Vitalij Grigorjev. „Perlas“.

 

Prietaruose perlas yra ašarų simbolis, tad perlais nederėtų nuotakai puoštis per vestuves. O dailininko Vitalijaus Grigorjevo nutapytame portrete matome moterį profiliu ir perlo auskarą, įsegtą ausies spenelyje, perlų vėrinį ant kaklo ir labai netikėtą detalę – perlo „svarmenį“ ant ilgo siūlo, pritvirtintą prie aukšto, plataus cilindriško galvos apdangalo virš nugaros. „Svarmuo“ su perlu tempia tvirtai besilaikantį galvos apdangalą žemyn, tarsi būtų skirtas tam, kad moteris, atlošdama galvą, vis pakeltų akis į dangų ir atitrūktų nuo žemiškos būties, su ja nesusisaistydama. Atitrūkimo asociaciją paryškina ilgas, grakštus moters kaklas. Ši perlo „svarmens“ ar „svambalo“ (šis yra skirtas vertikalumui nustatyti) idėja tarsi primena žmogaus orumo, tiesumo, „tvirto stuburo“, savigarbos svarbą gyvenime. Vėlgi ne vieną ašarą slaptoje nubraukusi, daug iškentėjusi, bet savivertės nepraradusi, nepalūžusi asmenybė lemtingais momentais – juo labiau kasdienybėje – yra drąsi, gyvena aukštai iškelta galva. Visi žino, kad nuoširdžiai, ne iš kaprizo pravirkus apsivaloma. Čia perlas (ašara) kaip „svarmuo“ tarsi priverčia žmogų žvelgti aukštyn, pamatyti švaresnę tolumą, įkvepia dažniau apie ją pagalvoti, artėti jos link.

Paveikslas – kvadrato formos. Astrologijoje kvad­ratas priskiriamas žemės stichijai, žemės elementui, yra moteriškas ženklas. Sakralinėje geometrijoje – tai materijos, tvarkos, tvirtumo, stabilumo simbolis.

Čia moters atvaizdas veikia daug stipriau nei tradicinis portretas. Iš pirmo žvilgsnio paveikslas atrodo pripildytas faraoniškos dvasios, tačiau įsižiūrėjus atidžiau, o gal aptingus gilintis, nes tada, kai nebežinai, ką galvoti, kyla net labai paprastos mintys, galima įžvelgti užuominą apie praėjusio šimtmečio medicinos seserį ar tiesiog anų laikų kulinarinės parduotuvės, kvepiančios šviežiai iškeptomis bandelėmis, pardavėją...

Kad ir kaip ten būtų, praeities dvelksmas šiame paveiksle – ne paskutinėje vietoje. Cilindrai (pailgi vyriški galvos apdangalai) buvo ypač populiarūs nuo XVIII iki XX amžiaus. Kaip aiškina žinantys, šie galvos apdangalai dažnai buvo siejami su aukštesniąja klase, ir juos nešiojo kapitalizmo bei pasaulinio verslo atstovai. Beje, tokį galvos aksesuarą iki šių dienų naudoja magai. Jį galima pamatyti ir cirko arenoje.

Cilindras buvo išskirtinai vyrų aprangos priedas, dažniausiai juodos spalvos. Paveiksle pavaizduota kreidos baltumo moteris su baltu cilindro formos galvos apdangalu yra tarsi tyli priešprieša vyro dominavimo kultui, kuris praėjusį šimtmetį Vakarų pasaulyje buvo nustumtas į paraštes. Paraštėse jis yra iki šiol, ir tai sutvirtinta įstatymais. Tačiau gyvenime nutinka visaip.

Nors čia moters portretas – hiperrealistinis (labai tikroviškas), vis dėlto yra mistiškos dvasios, nes visi atsakymai į klausimą, ką tai reiškia, paslėpti, ir gali būti priimamas labiau emocijomis, intuicija, iracionalumu. Fotorealizmas (XX a. antroje pusėje susiformavusi modernistinė dailės kryptis, kuriai būdingas fotografiškai tikslus tikrovės atkūrimas), arba superrealizmas, yra šio dabarties dailininko, nacionalinės Ukrainos dailininkų sąjungos nario, paveikslų esminis bruožas ir braižas.

Man visada kėlė nuostabą ir susižavėjimą tikroviškai nutapyti paveikslai, sudarantys tikslaus atvaizdo įspūdį, kai nebeaišku, nuotrauka čia ar dailės darbas. Šviesos ir tamsos paliestas spalvas autorius išskleidžia daugybe tikroviškų atspalvių. Jau senokai stebiu V. Grigorjevo natiurmortus, portretus, kuriuos jis įkelia į savo „Facebook“ paskyrą. Net pasiūliau draugauti, kad galėčiau kada panorėjęs pažvelgti į jo dailės darbus, pasižyminčius tikrovės vaizdavimo tikslumu. Kai vieną kartą išvydau minimalistinį jo paveikslą „Perlas“, mane jis prikaustė, prirakino. Žiūrėjau ilgai, akių neatitraukdamas, bet, pasakysiu atvirai, nieko tada nesupratau. Tiesiog buvo labai netikėta matytų jo dailės darbų kontekste, sykiu paslaptinga ir gražu. Ar suprantu dabar? Nesu tikras. Tik mėginu sau kažką paaiškinti, remdamasis vaizduote, nuojauta, atmintim ir man pasiekiama informacija.

Paveiksle dominuoja dvi spalvos, sukeliančios švarumo ir sterilumo įspūdį: neįkyrus neslegiantis mėlynas fonas ir baltas tarsi gipso skulptūra profiliu nutapytas moters portretas, panašus į biustą. Vos vos parausvintos lūpos ir skruostas, ausies iškilimai, nežymų rusvą atspalvį turi akies vyzdys. Regis, ryškesnės detalės – akis ir perlai – yra ne atsitiktinis sprendimas. Būtent tai suteikia portretui mistinės gyvybės, tarsi žiūrėtum į atgyjančią skulptūrą. Balto galvos apdangalo apatinės dalies linija, skirianti jį nuo kaktos ir smilkinių, vos įžiūrima. Atrodo, tarsi suaugęs su moters galva, vientisas su jos kūnu. Baltumas suteikia paveikslui sakralumo, rituališkumo, netgi su pretenzija tapti mistine ikona. Sustingusios akimirkos iškilmingumas. Šmėsteli mintis: moters galvos apdangalas šiame paveiksle – lyg atviras indas, ryšio su kosmosu, su aukštesniuoju „Aš“ arba su dieviškomis galiomis visatoje metafora. „Svarmuo“ su perlu tada suskamba gana prieštaringai. Jis tarsi nulemia, kad žmogiškoji būtybė atloštų galvą, bet, žiūrėdama aukštyn, ji gali išlaistyti dangiškąjį turinį iš atviro indo. O gal tokia yra žmogaus, gyvenančio žemėje, misija – laistyti žemę ir joje gyvenančius dangišku turiniu?..

Superrealizmas – tai meistriškas smūgis abstrakčiajam XX a. menui į paširdžius. Čia aš taip perfrazavau išmanančių, kodėl ir kokią įtaką padarė ši modernistinė meno srovė, nuomonę. Jai pritariu. Man ji patinka. Galvoju sau, koks talentingas ir neišpasakytai kantrus turi būti tokio braižo dailininkas ir kokią ypatingą pasaulio matymo patirtį įgijo, taip tiksliai, iki vos įžiūrimų dulkelių išstudijavęs ir įvaldęs regimų tikrovės formų, gyvų ir negyvų paviršių, spalvų ir spalvinių derinių bei atspalvių paslaptis. Mano įsitikinimu, šio dailininko darbai daugybę kartų pralenkia tobulas nuotraukas. O paveiksle profiliu pavaizduota moteris yra kaip aukštos kilmės ir dvasinės kultūros žmogiškoji būtybė stebuklingai prikelta iš menamos praeities civilizacijos išlikusio sarkofago – tam, kad primintų pasauliui apie dieviškąją žmogaus prigimtį, tikrąją dvasinę laikyseną ir giluminę pusiausvyrą. Lyg perspėjimas iš niekur nedingusios praeities apie trapų gyvenimą ir būtinybę išsaugoti „tvirtą stuburą“ priimant lemtingus žmonijos išlikimui sprendimus.

 

 

Stanislovas Žebrauskas – dainų autorius, Mažeikių kultūros centro vyresniojo amžiaus moterų vokalinio ansamblio „Linksmoji pusiaukelė“ meno vadovas ir atlikėjas.