UAB „Post-šiuolaikinė chimera“. Meno kritika Nr. 1. Tai gal nustokim inkšti?

Šiuo metu Lietuvos meno kritika išgyvena tam tikrą stagnaciją (tekstai vangūs, autoriai negeba kalbėti objektyviai, tiesiog trūksta kokybiškos kritikos, naujų ir improvizuotų tekstų formų), tad „Literatūra ir menas“ pradeda spausdinti tekstus, susijusius su dailėtyros lauko problemomis. Autoriai pasilieka teisę į anonimiškumą, nes, žinant Lietuvos meno darbo etiką, panašu, jog po kelių straipsnių niekur nerastų darbo.

2019 m. birželį pasirodė pokalbis su Tomu Daukša „Rožiniai sniego žmonės, žaislai mutantai ir kitos idėjos sistemoms išklibinti“ (artnews.lt/roziniai-sniego-zmones-zaislai-mutantai-ir-kitos-idejos-sistemoms-isklibinti-pokalbis-su-tomu-dauksa-52727). Laiko turintys ir tekstus iki galo skaitantys pastebėjo klausimą menininkui meno daktarui apie santykį su Lietuvos meno kritika. Pasilikdamas erdvės spekuliacijoms, vienas iš pokalbininkų klausimą išplėtė iki teiginio apie liūdinčiuosius „dėl neva vykstančios jos stagnacijos ir bendros kultūros žiniasklaidos krizės“. Atidieji kritikos lauko stebėtojai atkreipia dėmesį, jog veržliai atėjusi naujųjų rašytojų apie meną karta neperpranta vyresnės kultūrininkų kartos. Narstymas tuo neapsiriboja – pokalbyje teigiama, jog „dar nelabai aišku, kokie yra tų naujų kritikų tikslai ir interesai (bei ką naujo, išskyrus tokioje situacijoje įprastus revoliucinius lozungus, jie gali pasakyti), bet kai kurie jų dėl palankių aplinkybių ima dominuoti kultūros leidinių eteryje. Dėsninga, kad jie pirmiausia ir siekia į pirmą planą iškelti savo bendraamžius menininkus, bet kartais nevengia ir pamokyti „pasenusius“ vyresniuosius“. Menininko meno daktaro atsakymas vienareikšmis: „...ateinantys nauji „lozunginiai“ rašytojai neatneša naujos kokybės“, todėl menininkas meno daktaras mano, jog jie nesukels jokio pokyčio ir įžvelgia problemą, susijusią su rašymo paprastėjimu, primityvumu. Tokiais kaltinimais be priežasties nesimėtoma! Siekiant suprasti tokios pozicijos priežastis tenka atmesti diskusijos dalyvių vidinių gynybos mechanizmų aspektus ir pasižvalgyti po naujosios kritikos lauką.

Kas tie jaunieji kritikai, įgalinantys šių „nebe tokių jaunų“ pasvarstymus? Pirmoji mintis – nežinia. Skaitant šviežiausius dailėtyros studentų tekstus galima įžvelgi absoliučiai pateisinamą pameistrio stilių, senųjų formulių kartojimą, primityvų metodologijų ir strategijų taikymą. Bet čia nereikėtų ieškoti naujos kokybės ar didelių pokyčių, nes vis dar studijuojantys ar tik mokslus baigę studentai negali turėti didesnės patirties arba adekvataus išsilavinimo. Be to, sukurti geresni tekstai neretai patenka į meno apyvartą, tačiau beveik visais atvejais yra jaunatviškai naivūs.

 


Gabrielis Cornelius von Maxas. „Beždžionės, kaip meno kritikės“, drobė, aliejus, 1889

 

Ir nors studijuojančiųjų tekstai neretai lieka niekur nevedančiais eksperimentais, vienkartiniu blykstelėjimu, visgi kartais atsiranda ir tokių, kurie šia intelektualine veikla susigundo ir jų publikacijų sąrašai nuolatos ilgėja. Studijuojant atrasta saviraiška pamažu įgauna savitą stilių, kuris formuojasi metų metus, išryškėja tam tikra vertybinė sistema, skonis. Kartais rašytojas šiame etape staiga sustoja, nes suvokia, kad tai absoliučiai beviltiškas, niekam neįdomus ir net benamio pragyvenimo lygio nesuteikiantis darbas (kitaip tariant – idėjinis)! Likusieji karo lauke siekia savito grynumo, eksperimentuoja, kiti nueina kiek saugesniais ir jau pramintais takais. Tad šių 20-something autorių rezultatus galima vertinti tik po kelerių metų, kai jie jau gali pasijuokti iš savo pretenzingumo, įmantrumo, naivumo ir panašių jaunatvinių ligų.

Žinoma, yra ir tokių, kurie jau gimsta seni ir be jokių problemų prisitaiko prie esamų struktūrų! Galbūt jie ir yra tie „lozunginiai“, o ne revoliucingi rašytojai, kurie „neatneša naujos kokybės“? Priešingai, tęsdami senąją tradiciją, jie atpažįstami iš vieno simptomo – pamačius jų pavardes, jau aišku, kas bus parašyta. Tokie kritikai (tiksliau, žurnalistai ar recenzentai) daro keistai teisinamus pragmatinius pasirinkimus – aptarnauja institucijas ir struktūras, joms reikalingais meną lydinčiaisiais tekstais. Jie nėra grynakraujai, bet puikiai supranta vyresniąją kartą, kuriai ir rašo atrajodami tai, kas nebeaktualu ar jau užrašyta senolių. Dažnas tekstas spindi nekritiškumu – trūksta ne „stūmimo“, o analitiškumo, skvarbaus žvilgsnio. Pasikliaudami menininkų mintimis ir jau esamomis interpretacijomis, tokio sukirpimo autoriai net nesiekia kažkuo abejoti – kitaip tariant, o kam dirbti?! Skiriamieji bruožai? Jų kalbai būdingas poetiškumas, paviršutiniškos pajautos ir kitos pigios priemonės, kuriomis menas ne apmąstomas, o tik romantizuojamas. Jie geria vyną, nes kažkas kažkada Prancūzijoje gėrė ir buvo bohema. Jie gali būti geros širdies, bet tėra lauko funkcionieriai, konjunktūros, užpildančios trūkstamas eilutes gyvenimo aprašymuose ir „Excel“ eilutėse, dalis.

Galima teigti, kad kiek įdomesniais kritikais tampa tie, kurie šiek tiek ragavo filosofijos, filologijos ar kito mokslo ir savo žinias suderina su grafomaniškomis ambicijomis. Tokių autorių svarbiausi bruožai – sudėtinga, bet suvokiama kalba, gili mintis, prasminis atvirumas. Tai jie daro gana kokybiškai, taisyklinga kalba, taikliai pasirenka strategijas bei metodus, probleminius kampus. Tačiau ir šie dažnai perspaudžia, nuklysta į nelemtą intelektualinę masturbaciją, kuri įdomi tik jiems patiems. Vis dėlto neapsiverčia liežuvis jų vadinti prastais.

Yra ir į kritikų lankas atklydusių iš meno srities. Op, op, op – svečiai! Šie autoriai išsiskiria originaliu neautentiškumu. Tik šie kritikai neretai pasirenka likti menininkais, nes tai ir lengviau, ir investicinė grąža didesnė, o jei neatsiperka, tai bent gali pavaidinti kūrybinių kančių aukas! Privalumai? Atstovai išties įvairialypiai, pasižymi ir geromis, ir blogomis savybėmis. Dažna nuodėmė – skausmai dėl meninių ambicijų ir neteisybės, blevyzgojimas, revoliucinga, bet turinio stokojanti retorika, keiksmų ir vulgarybių sklidini pareiškimai. Kartais tai primena buitinius komentarus literatūrine forma. Akivaizdu, yra ir pamatuotų, įžvalgių, tačiau visi jie turi tą pačią problemą – neįgudę naudotis literatūra, teorijomis ir metodais, istorija, o tai lemia ir dar vieną nuodėmę – negebėjimą abejoti, prieštarauti. Šį įprotį išvysčiusieji rašo tyliai ir ramiai, kartais jų nieks nė nepastebi.

Akimirkai stabtelėjęs imi galvoti: ir ankstesnė karta visiškai tokia pati! Matyt, iš čia ir kyla kaltinimas, jog besiformuojantys kritikai negrindžia meno lauko naujomis trinkelėmis. Bet vyr. ekspertams ir doktorantams atrodo, kad geriau iš pradžių apkaltinti, o vėliau tyliai ieškoti priežasčių. Tyliai, nes ir jaunieji, ir pagyvenę, ir senieji lygiai taip pat rašė apie bendraamžius, naudojo revoliucingus lozungus, kartais nuobodžią grafomanišką beletristiką, kėlė tuos pačius klausimus, tik kitais aspektais, spjaudė kur papuola, o kai kuriems pavyko išsigryninti ir pakilti iki itin kokybiško turinio aukštumų. Pastarieji dažniausiai dėsto meno akademijose, formuoja naująją kartą ir neleidžia jai kartoti senų klaidų. Progresas vyksta ir jaunajai kartai vis mažiau galima prikišti prasto rašymo simptomus, o manantys priešingai pamiršta vieną faktą – norint patekti į spaudą anksčiau būta griežtesnės atrankos ir šiandien prisimename tik tuos, kurie rašė puikiai ir iki šiol liko aktualūs, vis dar esantys meno apyvartoje arba kaip istoriniai šaltiniai.

Apskritai kritikos aukso amžius – tai laikotarpis, kai Lietuvoje buvo atrandamos Vakaruose nuvalkiotos idėjos ir, jas adaptuojant vietiniam kontekstui, buvo galima pasakyti kažką išties nauja ir prasminga, o kultūra vis dar vertinta už indėlį į valstybės gerovę. Tad kur esminė jaunosios kartos kritikų problema? Panašu, kad ji slypi kaip tik toje kartoje, kuri formavo šiąją, arba jos visai nėra. Verta pastebėti, jog per tiek metų neįtvirtintos ne tik meno kritikos, bet ir meno istorijos bei teorijos, kaip veiklos, pozicijos, nepasistūmėta keliant dailėtyros prestižą, tai vis dar prastai apmokamas užsiėmimas. Atrodo, visuomenėje po Alfonso Andriuškevičiaus ir Aleksandros Aleksandravičiūtės, bei dabartinių sėkmingai sukritusios istorinės raidos suformuotų meno lauko grandų neatsirado nieko, ką galėtume vadinti autentiškais įpėdiniais, nes vidurinė karta tik skynė senosios laurus, stumdama į priekį savuosius menininkus, su kuriais, kaip žinia, iki šiolei geria. Ką galima padaryti? Ko gero, geriausia pradėti nuo bandymo nustoti inkšti ir mekenti nepasitenkinimo gaidomis, svarbiausia – nekartoti nomenklatūrinių modelių, kurie neleidžia prasimušti naujiems, o jau esantiems apyvartoje nustoti daužyti per galvas iš „viršaus“.

Draugai