko 400 įdomybių ir pateikė estetiškai eklektišką kunstkamerą „Kirstuko mumija karste ir kiti lobiai“ („Spitz­maus Mummy in a Coffin and other Treasures“). Identišku principu Niujorko „MoMa“ surengė prieštaringai vertintą retrospektyvią islandų dainininkės Björk parodą. K. O. Knausgårdas irgi ant bangos. Ciniška? Bet pastaruoju atveju viskas atrodo rimčiau.

Diuseldorfo parodų rūmai „K-20“ skirti XX a. menui. Antrame aukšte – kiek padrika nuolatinė modernaus meno ekspozicija, pirmajame eksponuojamos gerų atsiliepimų susilaukiančios kilnojamosios parodos. Dabar čia „K. O. Knausgårdo pamatytas E. Munchas“. Dvi pavardės pavadinime signalizuoja skirtingas parodos „perskaitymo“ galimybes: vieni eis žiūrėti dailininko darbų, nesukdami galvos dėl Knausgårdo, kiti susitelks į rašytojo matymą.

 

Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka

 

Turėjęs galimybę pasirinkti ne tik paveikslus, bet ir jų eksponavimo principus, net sienų spalvą, K. O. Knausgårdas nesistengė išlaužti „kažko tokio“ ar pataikauti publikai, apsiėjo be hitų: „Melancholijos“, „Šauksmo“, kitų garsiųjų darbų. Atsiriboti nuo ikoniškojo E. Muncho – toks buvo vienas pagrindinių kuratoriaus tikslų. Parodos sudarymo principas ne biografinis, kaip esame įpratę matyti monografinėse parodose, 140 E. Muncho paveikslų suskirstyti į 4 temines grupes. Romanus rašantis kuratorius deda kortas ant stalo: nesistengia pabėgti nuo literatūriškumo, tai turbūt nelabai ir įmanoma. Tačiau parodoje naratyvas kuriamas tik tapybos kalba: išskyrus įžanginius sakinius, lydinčius kiekvieną parodos dalį, teksto čia daugiau nerasime. Paveikslai sunumeruoti, jų pavadinimus galima susirasti parodos kataloge, tačiau sukabinti ne pagal numeraciją. Kuratoriaus pageidavimu, išsamių aprašų atsisakyta, nėra audiogidų. Pajutau dėkingumą. Nekalbant apie konceptualųjį meną, kur be aprašų – nė iš vietos, išsamūs tekstiniai komentarai įsigali ir tradicinės dailės parodose. Kartais jie visai parankūs, bet neretai tik pririša, ima vedžioti po parodą. Lankytojai iš pradžių perskaito aprašą, o tik paskui žvelgia į paveikslą, taip šie devalvuoja iki iliustracijų parodos kuratoriaus sukurtam tekstui.

„Šviesa ir kraštovaizdžiai“, „Miškas“, „Chaosas ir energija“, „Kiti“. Beveik nėra darbų iš ankstyvojo kūrybos laikotarpio, kai sukurti emociškai stipriai įkrauti paveikslai, vaizduojantys ribinius gyvenimo momentus, simboliais pasakojantys dailininko vidinę istoriją. Eksponuojamuose darbuose netikėtai daug žmonių, jie dirba, maudosi, skina gėles, tiesiog stovi po medžiais. Neindividualizuoti, plastiški pavidalai organiškai įsilieja į visumą. Gamta, žmogus joje – viskas paprasta ir natūralu, net lengva. Tokio E. Muncho nežinojai. Galvoje klostosi Potsdamo parodos tęsinys: įsižiūrėti į medį, į šieno stirtą ar kopūstų lauką, ištirpti aplinkoje. C. Monet ir E. Munchas, visai skirtingos stilistikos menininkai, netikėtai suartėja.

Trečioje dalyje „Chaosas ir energija“ dominuoja kūniškumas: aktai, bohemos vaizdai, mirusieji, mirštantys, tačiau be patoso, lydėjusio šią temą ankstyvojoje kūryboje. Nervingi paveikslai, deformuoti jų žmonės, ironija.

Mįslingiausia dalimi tapo ketvirtoji – „Kiti“. Įžanginiai K. O. Knausgårdo sakiniai: „Juk viskas sukasi apie tai, argi ne taip? Apie dabartį. Žmogaus dabartį, gamtos dabartį, erdvės dabartį, medžio dabartį. Apie dabartį paveikslo, kuris iškelia žmogų, kraštovaizdį, erdvę, medį.“ Ant vienos sienos sukabinti nedideli raižiniai, piešiniai, ant kitos priešais – žmogaus ūgio paveikslai, juose – solidūs kostiumuoti vyrai su kaklaraiščiais, viena ranka kišenėje, kitoje – pypkė ar rašik­lis. Ponios ir vaikai. Daugiausia, kaip galima suprasti, pagal užsakymus nutapyti portretai. Kodėl jie čia? Juokais pagalvojau, kad norėta ištraukti iš fondų tamsos, savotiškai įdabartinti, leisti pabūti tarp žmonių.

Vienam bendradarbiui prasitariau, kad važiuosiu į E. Muncho parodą. Atkuto, akys sužibo. Papasakojo, kad jo senelio brolis, akių gydytojas, meno kolekcininkas Maxas Linde bičiuliavosi su E. Munchu. Jo viloje Liubeke dailininkas ne tik svečiuodavosi, bet kurį laiką ir gyveno. Pardavė nemažai savo paveikslų, nutapė keletą M. Linde’s šeimos portretų. Parodoje – ir vienas iš M. Linde’s vaikų.

„Chaosas“ atspindi vidinį dailininko gyvenimą, liūdną maištą; „Kiti“ – išorinį, „normalų“ gyvenimą su išlikti padėjusiais naudingais užsakovais ir bičiuliais. Tarp nutapytųjų – ir E. Muncho psichiatras, ir jį palaikęs pirmasis Oslo nacionalinės galerijos direktorius Jensas Thiesas. Taip atkuriama pusiausvyra, kuratoriui svarbu atskleisti ir šią dailininko gyvenimo pusę. Paveikslų daug, jie dideli ir gal dėl to perkrūvio neįtaigūs, neiškalbūs. Bet tarpusavyje komunikuoja: disonansą sukuria du dailininko autoportretai pačiame salės kampe, visai prie išėjimo, atsargiai žvelgiantys į tą didingą pozuojančiųjų kolonadą. Dar jauno dailininko 1888 m. autoportretas apsilaupęs, nublukęs. Jis ne iš to tvarkingojo pasaulio.

Atsisakęs populiariųjų paveikslų K. O. Knausgårdas laimėjo. Šiaip ar taip, jie parodoje buvo: visi recenzentai akcentuoja, kad ekspozicija be „Šauksmo“, bet visų galvose tas nukankintas paveikslas iškyla. Lankytojai vis tiek į parodą susinešė savo numylėtinius iš ankstyvojo kūrybos laikotarpio, savo lūkesčius. Gerai, kad negavo visko, ko pageidavo, kaip prekybcentryje, kur apie viską pagalvota.

K. O. Knausgårdas jau išleido ir E. Muncho kūrybai bei asmenybei skirtą knygą „Tiek daug ilgesio tokiame mažame plote“. Galima ironizuoti dėl pavykusios rinkodaros, šaipytis iš mėgėjiškų interpretacijų (tuo kai kurie kritikai gardžiuojasi), o galima vertinti ir kaip „rimtus santykius“. Pamačius parodą labiau tikėtinas pastarasis variantas.

Autorės nuotraukos

Draugai