Sofos glostymo menas

 

Kai buvau dar vaikas, senelių namuose buvo gera ir gražu glostyti senovinę aksominiu audiniu aprauktą žalią sofą. Priminė paslaptingą sustingusį gyvūną. Jį dengė švelnus, šiek tiek dygus audinys stačiais – panašiais į šepetuko – plaukeliais. Kartu su vaikystės drauge Dalyte bandydavome įvardyti savo lytėjimo pojūčius glostant sofą, tai buvo kažkas tarp gera, malonu, švelnu, įdomu, keista. Ir, žinoma, gražu. Aksomo ir sofos gražumas kilo ne vien iš taktilinių pojūčių, bet ir dėl audinio bei pačios sofos vaizdo, jos volo formos porankių, vos girdimo šnaresio delnu braukiant per plaukelius. Sena, kelių dešimtmečių dulkių prisisiurbusi sofa kvepėjo žolėmis – jos viduje slypėjo drobė, gerokai grubesnis augalinės kilmės audinys. 

Vaikystės pasaulis buvo kupinas įvairius pojūčius įtraukiančios estetikos – neįsisąmonintos, įjungiančios visą kūną, keistai jį sulydančios su aplinka, ištirpdančios joje. Grožėdavausi pirštais braukiamų vaikiškos lovytės šono virbų skambesiu, jų ritmiškai išdėstytais cilindriškais strypeliais, jaučiau keistą pagarbą sausai, šiurkštokai medienai. Tai buvo žodžiais neįvardijama, tačiau suvokiama harmonija. Tokie pat atrodė mašinėle kirpti, bet ataugę žili senelio plaukai, kurių vis siekdavau paglostyti. Liūdėjau, kai būdavo trumpinami. Pamenu ir savo kūną gaubiančią, švelniai plakančią aukštą žolę ar javus, brendant per gurgždančias šviežias sniego pusnis. Dėl vaikui nesuvokiamų priežasčių mieste jas būdavo skubama nuvalyti vos spėjusias bent kiek ūgtelėti – anomis dienomis tai neatrodė teisinga.

Neprisiminčiau čia ir dabar šių vaikystės išgyvenimų, jei nebūčiau skaičiusi Salomėjos Jastrumskytės „Sinestezijos estetikos“, solidžios 422 puslapių mokslo monografijos. Autorės dailės darbų atvaizdais iliust­ruotos ypatingos knygos, sugrąžinančios į prarastų pojūčių laiką. O svarbiausia – pagrindžiančios ir įteisinančios visa, kas buvo priskirta nebrandumui, nesąmoningumui, per dideliam, nesuvaldytam, visuotinai priimtas estetines normas (bent jau mums įprastoje Vakarų kultūroje) peržengiančiam juslumui.

 

Salomėja Jastrumskytė. „Sinestezijos estetika“. Viršelio dailininkas Remigijus Venckus. – V.: Lietuvių kultūros tyrimų institutas, 2021. 

 

Ištyrinėta ir surašyta sinestetės

 

S. Jastrumskytė – dailininkė, poetė, fotografė, menotyrininkė, meno ir kultūros tyrinėtoja, mokslų daktarė, mokslinių straipsnių rinkinio „Čiurlionis ir pasaulis“ sudarytoja. Įvairiaplanė, mįslinga asmenybė. Savavališkai priskiriu ją raganiškos, arba regėtojų, prigimties kategorijai. Viena tų, pro kurias sunku praeiti nesureagavus, o praėjus – likti nepasikeitusiai. Ir nors jos knyga pateikiama kaip akademinis, mokslo, iš kurio, skirtingai nei meno darbo, nesitikima tiesioginio emocinio paveikumo, ją skaitydama jaučiu savyje vykstančias permainas. Ar dėl to, kad šią mokslo monografiją iš kitų išskiria ne tik ypatingas jos objektas, bet ir sinestetinis būdas? „Sinestezijos estetikos“ lauke netgi vaikystė, kuri įprastai galėtų būti vertinama kaip subjektyviai idealizuojama praeitis, priemonė saugiai neva nebrandžių emocijų refleksijai, romantizavimui ir nepagrįstam estetizavimui, ima atrodyti lyg universaliai potencialus išraiškos laisvės ir žmogiškos prigimties galimybių laukas. Šiandien, deja, apribotas vyraujančios krypties estetinių nuostatų, konformistinės auklėjimo, lavinimo ir kultūros sistemos bei struktūrų. 

Kaip užsimena ir S. Jastrumskytė, neseniai antropologai aptiko įrodymų, kad esama stiprių sąsajų tarp to, kas kalbama apie jusles, ir to, kaip jos naudojamos įvairiose kultūrose (p. 109). Kitaip sakant, jutiminis patyrimas nėra nulemtas vien biologinių žmogaus ypatybių. Jei nuo mažų dienų man ir vaikystės draugei Dalytei būtų pateikti meno objektai, kuriuos būtų siūloma ne tik matyti ar girdėti, bet ir lytėti, ragauti, užuosti, panašiai kaip tai vyksta per rytietiškos arbatos ceremonijas, šiandien mudvi galbūt kritiškai ir kaip nevisavertį vertintume meną, skirtą suvokti vien tik rega arba tik klausa, arba tik dviem šiais pojūčiais, kaip dažniausiai nutinka mūsų kultūroje. Ir visai gali būti, kad, jei būtume ugdomos pagal kitas sistemas, matydamos galėtume girdėti ir pajusti skonį burnoje, girdėdamos – matyti, užuosti ar jausti panašiai, kaip jaučiame lytėdamos paviršius. Būtume sinestetės, ir mums nebereikėtų daug aiškinti, kas yra sinestezijos estetika ar ką turėjo galvoje filosofas Algis Mickūnas, per „Sinestezijos estetikos“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje sakydamas, kad knyga išskirtinė dar ir tuo, kad parašyta sinestetiškai. 

Kita vertus, „sinestezija steigia ir įtvirtina patį juntančiojo individualumą, t. y. nedubliuojamą ir netgi beveik nekomunikuojamą autonomiškumą“ (p. 12). Tad kaip galėtume jaustis saugūs, jei nuo kūdikystės būtų lavinamas mūsų sinestetinis potencialas? Žinoma, jei tai apskritai įmanoma, juk kai kas tvirtina, kad sinestetiškumas yra nulemtas genetiškai...

Leidinio autorė yra sinestetė, tai ji įvardija ir knygos pratarmėje. Prisipažįsta su nuostaba atradusi, kad, nepaisant asmeninių jutiminių potyrių nekomunikabilumo ar neišverčiamumo, panašūs dalykai yra legitimuoti platesnėje kultūrinėje plotmėje, prieinami mokslinei pažinimo praktikai ir jos taisyklėms. 

 

Ne pasaulio matas, o rimbas

 

Kad ir kokių turėtume abejonių, kad ir kaip spėliotume, didžiulis ir kruopštus S. Jastrumskytės darbas įvairiapusiškai tyrinėjant sinestezijos estetiką atveria tiek mūsų kultūros ribotumus, tiek potencialą. Tai skatina sveiką kritinį požiūrį į daugelį meno reiškinių bei jų vertinimų, atskleidžia vyraujančios estetikos trapumą ir galimus pokyčius, naujas vizijas, kitoniškų riboženklių galimybę. Juk, anot autorės, „pojūtis kaip toks likęs Vakarų estetikos ir meno paraštėse, neapmąstytas, nesutelktas, atsitiktinis ir tarsi nebūtinas egzistavimui to, kas tik jo dėka ir gyvuoja“ (p. 21). O juk „sinestezijos reikšmės iškilimas taip pat gali būti vertinamas kaip viena iš žmogiškosios sensorinės būties išlaisvinimo formų“ (p. 22), netgi darytina prielaida, kad sinestezija – „universalus reiškinys, iš pagrindų ginčijantis žmogaus juslių struktūrą, ant kurios rymo Vakarų estetika“ (p. 24). Be to, sinestezija – ir „tradicinės estetikos reliatyvumas, išsivadavimas iš jos, būdraujantis bet kurioje kultūros ir meno būklėje“ (p. 69), ir „Vakarų estetikos nerimas, jos išlygų, slėpimų, klastočių išskaidrinimas“, pripažįstant, kad Vakarų filosofinės minties pagrindu kuriama estetika „turėjo stiebtis kaip ypatinga sensorinė ir kūno bei intelekto disciplina“ (p. 73). 

Vakarų estetikai apibūdinti S. Jastrumskytė pasitelkia „rimbo“ metaforą, pastebėdama, kad kartu su ja „muštro ritmus“ perėmė ir meno kritika (p. 74). Kita vertus, užginčyti dirbtinę vakarietišką regos ir klausos hegemoniją mūsų praktikuojamoje ir teoretizuojamoje estetikoje nebūtų lengva. Ir pati autorė pastebi, kad Vakarų menotyrinės minties ir kitų humanistikos sričių raida pagimdė aibę skirtingų, neretai vienas kitam prieštaraujančių sinestezijos apibrėžimų, ji atkreipia dėmesį į „keistą definicijos nerūpestingumą“ (p. 53) ir įvardija pagrindines kliūtis sinestezijai įsitvirtinti. Viena tokių – jau minėtas vyraujančios estetikos muštras, anot autorės cituojamo Jarome’o Stolnitzo, „nuslopino Vakarų žmogaus gebėjimą vertinti kvapus, faktūras, skonį. Ko gera, mūsų kultūrinė tradicija atėmė galimybę vertinti šiuos pojūčius, taip sukūrėme jų „antrarūšiškumą“ paaiškinančias teorijas. Tačiau tiesa ir tai, kad dar nesukurta reikšmingų meninių darbų, kuriuose būtų panaudoti „žemesniųjų“ jutimų dirgikliai“ (p. 75). 

 

Estetika be juslių

 

Vienas provokatyviausių ir, pripažinkime, trikdančių S. Jastrumskytės teiginių – kad Vakarų estetikoje juslės atsidūrė „beveik pogrindyje“. Ji netgi nesusilaiko aistringai, ne perdėm akademiškai sušukusi: „Vakarų estetikoje, regis, iš tiesų nėra juslių!“ (p. 75) Moksliškai tai pagrindžia tyrinėdama, pavyzdžiui, okuliacentrizmo įtaką sinestezijos estetikos formavimuisi. Pasak S. Jastrumskytės, „[S]u tam tikromis išlygomis Vakarų kultūrą galima apibūdinti kaip okuliacentrinę paradigmą, pagrįstą regos kuriama viziocentrine žinojimo, tiesos ir tikrovės interpretacija“ (p. 80). Kartu su tokios paradigmos kritikais autorė perspėja: „...rega atveria vien tik paviršius“ (p. 83). Šalia įvairių mąstytojų įžvalgų randa vietą ir Algirdui Juliui Greimui: kaip giliausią, tamsiausią ir fundamentaliausią iš visų juslių jis apibūdino lytėjimo juslę (p. 122). 

Stebėdama vakarietiškos minties vystymąsi autorė įvardija ir grožio sampratos pokyčius: akivaizdžiai priklausydama nuo sensoriškumo, nuo kūno, šiandien ši kategorija dangstoma „ekspresijos“, „gyvybingumo“ sąvokomis, nes taip diktuoja visas esamas estetinis diskursas (p. 95). Remdamasi kitais sinestezijos tyrinėtojais tyrėja taip pat ieško atsakymų į klausimus: ar sinesteziniai patyrimai gali turėti vertę, ar jie yra estetiški? Atkreipia dėmesį ir į „sensorinę vienovę praradusius, ideologinių konvulsijų tąsomus meno kūrinius“, darydama prielaidą, kad sinestezija pamažu taikosi į tuščią vietą, iš kurios Vakarų kultūra išstūmė grožį (p. 104). 

Kartu su autore kritiškai vertindami vakarietišką estetiką, turbūt norėtume išgirsti ir apie istoriškai nutikusias mums įprastos norminės estetikos alternatyvas. Kaip vieną tokių kitoniškų estetikų pavyzdžių autorė pateikia tradicinę japonų estetiką wabi, kurios būdingi bruožai – netaisyklingumas, paprastumas, asketiškumas, natūralumas, mįslingumas, lengvumas, ramumas. Anot S. Jastrumskytės, wabi reiškia stokos išgryninimą, atsiveriant patyrimo pilnatvei, atsparumą prieš pasaulio verčių spąstus ir pasaulį peržengiančios ramybės atsiradimą. Tai gilaus grožio, kuris įtraukia ir nebuvimo gražumą, samprata. 

Tyrinėdama konkrečius sinestezijos pavidalus ir jų problematiką, autorė pareiškia: „Juslės vienetiškumas, atskirumas visada buvo įtartinas, nors ir skrupulingai tradicinės estetikos pridengiamas“ (p. 156). Kita vertus, ar įvairių juslių sampyna galėtų būti objektas, kurį paaiškintume? S. Jast­rumskytė teigia: „Jei menas iš tiesų yra nediskursyvios prigimties, nes iš esmės yra tik pojūčių sklaida, estetinės jį bandančios išskleisti teorijos yra tiesiog brutalus diskursyvumo taikymas ir, galiausiai, šio adaptavimo nesėkmė. Sinestezija – neverbalinis, nediskursyvus fenomenas, nepasiduodantis diskursyvioms pretenzijoms jį paaiškinti“ (p. 164). Ir argi nesame to pajutę, skaitydami nebesuvokiamai abstrakčius, nuo pirminių meno objektų nutolusius kuratorinius tekstus? 

O vis dėlto galime stebėti fenomenus, kuriuose atpažįstame sinestezijos požymius. Autorė vieną po kitos vardija skirtingų laikotarpių meno teorijas, sinestazijos atspindžius įvairų autorių (Ch. Buadelaire’o, A. Rimbaud, G. A. Aurier, P. Mondriano, V. Kandinskio, P. Gauguino, V. van Gogho, V. Nabokovo, M. K. Čiurlionio ir kt.) kūryboje, atkreipia dėmesį ir į sinestezijos estetiką futuristų manifestuose. Prieina išvadą, kad „[S]inestezija tarsi persmelkia visą menų sistemą ir susitapatina su meninės kaitos, raidos judesiu“ (p. 195).

 

 

Salomėja Jastrumskytė. „Glyptolalia in vitro“, popierius, akvarelė, 2018 (instaliacijos fragmentas)

 

Robinzonai ir mimikrijos meistrai

 

Būdama M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtoja ir žinovė, autorė išskirtinę vietą monografijoje skiria sinestezijos dovaną turėjusio kūrėjo asmenybei ir kūrybos laukui. Tai yra gera terpė suvokti, kad, S. Jastrumskytės žodžiais tariant, „[A]smuo yra prigimtinė sinestezijos vieta“. Vis dėlto šios „vietos“ drama plinta į komplikuotos komunikacijos lauką aplinkui: „Sinesteto atveju sinestezija yra tarsi įtrūkis komunikacinėje grandinėje, negyvenamos asmens pojūtyno salos, užsklendžiančios sinestetą robinzoniškoje vienatvėje. (...) Kodėl gi negalėtume įtarti už įvairaus kultūrinio nesusikalbėjimo slypint sinestezijos faktus, už neįmenamo, šuoliško netikėtumo meno kaitoje – autentišką sinesteto veiksmą?“ (p. 265–267)

Patiriu džiaugsmą mane sudominusioje mokslinėje knygoje atrasdama ritmingą, metaforomis žydinčią poetinę kalbą, viltingą, svarbią, nors ir sunkiai komunikuojamą idėją perteikiantį paslaptingumą. Štai apie sinestezijos universalumo galimybę sakoma: „Atsitiktinumo žėrėjimą keičia dėsningumo magnetas“ (p. 269). Magiškai ir ezoteriškai skamba autorės įžvalga, kad sinestetas apreiškia ypatingą žinią apie tikrovę, tik ta žinia neperskaitoma... Nebent keistu būdu pajaučiama? Pavyzdžiui, į kai kuriuos sinestetės S. Jastrumskytės sukurtus paveikslus ar jų serijas ne sykį reagavau nepaaiškinama, keistai iškalbinga verksmo banga ir, pasirodo, panašiai nutinka ne man vienai. Jei bandyčiau šią reakciją paaiškinti žodžiais, tebūtų spekuliacija arba tiesiog dar vienas – kito asmens kūrybos įkvėptas – kūrinys, o visai ne dailininkės idėjos vertimas (galbūt irgi sinestezinis) į žodžius. Tiesa, toks kūrinys gal ir nebūtų klaida, nes juk, anot S. Jastrumskytės, „[M]enas yra sinestezijos mimikrija, estetinis raibuliavimas prigesina šokiruojantį sinestezjos keistumą“ (p. 272). 

Bemaž intymiai, asmeniškai ir savanaudiškai „Sinestezijos estetikos“ autorei esu dėkinga už įžvalgas apie kasdienybės estetiką M. K. Čiurlionio laiškuose ir kasdienybės estetikos aktualizavimą. Rutinai adresuojamas įtarumas ištirpsta jaukiose laiškų konkretybėse (panašiai esu patyrusi, skaitydama Jono ir Adolfo Mekų laiškus), ir visa tai antspauduoja S. Jast­rumskytės tvirtinimas: „Reguliarumas ir rutina taip pat gali būti kasdienio estetinio patyrimo šaltinis“ (p. 330). 

Taip ir sužinai žmogus, kad gražu, kas negražu, o regima, kas nematoma. 

Betgi visai gali būti, kad sinestezijos autoritetą augins visiškai ne puikieji sinestetų kūriniai, o neurologijos mokslas ir technologijų suteiktos galimybės geriau pažinti sinestezijos reiškinį ar patį sinestetą. Gali paaiškėti, kad būtent sinesteto smegenys išliko atspariausios socialiniam ar kultūriniam redagavimui tada, kai vaiko ir paauglio smegenyse įprastai smarkiai mažėja sinapsių, arba jungčių tarp neuronų. Dvejų metų žmogaus smegenyse sinapsių, pasirodo, yra dvigubai daugiau nei suaugusiojo, ir dėl to mažylis yra daug atviresnis aplinkos bei kultūros įtakoms. Ir tik maždaug nuo 10 metų smegenys racionalizuojamos pagal principą „Naudok arba prarask“. Įtariu, pagal šią direktyvą suredaguotos ne vieno menininko, menotyrininko ar kultūros tyrinėtojo smegenys atmeta ar netgi bodisi visko, kas jiems nesuprantama. Arba to, kas, jų supratimu, neatneša praktinės, profesinės ar finansinės naudos. 

Bet kas dabar pasakys, ar buvau tinkamai pasirengusi „Sinestezijos estetikos“ skaitytoja ir kas bus tie geriausieji, tikrieji, sinestezijos ir jos estetikos estafetę galintys perimti skaitytojai, kai unikali knyga, kaip žadėta, pasirodys anglų kalba ir taps prieinama visam pasauliui?

 

 

Sara Poisson – poetė, prozininkė, eseistė. Kontekstai – jos aistra ir pretekstas širdperšai.