× Sara Poisson

 

 

Jean-Christophe Mončys. „Mano tėvas Antas: 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“. Meno vadovė ir dizainerė Sigutė Chlebinskaitė. – V.: „Aukso žuvys“, 2021. 

 

Yra knygų, kurios pasirodo ne visai laiku. Sproginėjant bomboms mūzų balsai prikimsta. Pasakojimai apie mūzų ar angelų perkeistą tikrovę gali atrodyti praradę prasmę. Panašūs naratyvai nesulaukia tiek dėmesio, kiek derėtų kitomis aplinkybėmis. Jiems skirtas dėmesys atitenka karams, žiniasklaidos palaikomiems skandaliukams, fobijoms. Vis dėlto tikėtina, kad šiame duomenų pertekliaus amžiuje tokių knygų šlovės valanda tarsi laikui atsparus lobis atiteko neregimam informacijos laukui. Iš ten siunčiamą žinią pagaus tik aprūpintieji specifinėmis antenomis, tiesiog alkstantieji ir trokštantieji. Greičiausiai šiems skirti tokie leidiniai kaip Jeano-Christophe’o Mončio knyga „Mano tėvas Antas. 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“. Nelyginant svarbi, laikui nepavaldi žinia. 

Kam ši knyga galėtų būti skirta? Galbūt abejojantiems, kad tėvas, net ir būdamas pasišventėlis menininkas, savo sūnui gali išlikti puikaus tėvystės, saugumo, tikros tėvo ir sūnaus bendrystės, žmogiškojo ryšio idealu? Ji gali tapti reikšminga ir tikintiems, kad žmogus žmogui gali šviesti tik iš tolo, bet nebepajėgia būdamas arti, beveik glėbyje. 

Legendinis lietuvių kilmės Paryžiuje kūręs skulptorius A. Mončys kartu su paaugliu sūnumi Paryžiuje gyveno 28 kv. m bute. Po tėvų skyrybų 12-metis Jeanas-Christophe’as pats pasirinko likti su tėvu ir, gyvendamas jo vertybių nušviestoje aplinkoje, sulaukė pilnametystės. Vėliau tai įvardijama žodžiais nenusakomu artumu, siejusiu tėvą ir sūnų beveik 40 metų. Nedingusiu net ir po to, kai pirmasis, anot ant­rojo, „išėjo skaptuoti žvaigždžių“ – knyga „Mano tėvas Antas“ yra neabejotinas liudijimas. 

Į jautrų, asmenišką atsiminimų turinį autorius mus įvesdina įduodamas į rankas šiokį tokį saugiklį, pateikdamas jį kaip Vakarų Afrikos patarlę: „Atmintis, išėjusi rinkti žabų, parsineša tokį ryšulėlį, koks jai patinka.“ Vis dėlto patarlė niekaip nepaveikia įspūdžio, kad autorius skaitytojui patiki itin retą ir nepadirbtą brangenybę, kuria apdovanojami nedaugelis: švarų, skaidrų dviem kartoms priklausančių artimų žmonių ryšį. Tai supranta ir pats autorius: „Kaip gaila tų, kuriems nenusišypsojo tokia laimė...“ (p. 35) Nors, jei čia būtų A. Mončio, tylenio žemaičio (anot sūnaus), valia, šiai ant banalumo ribos pakibusiai frazei išsakyti reikėtų rinktis ne žodžius, o kitos kilmės bežodę medžiagą, kaip darydavo tėvas: „Į tuščius, kartais skaudinančius žodžius, apgaulingus pažadus, banalybes, į bergždžių minčių ir neįdomių nuomonių dūzgesį atsakai tyla“ (p. 36). 

Knyga nėra vien apie tėvo ir sūnaus bendrystę, bet ją jaučiame net ir ten, kur autorius bando pasakoti nuo jo niekaip nepriklausančią tėvo istoriją, pavyzdžiui, išvykimo iš Lietuvos motyvus, santykį su okupuota tėvyne, svetimoje šalyje patiriamą vienatvę ir kartu „artumą Žemei Motinai“, kuri dar ne tokia tolima kaip ten, už Atlanto (p. 41).

Autoriaus laisvai, fragmentiškai sudėliotus, netgi tematiškai pernelyg neatskirtus atsiminimus būtų galima grupuoti: kai kurie išryškina A. Mončio charakterio savybes, atskleidžia įpročius, buitį, santykius su daiktais, dar kiti – tai stebėtojo pasakojimai apie tėvo ryšius, bendrystes ar apie kartu su sūnumi praleistą laiką. Taip pat yra tekstų, kuriuose J.-Ch. Mončys interpretuoja tėvo sukurtus darbus bandydamas išsakyti ar nuspėti kūrėjo poziciją, pažiūras. Pavyzdžiui, komentuodamas A. Mončio skulptūrą „Maršalas“ sūnus emocingai pareiškia: „Šitas maršalas žiauriai juokingas! Čia atsispindi tavo pyktis ant tų bepročių mirštgyvių, kurie kabinasi į valdžią iki paskutinio atodūsio. Vieniši, darantys gėdą, gąsdinantys“ (p. 47).

Linkusiems dejuoti dėl buities vargų, gerovės trūkumo ar užsisakantiems restoranų maistą į namus ir besiskundžiantiems, kad jis praaušęs ir neskanus, ši knyga galėtų atverti iškalbingų alternatyvų. Mončių namų svečiai vaišinami bulvėmis, nes, nors šeimai visko pakanka, pertekliaus nėra: „Duoną sunku pelnyti, ji verta pagarbos. Kaip tikras pater familias, tėvas maitintojas, tu pragmatiškai užsikrauni šeimos maitinimo naštą. Viskas lupama, gliaudoma, verdama, kepama, gaminama namie“ (p. 59). Greta to – neįtikėtinos kulinarinės tėvo fantazijos: nuo kassavaitinio arklienos tartaro ir subproduktų iki namuose iš rūgpienio gaminamo sūrio ir dilgėlių sriubos, o jei tai ypatinga proga – visa patiekiama ypatingose tėvo rankų darbo keramikinėse lėkštėse. 

Sūnus pastebi visa pažadinantį A. Mončio kūrybiškumą: „Nesvarbu, kas tai būtų: voras, dilgėlė, gumbuota bulvė, kreivas medgalis ar surūdijusi vinis, tu padarysi valgomą arba estetišką bet ką, kuo dygimasi, ko nemėgstama, kas nevertinama, pamirštama“ (p. 70). Tai ir tėvo poezijos pajauta ten, kur jos nesitikima, ir niekinantis požiūris į komercijai pasidavusius menininkus, vietoje to kūrybą siejant su harmoninga gyvenimo visuma, kratantis menininko etiketės.

Įspūdingai, simboliškai su skausmo prieskoniu autorius pasakoja garsiosios A. Mončio skulptūros „Grandinė Motina“ istoriją: nuo Sen Deni nupjautos liepos iki jos laidotuvių šlamšto krūvoje bei prisikėlimo. Ją galėtume lyginti kad ir su Motina Tėvyne Lietuva – ši A. Mončio meilė užima reikšmingą sūnaus piešiamo tėvo paveikslo dalį. Tyleniu žemaičiu vadinamas A. Mončys Paryžiuje 1955 m. įkūrė lietuviškų šokių ansamblį ir, tarytum papildydamas kažkieno neišsamų supratimą apie jo neva uždarą asmenį, vadovavo ansambliui apie 15 metų.

Ypatingos šilumos knygai suteikia kalbėjimas ant­ruoju asmeniu – tiek iš stebėtojo pozicijos vertinant tėvo santykį su kūryba ar jos eksponavimu, tiek kalbant apie asmenines savybes – tyrumą, kuklumą, poziciją „verčiau būti negu atrodyti“: „Tau apsirengti pakanka menko nieko, tėve Antai, ir tai beveik glumina“ (p. 82). Tai netampa kliūtimi A. Mončiui džiaugtis išskirtinėmis bičiulystėmis su Paryžiaus menininkais, dalyvauti įkvepiančiuose sambūriuose. Tikros, nuoširdžios draugystės su panašios pasaulėjautos žmonėmis padeda skulptoriui susirasti dirbtuves, užmegzti ryšį su ištikimais jo kūrybos gerbėjais, kolekcininkais. Ir tai visiškai nereiškia, kad pamiršo ar paniekino savo kaimiškas šaknis: ištikus progai veržiasi kartu su prancūzais kaimiečiais į laukų derliaus dorojimo šurmulį stebindamas fizine jėga ir ištverme... 

Varginantis, vienatviškas, daug jėgų atimantis skulptoriaus triūsas dirbtuvėje, tačiau netikėtai išvirstantis į „meninį ir žmogišką nuotykį“ Pero fermoje, priklausančioje autoriaus motinai, pirmajai A. Mončio sutuoktinei. Per 15 metų šią kūrybingumo horizontus atveriančią erd­vę aplanko 2 tūkst. įvairiausių žmonių, čia atrandančių save pačius. Tai tėvo ir sūnaus sumanymas, kuriuo A. Mončys tespėjo pasidžiaugti vos porą metų...

Į atskirus fragmentus sugulantys J.-Ch. Mončio pasakojimai apie tėvą išdėstyti itin gyvu pasakoriaus stiliumi, tik retsykiais išduodantys apsiskaitymą, nedemonstratyvų intelektualumą, artistiškumą. Čia išaiškėja ir tėvo vaidmuo sūnui pasirenkant aktoriaus profesiją: tai nutikę J.-Ch. Mončio istorijos studijų metais. Ne kas kitas, o A. Mončys, kad ir be spaudimo, paskatino sūnų lankyti universitetinio miestelio teatro studiją, pastarajam tapusią atradimu. Neabejotina, kad kūrybiška J.-Ch. Mončio profesija stiprino ir padėjo palaikyti tėvo ir sūnaus ryšį, prasmingą viso gyvenimo dialogą. Tai atspindėta ir unikalaus dizaino knygoje – su fotografijomis iš asmeninių albumų, tėvo darbų reprodukcijomis ir netgi įklijomis, galinčiomis tapti eksponatais A. Mončio gerbėjų privačiose erdvėse. 

Unikalią A. Mončio ir jo kūrybos poziciją Lietuvos ir Prancūzijos kontekste pernelyg nenutoldamas nuo knygos stilistikos leidinio pabaigoje apžvelgia menotyrininkas Viktoras Liutkus. Dailininko, įvardijamo lietuvių dailės klasiku, kūrybos apimtys ir sklaida – neperdedant įspūdingi: darbai, pasklidę įvairiose pasaulio šalyse, solidus stambių parodų ekspozicijų prestižinėse erdvėse sąrašas.

Užvertus knygą dingteli, kad jos estetika, o ir pati asmenybė galėtų pasirodyti... pernelyg šviesios ir skaid­rios, ir tuo gali būti sunku patikėti. Ypač tada, jei esi aptemdytas karo ir kitokios trauminės estetikos, kuri prislėgusi ne vieną. Gali būti, kad šis slėgimas atrodytų hiperbolizuotas ar net efemeriškas, jei į šių dienų rūpesčius ir fobijas pažvelgtume per laiko atstumą, o galbūt iš gyvos paties A. Mončio gyvenimo istorijos perspektyvos. O juk ji gali būti visiškai kitokia nei mūsų, galų gale – ne tokia niūriai lietuviška, prie kokių esame įpratę.

 

Sara Poisson – poetė, prozininkė, eseistė. Kontekstai – jos aistra ir pretekstas širdperšai.