Dalius Jonkus. Moters-lėlės grožis ir moteriško meno kaip įkūnyto požiūrio apmąstymai

Dažnai moters moteriškumas suvokiamas kaip socialinis konstruktas, tarsi moteriškoji savastis būtų kuriama pagal sociumo ir kultūros primestas normas. Tačiau ar moteris tikrai taip lengvai gali būti įsprausta į visuomenės ar kultūros nustatytas normas? Parodoje „Postidėja III. Plotas" svarstomi moteriškumo savasties klausimai pasitelkiant vizualines išraiškos priemones. (Parodoje dalyvauja Jurga Barilaitė, Eglė Ridikaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Pau­lina Eglė Pukytė, Laura Zala, Eglė Gineitytė, Beatričė Vanagaitė su Ernesta Vala, Cooltūristės kartu su Inga Erdmane, Carolina Trigo ir architektė Julija Reklaitė). Mano, tikriausiai kaip ir kitų į atidarymą atėjusių žiūrovų, dėmesį labiausiai prikaustė prisukamos lėlės performansas (autorė Laura Kreivytė). Tai gražiai aprengta moteris, su aukštakulniais blizgančiais bateliais, kūno spalvos kojinėmis, trumpa klostėta suknele, kuri išryškina moters krūtinę, atidengia grakštų, skarele papuoštą kaklą ir apnuogina nugarą. Makiažas atskleidžia putlių lūpų ir didelių akių žavesį. Ji sėdi tarsi ant padėklo šiek tiek nepadoriai išskėtusi kojas. Ji – bauginančiai patraukli. Kai pradėjau galvoti apie tokio dvilypio jausmo motyvus, supratau, kad šis bauginančio patrauklumo jausmas yra susijęs su pačios moters-lėlės įvaizdžiu. Moteris suvokiama kaip lėlė dėl perdėtai skrupulingai padaryto makiažo, kuris veidą paverčia kauke, dėl dirbtinų plaukų ir, svarbiausia, dėl pačios laikysenos ir visiškai indiferentiško žvilgsnio. Ji save pateikia kaip stebėjimui ir apžiūrinėjimui tinkamą objektą. Šis objektiškumas patrauklus tuo, kad galėjau niekaip nevaržomas apžiūrinėti moterį kaip daiktą. Žvilgsniu apčiupinėti kiekvieną linkį, išmatuoti kojų ilgį ir krūtų dydį. Tik retkarčiais prabėgomis pagaudamas jos žvilgsnį (lėlė taip nesugebėtų) galėjau jausti, kad ji vis dar jautri ir reaguoja į manąjį spoksojimą. Kita vertus, šis moters-lėlės patrauklumas yra ir atstumiantis. Tai tarsi negyvas vaškinės skulptūros ar net nupudruoto lavono grožis. Moteris-lėlė išryškina pačios moteriškos savasties dvilypumą. Ji pateikiama kaip gražus žaislas sudaiktinančiam žvilgsniui. Tačiau moteriško grožio objektinimas naikina erotišką gyvenamo kūno paslėptį ir palieka mums tik daiktišką prisukamos lėlės mechanizmą.

Parodos „Postidėja“ ekspozicija su architektės Julijos Reklaitės sukurtu „Laisvu plotu“ renginiams viduryje, Eglės Ridikaitės ir Eglės Gineitytės Gineitytės tapybos darbais

Šios temos pratęsimą atradau ir kitų parodos autorių J. Barilaitės, P. E. Pukytės, L. Šalčiūtės darbuose. Pradėsiu nuo pastarosios. L. Šalčiūtė vaizduoja lėlę su negyvos vištos kūnu, arba atvirkščiai – nupeštą (apnuogintą) vištos kūną su lėlės galva. Ji siūlo priešingą, nei anksčiau aptartame darbe, žvilgsnio strategiją. Jei pirmuoju atveju žiūrovas suviliotas moteriško kūno seksualumu tarsi patenka į prisukamos lėlės mechanizmo pinkles, tai antruoju – moters kūnas pateikiamas kaip negyva, nors ir turinti moteriškas formas (putlias šlaunis ir bejėgiškai užlūžusias rankas) mėsa. Susigriebiau, kad niekada iki šiol nepastebėjau, koks „moteriškas" gali būti „nuogos" vištos kūnas.

Po paveikslu yra pridėliota begalvių lėlių kūnų, kurių kojos ir rankos taip pat sudėliotos atskirai. Laisvydė dekonstruoja moters kūną pateikdama jį kaip pirmapradiškai daiktišką ir mechanišką. Tačiau išnarstytos lėlės kūno dalys tarsi kviečia jas vėl iš naujo surinkti. Menininkė siūlo žiūrovams dekonstruotą moters kūną atgaivinti ir suteikti jam naujos gyvybės ir gundančio erotizmo. Tai liudija daugybė ant kilimo pabirusių moteriškų niekučių. Daugiausia kosmetinės priemonės: lūpdažiai, nagų lakas, kvepalų buteliukai, pudros ir kremų dėžutės, depiliacijos priemonės, plaukų suktukai bei sąsagos (kai kurių objektų dėl savo neišprusimo šioje srityje tiesiog nepajėgiau identifikuoti). Kosmetika juk gali kūną išvaduoti iš daiktiško kūno natūralumo, suteikti jam virtualią regimybę ir panardinti į subtiliai kvapnią atmosferą. Ant palangės sudėti meškiukai (tai citata iš ankstesnio Laisvydės projekto) kviečia išsivaduoti nuo belyčio infantilumo ir nebijoti savosios lytiškos savasties.

Lauros Kreivytės performansas „Prisukama lėlė“ per parodos atidarymą. Modelis – Monika Kmitaitė. Lauros Zalos nuotraukos

Kita citata (turguje pirktas paveikslas su gulbėmis) nurodo į neseniai eksponuotą Ledos mito sugrįžimą (paroda „(Melo)dramos. Ledos dienoraščiai"). Rožinė pagalvėlė jausmingai skelbia apie išsiilgtą dramatizmą ir apgaulingai nuoširdų moteriškos savasties atskleidimą. Apie tai byloja ir ant lango tarsi užuolaida pakabinti balti nėriniai. Autorė kviečia reabilituoti erotinį moters jausmingumą, nes jis negali būti redukuotas į daiktiškai suprasto kūno mechanizmą. Menininkė savo darbe pateikia nuorodų ir į knygas (ant spintelės stovi fotografija su knygomis, kurių pavadinimus galima perskaityti). Louise Bourgeois knyga yra viena iš jų. Mano manymu, Laisvydės darbams apibūdinti tinka šios autorės mintis apie savo meną išsakyta viename iš interviu: „Mano menas yra mano jausmų sau ir kitiems restauracijos forma."

Žiūrėdamas J. Barilaitės video projekciją pavadinimu „Taškas" iš pradžių nesupranti, kas tai per dėmė, kuri greitai sukasi apie savo ašį. Ir tik judėjimui nurimus paaiškėja, jog tas besisukantis vilkelis yra moteris –­ pati menininkė. P. E. Pukytė darbe pavadintame „Baby dar kartą" vaizduoja moterį-lėlę, kuri pagal muziką ritmiškai daužo galvą į sieną. Visus šiuos darbus jungia moters tematika. Autorės ironiškai vaizduoja moters-lėlės ir moters-žaislo situaciją. Kita vertus, galvodamas apie moters savastį ir galimybę ją dekonstruoti ar rekonstruoti, turėjau pripažinti, kad moters siekis save pažinti peržengia siaurai suprastos moteriškos tapatybės sampratos ribas. Moteriškumas negali būti įspraustas nei į biologinės moters prigimties rėmus, nei paaiškintas kaip socialiai sukonstruotas darinys. Moters moteriškumas negali būti suprastas pats iš savęs, nes jis yra nukreiptas į kitą. Kiek pastangų reikia norint kasdien sulipdyti savo pabirusią tapatybę, surinkti tas kūno ir veido dalis į darnią visumą, kuri ir bus kosmosas arba grožis atvertas kitai ar kitam.

Moters tema netiesiogiai paliečiama ir Cooltūrisčių projekte, kuriame apklausiami valandą šaltame ir tamsiame rūsyje pabuvę žmonės. Tai tarsi asociacija su moterų padėtimi visuomenėje. Ką gali pasakyti žmonės išleisti po ilgo buvimo tamsiame rūsyje? Atrodo, kad išėjimas į šviesą yra toks pat trikdantis, kaip ir buvimas tamsoje. Man tai priminė Platono olos mitą. Gal šis projektas – tai eksperimentinis graikų filosofo aprašytos situacijos pakartojimas? Platonas teigė, kad buvimas šviesoje gali būti toks pat iššūkis, kaip ir buvimas uždarytoms oloje.
Kitos autorės, pristatytos parodoje, paliečia uždrausto žvilgsnio ar nepastebėtos tikrovės temą. Jos tarsi kviečia būti atidesnius tai mums artimai tikrovei – grindų ornamentams ir juose esantiems ženklams (E. Ridikaitė) ar galerijos, kurioje draudžiama fotografuoti, kampams (L. Zala). Savasties įprasminimas gali būti susijęs ir su konvencinių požiūrių bei nusistovėjusių suvokimo strategijų įveikimu.

Ši paroda paskatino dar kartą pamąstyti apie tai, kas yra moteriškas ir vyriškas menas. Moteriškas atidumas smulkmenoms ar jų aistra „niekučiams" yra ne šiaip nereikalingi mažmožiai, bet santykio su savimi ir kitais išraiška. Kosmetika yra ne tik puošybos elementas – ji turi pirmapradį etinį santykį su savuoju kūnu kaip nukreiptu į kitus. Kūnas išgyvenamas ne kaip savyje ir sau uždarytas vienetas, bet kaip atviras kitiems ir pasauliui bei jo cikliškiems ritmams. Moteris savo kūniškomis išraiškomis sąmoningai kuria ir palaiko nuotaikas ir atmosferas. Ji yra daug dėmesingesnė savo kūnui, nes kūnas jai yra tiesiogiai patiriama savastis, kuri yra tarsi kitybė savyje. Kūnas yra kitos gyvybės pradžios vieta, kita vertus, šis kūnas yra pateiktas kitiems. Jis yra savas ir svetimas, nes kūną nusavina vyras, vaikai, visuomenė (ir kitos moterys). Todėl moters kūnas, žvilgsnis ir išraiškų erotiškumas yra daug labiau kontroliuojamas ir tabuizuojamas nei vyrų.

Problema yra ne skirtumas tarp moterų ir vyrų meno, bet tai, kad kiekvienas meninis požiūris kaip pasaulio atskleidimo būdas yra įkūnytas. Todėl menininkės vaizduodamos patirtis reflektuoja ne tik pasaulio dalykų padėtį, bet ir savo požiūrio perspektyvą. Pastaroji yra susijusi su įkūnyta padėtimi pasaulyje. Lytiškumas yra tik vienas, bet labai svarbus įkūnytumo bruožas. Galima teigti, jog moteriška savojo įkūnyto požiūrio refleksija yra artimesnė fenomenologiniam patirties apmąstymui nei abstraktus ar bekūnis santykis su pasauliu (kaip ir iš niekur), kuris dažnai tapatinamas su universaliu vyriškumu-žmogiškumu. Fenomenologiniu požiūriu moters kūniškumas, jautrumas, jausmingumas, erotiškumas, atvirumas kosmoso ritmams yra ne trūkumas, bet privalumas. Matyt, įkūnytos patirties fenomenologija ir yra tikrasis feminizmas.

Draugai