Tadas Kazakevičius: „Humanistinė fotografija aktuali, kaip ir prieš 100 metų“

× Dovilė Dagienė-DoDa

 

Nors Tado Kazakevičiaus vardas jau žinomas Lietuvos fotografijos lauke, jo darbai dažniau eksponuojami įvairiose konkursinėse parodose ir fotografijos festivaliuose užsienyje. Autorius prisipažįsta ne tik jaučiantis sentimentus praeičiai ir lietuviškajai fotografijos mokyklai, bet ir tęsia humanistinės fotografijos tradiciją. Išties T. Kazakevičiaus fotografijose galime aptikti ir klasikų paliktą pėdsaką ir pajusti stiprią prabėgusio laiko žymę. Žinomiausios T. Kazakevičiaus serijos: „Tai, ko nebebus“, „Tarp dviejų krantų“, „Odė paskutiniam dirbančiam žmogui“, „Senoji Vilnia“ etc. Gruodžio 15 d. „Prospekto“ galerijoje (Vilnius) bus atidaryta paroda „Pernykštis sniegas“, ši nuotraukų serija analizuoja tremties temą.

 

Tadas Kazakevičius: „Humanistinė fotografija aktuali, kaip ir prieš 100 metų“
Pauliaus Zavadskio nuotrauka

 

Kokie keliai atvedė į fotografiją?

Mano atėjimas į fotografiją gana paprastas ir labai žmogiškas. Kaip ir daugelis jaunų fotografų, įsigijau savo pirmąjį aparatą, rodos, būdamas 23-ejų. Tačiau kaip fotografas „gimiau“ atradęs juostinę fotografiją kartu su savo pirmuoju, sovietiniu (ganėtinai ironiška, tiesa?) „Kiev 88“, įsigytu dar gyvenant Londone. Vos analoginė juosta pateko į mano rankas, kaipmat patraukė prie kasdienio žmogaus. Pasakoti jo istorijas, išklausyti, keliauti ir ieškoti. Tiesa, vaikystėje labai epizodiškai pamenu dėdės raudoną lempą vonioje ir broliui jo dovanotą „Smena 8“. Dabar baisu apie tai pagalvoti, tačiau labai mėgdavau ją reguliuoti ir remontuoti...

 

Prieš pradėdamas fotografuoti dirbai tarptautinės agentūros „Corbis“ dizaino skyriuje, kur nuolat susidurdavai su archyvine medžiaga. Ką pačiam reiškė prisiliesti prie jau šviesmečiais nutolusios akimirkos, kurią rasdavai fotografijose?

Europinės „Corbis“ būstinės vidinės reklamos agentūroje kaip grafikos dizaineris pradėjau dirbti jau gana stipriai susidomėjęs fotografija, tačiau tikrai jos dar nemačiau kaip savo kelio. Ten praleistas laikas buvo įstabus, o archyvų skyriuje buvau dažnas svečias. Jau tada pradėjo dominti istoriniai kadrai, ypač Amerikos fotografų klasikų darbai, tad man ten buvo aukso kasyklos: mokytis, pažinti, prie to prisiliesti. Gal ir ne atsitiktinumas, kad galiausiai aistra ieškoti amerikietiškosios temos atsispindėjo ir mano ilgamečiame cikle „Tai, ko nebebus“, kuriame ieškojau, kaip Lietuvos kaimo nykimas susisieja su JAV Didžiosios depresijos laikais vykusia žmonių migracija.

Negaliu pamiršti ir keleto giliai įstrigusių susitikimų. Apipavidalinant parodą Nacionaliniame teatre Londone apie bytnikų kartą teko vienu taksi ten važiuoti su Alleno Ginsbergo biografu Barry Milesu. Pakeliui apie bytnikus jis papasakojo ne vieną istoriją, o išgirdęs, iš kur esu kilęs, pažadėjo sutikęs Joną Meką jam perduoti linkėjimus. Girdėdamas šias istorijas, nors ir nebuvau didelis bytnikų gerbėjas, jaučiausi tikras laimės kūdikis. Tiesa, Jacko Kerouaco „Kelyje“ man paliko stiprų įspūdį – aistrą keliauti, ieškoti.

 

Žiūrint į tavo kurtas fotografijas neišvengiamai justi gyvenimo būdo žurnalams ir reklamoms būdinga vizualinė estetika: nepriekaištingos kompozicijos, begalinės erdvės pojūtis, detalių neperkrautas turinys... Ar tai yra jau susiformavęs tavo, kaip grafikos dizainerio, braižas? O gal šiandienio medijų pasaulio atspindys?

Matyt, tai atskleidžia, kokiu gyvenimo keliu ėjau. Mokiausi Šiaulių dailės mokykloje, baigiamajam darbui pasirinkau grafikos techniką. Studijų metai prabėgo VGTU Architektūros fakultete. Ten įgijau architekto bakalauro diplomą, tiesa, prie architektūros menkai teko prisiliesti, o jau 3 kurse pradėjau dirbti grafikos dizaineriu reklamos srityje. Kolegos neretai pastebėdavo, kad išsiskirdavau labiau ne architektūriniais sprendimais, o jų pateikimu, ekspozicija, planšetėmis, maketų precizika. Turbūt taip jau buvo užprogramuota: juk architektūroje mokoma ritmo, metro, kompozicijos, kūnų sankirtos, meno istorijos – fotografijoje juk veikia tokie patys principai. Grafikos srityje dirbau ir Jungtinėje Karalystėje, o vėliau po 5 metų grįžus į Lietuvą ir dirbant meno vadovu natūraliai įgavau supratimą apie spalvas, kompoziciją, estetiką, pažinau ir žiūrovų matymo, pastabumo tendencijas. Visa ši patirtis ir formavo tai, ką dabar galime vadinti mano fotografiniu braižu.

 

Kalbėdamas apie fotografiją dažnai mini lietuviškos fotografijos mokyklos svarbą ir įtaką. Ką tau reiškia tradicija ir jos tęstinumas tokios kintančios ir nuolat prie dabarties prisitaikančios medijos, kaip fotografija, fone?

Lietuvos fotografijos mokyklos reiškinys man be galo svarbus. Nemeluosiu, man jos vertybės labai artimos – turiu omeny jautrumą žmogaus temai, atradimo džiaugsmą, fotografinio subjekto pažinimą. Kita vertus, lietuviškoji mokykla pagrįsta humanistinės fotografijos principu, kuris praėjusiame amžiuje formavosi, rodos, tiek Europoje, tiek JAV, tiek ir už geležinės uždangos – visur fotografas buvo jautrus – pasakojo apie žmogaus gyvenimą. Tikiu, kad šis noras nepavaldus nei laikui, nei vietai. Humanistinė fotografija aktuali, kaip ir prieš 100 metų. Man tai yra konstanta ir amžinoji vertybė.

 

Tadas Kazakevičius: „Humanistinė fotografija aktuali, kaip ir prieš 100 metų“
Tadas Kazakevičius. „Tadas. Plytininkas“, 2019. Iš tęstinio ciklo „Odė paskutiniam dirbančiam žmogui“.

 

Tadas Kazakevičius: „Humanistinė fotografija aktuali, kaip ir prieš 100 metų“
Tadas Kazakevičius. „Albertas. Dažytojas“, 2019

 

Tadas Kazakevičius: „Humanistinė fotografija aktuali, kaip ir prieš 100 metų“
Tadas Kazakevičius. „Virginija. Lino margintoja“, 2019

 

Tadas Kazakevičius: „Humanistinė fotografija aktuali, kaip ir prieš 100 metų“
Tadas Kazakevičius. „Irena. Metalo tekintoja“, 2019

 

Tadas Kazakevičius: „Humanistinė fotografija aktuali, kaip ir prieš 100 metų“
Tadas Kazakevičius. „Domas. Metalo lydytojas“, 2019. Nuotraukos iš tęstinio ciklo „Odė paskutiniam dirbančiam žmogui“

 

Tadas Kazakevičius: „Humanistinė fotografija aktuali, kaip ir prieš 100 metų“
Tadas Kazakevičius. „Tolikas ir Dainius“, Jakūbonys, Vilniaus rajonas, 2014. Iš ciklo „Tai, ko nebebus“

 

Tadas Kazakevičius: „Humanistinė fotografija aktuali, kaip ir prieš 100 metų“
Tadas Kazakevičius. „Vaikai“, Laumėnai, Ukmergės rajonas, 2016. Iš ciklo „Tai, ko nebebus“

 

Tadas Kazakevičius: „Humanistinė fotografija aktuali, kaip ir prieš 100 metų“
Tadas Kazakevičius. „Jan su anūku“, 2020. Iš fotografinės serijos „Senoji Vilnia“

 

Tadas Kazakevičius: „Humanistinė fotografija aktuali, kaip ir prieš 100 metų“
Tadas Kazakevičius. „Aleksandro sesutės Onos portretas“, 2020. Iš fotografinės serijos „Senoji Vilnia“

 

Kaip gimė idėja fotografijų serijai „Odė paskutiniam dirbančiam žmogui“?

Su dideliais sentimentais prisimenu pirmąjį impulsą, kurį pajutau įžengęs į Panevėžio „Lino“ gamyklą. Tuo metu darbavausi prie nedidelio reportažo, kuriame dalis nuotraukų turėjo būti ir iš Lietuvos pramonės. Vos įėjęs į pirmą cechą supratau – ten grįšiu darkart, tik jau su asmeniniams darbams naudojama analogine fototechnika. Sunku buvo patikėti, kad tose didžiulėse patalpose, kurias esu pravažiavęs ne kartą, slypi kino kameros verta scenografija ir jos herojai. Pamenu, pakylu į verpimo cecho variklių patalpą, o ten gaudžia daugiau nei 20 milžiniškų variklių, tarsi kino aikštelėje oras pripildytas „masės“ (filmuojant dažnai ji reikalinga vaizde išryškinti atmosferiškumui, – aut. past.) – vandens garų, kurie siūlams neleidžia sutrūkinėti. Patalpų sienos ir grindys net virpa nuo tos nesuvaldomos jėgos, o prie jų darbuojasi Arvydas, šių verpimo mašinų mechanikas mėlynu švarku. Negalėjau to neužfiksuoti. Panašūs jausmai aplankė nekart ir kituose fabrikuose, sutikus jau kitus šio ciklo herojus. Tikiuosi, jų dar rasiu. Neturiu aiškaus tikslo, nežinau, kada baigsiu šią savo kelionę – ja iki šiol labai mėgaujuosi.

 

Kas šiandien tau daro įtaką? Kur semiesi kūrybinio įkvėpimo?

Šiomis dienomis įkvėpimas gali ateiti iš bet kur, tačiau dažniausiai ateina darant ir kuriant – neretai tiesiog keliaujant, kad ir išvykus į užmiestį. Man tikriausiai nėra geresnio įkvėpimo nei pasukti į žvyrkelį. Netikėtai sutiktas žmogus yra didžiausias įkvėpimas: savo kasdienybe, tikrumu. O apskritai įkvepia daug kas: fotografijų albumai, istorija, filmai, knygos. Štai mintis vienai paskutinių serijų „Pernykštis sniegas“, kuri kalba apie vieną iš mūsų istorijos epizodų – tremtį, gimė skaitant knygą dukrai Adelei. Niekada nežinai, kada rasi naują siūlo galą.

 

Kartu dirbome prie fotografinio tyrimo „Vieta ir laikas: Naujoji Vilnia“, kuriame pasirinkai fotografuoti senąsias Naujosios Vilnios kapines. Kino režisierius ir fotografas Wimas Wendersas kartą yra sakęs, kad norint suprasti nepažintą vietovę pirmiausia verta aplankyti joje esančias kapines. Kokie motyvai atvedė tave į kapines? Ką ten radai?

Nežinia, kaip tai nutiko. Veikiausiai jau pats vietovės pavadinimas „Naujoji Vilnia“ davė toną bandyti suprasti, kas už jo slypi. Matyt, norėjau suprasti, kas yra „Senoji Vilnia“ – galiausiai taip ir pavadinau šią impulsyvią fotografinę seriją. Kaip autorius, neretai ieškau vietos, kur tiesiogiai sutikčiau vietinių gyventojų, jie neskubėtų, turėtų laiko su manimi pabendrauti. Kilo mintis: juk kapinėse natūraliai sutiksiu vietinių ar bent jau istoriškai vienaip ar kitaip prie šios vietos prisirišusių žmonių – juk ten jų artimieji. Vaikščiodamas po kapines atradau ir dar vieną man netikėtą dalyką – fotografijas, tiesa, ne savo. Įspaustos keramikinėje plokštelėje jos puošė ne vieną antkapį – ši tradicija buvo gaji XX a. pirmoje pusėje ir kiek vėliau, tad net ir be susitikimo su artimaisiais antkapiuose įrašytus vardus galėjau susieti su tikrais veidais. Tai tapo savotišku susipažinimu su senąja Naująja Vilnia ir jos herojais.

 

Žiūrint į tavo užfiksuotus portretus, visuomet kyla noras paklausti, kaip pavyksta išlaikyti tiesioginį santykį su fotografijų herojais? Ar sunku šiandien fotografuoti žmogų?

Neretai sulaukiu šio klausimo ir kaskart bandau į jį atsakyti ir pats sau – kiekvienas kartas vis kitoks. Kad ir kaip galvočiau, matyt, prie žmogaus priartėti padeda tas nežmoniškas noras jį užfiksuoti – rodos, reikia, nors pasiusk. Turbūt šį jausmą perteikiu ir fotografijų subjektui, o vėliau ir žiūrovui – tai akimirkai, tiek su vienu, tiek su kitu sukuriame kažin kokį asmeninį ryšį. O kad pasakyčiau, ar šiais laikais sunku fotografuoti žmogų, turėčiau žinoti, ar jį buvo lengviau fotografuoti seniau. Žinau ir galiu patvirtinti: žmogiškumas niekur nedingęs.

 

 

T. Kazakevičiaus „Tai, ko nebebus“ ČIA

 

T. Kazakevičiaus „Senoji Vilnia“ ČIA

Draugai