Vadinamoji profesionalioji, elitinė dailė visais laikais buvo itin prostitutiškas menas. Ji beveik niekad nebuvo laisva. Romantiška meilė jai – menkai pažintas pasaulis. Dailė visad gulėdavo su tais, kurie ją pirkdavo: tai su faraonais, tai su popiežiais, karaliais, aristokratais ar riebiais biurgeriais. Trumpas modernistų žygis, bandant išvaduoti nelaimingąją iš dvasinės sekso vergijos, baigėsi nesėkme: kekšėmis buvo paversti net patys didžiausi šventuoliai, tokie kaip Vincentas van Goghas ar Chaimas Soutine’as. Tiesa, jau po mirties –­ nukankintus jųjų kūnus aptempus seksua­liais, auksu tviskančiais „Sotheby’s“ ir „Christie’s“ triko.

Šiomis dienomis meno pasaulis galutinai pavirto vienu dideliu viešnamiu, didžiąja perkamosios meilės muge. Deivė Kama pagal optinius globalizacijos dėsnius išsikreipė į deivę Rinką. Bienalės, trienalės, kvadrienalės, projektų projektai, mugių mugės – jos šventyk­los. Ir sykiu budelio trinkos, nuo kurių smagiai rieda Paskutiniųjų Menininkų galvos. Ne išimtis šiuose liūdesį keliančiuose procesuose ir mūsų vergiška šalelė. Mes, lietuviai, sugebėjome net vieną tyriausių, šviesiausių ir asketiškausių meno vaikų (ir vėl – po­ jo mirties!) parduoti sekso vergijon. Prisimenate Jurgio Mačiūno fluxus kolekcijos, atgabentos į Vilnių, finansines peripetijas? Tuomet puikiai suprantate, apie ką aš...

Birželio 8–11 d. Vilniuje vyko jau 8-oji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius ’17“. Jau kone dešimt­metį plačiai išsišiepę, grakščiai pasitempę ir gardžiai pasikvėpinę, žygiuojame su visu pasauliu shopping and f****** parade. Elgdamiesi kaip paskutinės k*****, bet nedrįsdami net viešai nusikeikti. Ir nė nesusimąstome – gal nereiktų... Taip iškart, taip grubiai ir isteriškai imituodami meninius orgazmus. Na ir kas, kad visas pasaulis taip elgiasi. Amžinai girdžiu kvailą argumentą: „Bet pažiūrėk –­ užsienyje tai jau seniai įprasta praktika!“ Jam unisonu pritaria visa armija dailininkus aptarnaujančių, kaip automatai klišes beriančių profesionalių kurtizanių, kurios paruoštos kilmingų panelių institute. O aš, deja, turiu rimtų menotyrinių bėdų – niekaip neišmokstu galvos sukiot vos vėjo krypčiai pasikeitus ir mąstyt savąja (t. y. galva) vis neatprantu. Niekaip nesuprantu, kodėl mes, maža ir santykinai daug gabių menininkų turinti šalis, privalome tą galvą kaip pamišę sukioti. Juk mūsuose tiek talentingų, gilių, mąslių ir energingų menininkų, drąsiai galinčių sugalvoti mažiau žalingų kūrinių pardavimo būdų. Išsaugant bent dalį aristokratiškos auros. Nenusileidžiant iki gariūniško lygio (įsivaizduoju, kaip dabar žiaugteli koks Redas Diržys, išgirdęs, kad siūlau kovoti su turgine komercia­lizacija, ragindamas menininkus tapti elitinėmis, sunkiai prieinamomis, bet vis dėlto rafinuotai save parduodančiomis kurtizanėmis! Cha, cha, cha...)

Suprantu, į tokį įvykį kaip Vilniaus meno mugė galima žvelgti ir pozityviai. Tačiau turint nors lašą estetinio jautrumo ar bent dalinę vizualinę klausą, tą padaryti sunku. Negali nepastebėti to, kas itin vulgariai ir rėksmingai braunasi į akis. Visų pirma – ekspozicinė erdvė. „Litexpo“ parodų rūmai yra turbūt geriausia erdvė paviršutiniškiems, komerciniams renginiams, bet primityviausia erdvė eksponuoti meno kūriniams, kuriems reikalinga vizualinė švara, tyla, specifinė atmo­sfera ir aura. O čia dar nervus tampo klaikūs palubėje besirangantys ventiliacijos vamzdynai, rėksmingos metalinės angaro stogo konstrukcijos. Galerijų erdvės pernelyg ankštos, o sienos (pertvaros) tokios žemos, kad didesnės drobės jose tiesiog dūsta ir, negana to, užgožiamos agresyviai į jas besibraunančių šviestuvų (apie paties apšvietimo kokybę geriau patylėsiu...). Bet kam ta estetika, eksponuojant estetinius objektus, ar ne? Svarbu kuo rėksmingiau ir kuo greičiau parduoti? Mažiau investuojant į rafinuotesnį eksponavimą, gilesnės, rituališkesnės erdvės kūrimą...

Be abejo, komercija ir yra šios meno mugės esmė, konceptualioji axis mundi. Tuomet kyla klausimas – kam tokia meno mugė, kokia ji dabar esti (vieša ir visiems prieinama), skirta? Meno mylėtojui? Akivaizdu, kad ne. Žiūrovui, išsiilgusiam pramogos? Yra Vilniuje ir žiūroviškesnių, t. y. gerokai atraktyvesnių renginių už šį, patikėkit. Žmogui, ieškančiam, kuo pasipuošti sienas? Žinoma, tam piniginė per plona (nebent kokiam albumėliui, brošiūrėlei). Tai kam, po galais, tas „ArtVilnius“ reikalingas? Turtingiems pirkėjams? Meno kolekcininkams? Galeristams, ieškantiems naujų verslo partnerių? Taip. Tad, ar neturėtų tokie renginiai vykti už uždarų durų, dalyvaujant vien prekijų kastai? Manau, galėtų. Ir taip laimėtume visi. Taip bent truputį būtų išlaikoma iliuzija, kad ir meno pasaulyje dar yra šis tas šventa ir neįkainojama (dabar draugas Diržys jau tikrai iš juoko „myža į batą“!), o tokie atsilikę, pasaulinės rinkos tendencijas demonizuojantys idiotai kaip aš nerašinėtų visokių anachronistinių skundų, menančių turbūt niekad realiai ir neegzistavusius „dvasingo elitinio meno“ laikus.

P. S. Pabaigoje – pozityvi gaida. Sklando gandai, kad labai pasiturintį verslininką, atsitiktinai užsukusį į „Art­Vilnius ’17“ neįtikėtinai pakerėjo Monikos Dirsytės performansas. Planuoja užsakyti jį savo 4-metės duk­relės gimtadienio šventei, kuri vyks „Akropolio“ ledo arenoje. Sveikiname menininkę M. Dirsytę su puikia komercine sėkme!