Ričardo Garbačiausko tapybos paroda „Anapus sociumo“ galerijoje „Arka“

Ričardo Garbačiausko tapyba yra akademinė visomis pras­mėmis. Kitaip negali ir būti, nes šis menininkas taip pat ir pedagogas – Šiaulių universiteto menų fakulteto profesorius, be to, prodekanas. Edukacinė veikla dėstančių dailininkų darbuose visuomet palieka vienokį ar kitokį pėdsaką, pasižymintį didesniu dėmesiu įtaigesnei argumentacijai ir reiklumu profesiniam aspektui. Kita vertus, akademiškumas R. Garbačiausko tapyboje pasižymi ir kitokiais, kur kas fundamentalesniais niuansais. Tai tiesiog šio tapytojo kūrybinis pagrindas, ant kurio renčiamas tolimesnis konceptualusis rūmas.

Būtina atkreipti dėmesį į antrinę (o gal net tretinę) termino „akademinė" reikšmę. Ji yra išvestinė, atsiradusi iš pirminės, įgavusi visai kitokių prasmių. Taigi, nuo Bolonijos Accademia degli Incamminati laikų, akademine tapyba yra vadinama tokia, kurioje meninis vaizdas konstruojamas remiantis racionaliu protu, loginiais argumentais ir klasikiniais pavyzdžiais. Pastarieji yra ypač svarbūs, nes juk, kaip teigė broliai Carracci, idealus meno kūrinys yra sukuriamas tuomet, kai iš visokiausių netobulumų ir nukrypimų nuo idealių normų ištraukiama (išgryninama, distiliuojama) esmė. Senaisiais laikais išeities tašku buvo rafaeliška elegancija, ticianiškas koloritas, mikelandželiškas tvirtumas, leonardiškas subtilumas.

Dabartinis akademizmas (na, gal ne akademizmas, o akademinė tapyba –­ tai artimos, bet ne visiškai tapačios sąvokos) pasirinkęs kitus autoritetus. Tas pasirinkimas, kaip ir dera mūsų laikams, visiškai subjektyvus (juk net mokytojai kuria individualias ugdymo programas), tad ir garbačiauskiško akademizmo atveju idėjinių orientyrų selekcija yra dailininko asmeninis reikalas. Viena aišku, kad čia esama ir mondrianiškos estetikos, ir kandinskiško panteizmo, ir konceptualumo à la Kazimir Malevič. Pats menininkas yra susikūręs vertybinį lauką, apsibrėžęs matymo ir mąstymo ribas ir veikia jų erdvėje.

Toks tad yra R. Garbačiausko atstovaujamas šiandieninis akademizmas –­­ jame mintis yra veriama ant konstruktyvistinio siūlo: autorius vaizdą konstruoja jungdamas, lipindamas, klijuodamas, kniedydamas vieną geometrizuotą pavidalą prie kito. Vizualiai tai šiek tiek primena seną mokyklinį eksperimentą – druskos kristalo auginimą. Netgi galime sakyti, kad išeities taškas R. Garbačiauskui yra baltas drobės pagrindas (savotiškas Malevičiaus „Juodojo kvadrato" antrininkas ir antipodas, nes juk banalu, tačiau balta yra priešinga juodai!). Tas baltas stačiakampis yra kuo tikriausia platoniško ar plotiniško grynųjų idėjų pasaulio išraiška, o spalvotos formos jo fone atstovauja žmogiškoms pastangoms jas trūks plyš pasiekti.

Štai čia ir susiduriame su pirmine termino „akademinis" reikšme, kurią, savo ruožtu, galima išskaidyti į keletą punktų.

Pirma, net patys kai kurių R. Garbačiausko paveikslų pavadinimai (ypač daug kur kartojasi žodis „siluetas") sufleruoja apie (netikiu, kad nesąmoningas) sąsajas su Platono olos alegorija. R. Garbačiausko kūriniai yra kuo tikriausia jos iliustracija. Juk tie siluetai, spalviniai šešėliai, tos šiek tiek išplaukusios formos, kartais įgaunančios aštrius kontūrus, kai kur atvirkščiai – besitransformuojančios į debesiškai išplaukusius pavidalus – visa ta apibrėžta įvairovė yra ne kas kita, o žmogiškojo pažinimo galimybių bei ribotumo liudijimas. Žiūrovas žvelgia į tuos siluetus, šešėlius ir formas it į olą patekęs ir deglu pasišviečiantis prašalaitis. Jam regisi, kad tai ir yra tikrovė, ką jis mato ar net apčiuopia, o iš tiesų tai gali būti visiškai kitkas arba kur kas daugiau bei kitaip...

Antra, R. Garbačiausko tapyba „akademine" vadintina ir dėl šiokių tokių, pirmiausia vaizdinių sąsajų su žymiąja Akademo giraite – šventa Atėnų vieta, kurioje Platonas dėstė savo tiesas. Štai kad ir stabiliai statiškos, hieratiškai geometrizuotos R. Garbačiausko siluetų formos, primenančios graikiškus kiparisus, atėnietiškus alyvmedžius, atikinius akantus. Galop –­ visa iškilminga, liturgiška atmosfera, primenanti simpoziumų nuotaikas ir juose dalyvavusiųjų būsenas. Regisi, kad tapytojas pats buvojo tarp Seusipo, Archyto, Leodamo ir kitų Filosofo mokinių, viską savo ausimis yra girdėjęs, akimis stebėjęs ir tuomet užfiksavęs drobėse.

Konkrečiau kalbant apie parodą „Arkos" galerijoje, visgi atrodo, kad autorius šiek tiek koketuoja su žiūrovu ar net provokuoja auditoriją, savo kolekciją pavadindamas deklaratyviu „Anapus sociumo" vardu. Kaip anotacijoje skelbė pats autorius, „kompozicijose nėra socialinių ar politinių kontekstų, siužetų užuomazgų". Tačiau atsižvelgiant į paties žymiausio Platono mokinio –­ Aristotelio pastabą, kad žmogus yra politinis gyvūnas, socialinių ir politinių arba tiesiog siužetinių užuominų R. Garbačiausko tapyboje vis dėlto įžvelgti galima (bet čia turbūt suveikia kiekvieną žiūrovą veikiantis platoniškos olos alegorijos sindromas).

Štai šių eilučių autoriui akyse nuolat šmėžavo elegantiški ir gracingi moterų siluetai (vienas darbas su trimis žaviais moteriškais torsais ir pavadintas – „Siluetai"). Jų išdėstymas plokštumoje – grynai akademinis, paremtas iškilmingu slinkimu iš dešinės į kairę arba atvirkščiai pirmajame vaizdo plane. Atmintis iš karto sufleruoja klasikinius Partenono reljefinius frizus, fiksuojančius Panatėnajų procesijas... Arba poetiškas ir kartu akademiškas (ausyse taip ir skamba piešimo ar tapybos dėstytojo balsas) „Pernelyg gera šviesa", kurio kairiajame kampe iškyla sulenkta moters koja (stangri šlaunis, juvelyriškas kelio linkis). Beje, pastarąją kompoziciją galima interpretuoti ir kaip abstrahuotą biblijinį Zuzanos ir senių pasakojimą –­ prievartautojus čia kuria trys grėsmingos kokonų formos, arba įžiūrėti joje ironišką tos pačios Platono akademijos iliustraciją: akademikai tyrinėja moters kūno dalį.

Tad R. Garbačiausko tapyba tikrai nėra už sociumo ribų. Priešingai – ji yra labai sociali, tyrinėja žmogiško žinojimo galimybes, tegul ir abstrahuota, –­ nesikrato antropomorfinio mastelio. Svarbiausia, kad ji, veikiama Platono ir konstruktyvistų pasaulėžiūrinių postulatų, tarnauja (kad ir kaip banaliai skambėtų) etiniam ir estetiniam gėriui pačia tikriausia ta žodžio prasme. Nes toks juk yra bet kurio akademiškai sukonst­ruoto kūrinio tikslas...

R. Garbačiausko „Dominuojantis raudonas" – čia