Peizažas su lieptu

Ankstyvą 1991 m. pavasarį išėjau fotografuoti prie Vilnios. Upės pakrantėje buvau nusižiūrėjęs aukštapelkę, kurios apsnigti žolės kupstai labai priminė debesuotą dangų. Fotografijas galvojau panaudoti montažui. Beždžionių lieptu perėjęs į kitą upės pusę žingsniavau pakrante. Išgirdau netoli esančiame miškelyje jau neblaivių vaikinų balsus, o kiek paėjėjęs pamačiau ir jų deginamą laužą. Dėl viso pikto tyliai apėjau tą vieną ir patraukiau link pelkės. Pelkė buvo užšalusi, kupstai apšerkšniję, apšvietimas puikus, tad pradėjau fotografuoti. Įsijautęs pamiršau atsargumą. Staiga išgirdau trakštelint lūžtančią šaką. Pakėliau galvą ir pamačiau, kad du vaikinai tyliai prie manęs sėlina, o trečiasis stovi miškelio pakraštyje ir šiems diriguoja. Kelias sausuma buvo jau atkirstas, tad beliko sprukti per pelkę. Apsižiūrėjau ir pamačiau žiemą žvėrių išmintą ir dar neatitirpusį taką, kuris vingiavo tarp kupstų ir vedė į kitą pelkės pusę. Žengiau tuo taku, laimei, jis buvo tvirtas. Vaikinai, pamatę, kad tuoj dingsiu, puolė stačiai per užšalusią pelkę ir įlūžo. Supykę dėl nesėkmės, išdėjo mane motininiais žodžiais į šuns dienas. Pasiskubinau dingti. Netoliese buvo lieptas per Vilnią. Jį bėgte perbėgau, dar man žinomoje vietoje perėjau į kitą Šaltuonos, įtekančios prie tilto, krantą ir pasislėpiau eglyne. Vijikų neteko ilgai laukti. Perėję lieptą sustojo ir dairėsi. Vienas ketino peršokti per upelį, bet pritrūko drąsos, – per platu. Kiek pastovėję nutarė, kad patraukiau į Naująją Vilnią, tad pakeliui mane ir pričiups. Netrukus jų jau nesigirdėjo. Dar kiek palaukiau ir fotografuodamas patraukiau palei Vilnią. Pavakary sugrįžau į miestelį. Einu pro parduotuvę ir matau: ant laiptų sėdi jau vos liežuvius apverčiantys mano persekiotojai. Pamatę mane pritilo ir ne juokais išsigando, net prablaivėjo. Pasirodo, jie gyveno kaimyniniame name. Po to atsitikimo vaikščiodamas paupiais daugiau niekada nepraradau budrumo.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Peizažas su lieptu“, 1991

 

Tiltas

Vienu metu, regis, apie 1981-uosius, susidomėjau Sovietų Sąjungoje drausta, o Lietuvoje netoleruojama siurrealistine fotografija. Padariau keletą įdomių fotografijų ir susidomėjimas pranyko. Vėl fotografavau peizažus ir kūriau montažus. Dabar surankiojau įvairių metų siurrealistinius bandymus, kurių susidarė tik maždaug dvi dešimtys atsitiktinių fotografijų.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Tiltas“, 1981

 

Vakaras

Į Vilnią už Naujosios Vilnios įteka daugybė mažyčių laukų upelių, vasarą jie beveik išdžiūsta, lieka tik balos su styrančiais per buvusią vagą lieptelių turėklais. Rudenį, prasidėjus lietų metui, upeliai vėl atgyja ir vandeniu atgaivina per vasarą nusekusią Vilnią. Gyventojai savo patogumui per tuos upelius surenčia įvairiausios konstrukcijos lieptelių, kad nereikėtų bristi per purvynes ar klampią vagą. Tie kampeliai prie Vilnios ypač žavingi esant audringam rudens dangui, traukia akį ir prašyte prašosi fotografuojami. Tam žavesiui neatsispyriau ir aš.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Vakaras“, 1989

 

Saulėta diena sausį

Visada norėjau gyventi Antakalnyje, P. Vileišio gatvėje prie Neries. Svajonė išsipildė 1999 m. gavus Vyriausybės kultūros ir meno premiją. Tada žmona Alina rado parduodamą butą pageidaujamoje vietoje ir atvykome jo apžiūrėti. Buvo ruduo. Neries krantai liepsnojo nuo ryškių spalvų gausybės. Mane tai ypač sužavėjo. Tą butą ir įsigijome. Vėlesniais metais iš balkono į upę sukūriau fotografijų ciklą „Laiko slinktis“. Be to, iš to paties balkono įvairiais metų laikais padariau dar bent tris dešimtis fotografijų. Dabar paklaustas, ką ir kur fotografuoju, visada atsakau, kad neišeidamas į lauką iš savo balkono. Niekas netiki, bet išvydę fotografijas stebisi: negi iš balkono galima tokias padaryti?

 

Stanislovas Žvirgždas. „Saulėta diena sausį“, 2020