Du žingsniai į priekį. Tokį posakį vartoja kultūros ant­ropologas Victoras Turneris, rašydamas apie ritualinį liminalumą (lot. limen – slenkstis), kai – pirmas žingsnis – subjektas eina per ritualo ar šventės dviprasmiškumą, neapibrėžtumą ir – antras žingsnis – įeina į naują socialinį statusą ar kultūrinę erdvę. Nemanykite, tai nėra tik tuščia teorija, šią būseną išgyvename kiekvienas, pavyzdžiui, dėl darbo, studijų ar kitų priežasčių išsikrausčius į kitą miestą. Tuomet svajojame to, kas mūsų laukia (grįsdami turima patirtimi) ir jaučiamės visiški profanai atvykę, kai reikia susigaudyti naujoje struktūroje. Paklausite, kodėl apie visa tai rašau? Būtent V. Turnerio liminalumas yra vienas pagrindinių aspektų aptariant MO muziejuje veikiančią parodą „Permainų šventė“.

 

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

 

Parodos kuratorius Tomas Pabedinskas teigia: „Pirmasis parodos skyrius „Gyvenimo ritualai“ pasakoja apie žmogaus būtį, pagrįstą tradiciniu pasaulėvaizdžiu ir paklūstančią įsitvirtinusiai socialinei tvarkai.“ Šioje dalyje eksponuojami darbai, tokie kaip Romualdo Požerskio „Atlaidų“ (1974–2001) ar Vac­lovo Strauko „Paskutinio skambučio“ (1975–1987) serijos, tarsi tai patvirtina. Pirmojo menininko darbai byloja apie religines apeigas sovietmečiu, tarytum fotografijomis jas darkart įtvirtindami, tuo tarpu V. Strauko kūriniai įtvirtina neišvengiamą vieno gyvenimo laikotarpio pabaigą ir perėjimą į kitą – vaikystės pabaiga ir suaugusiojo gyvenimo pradžia. Vis dėlto gerokai paveikesni yra vėlesni kūriniai (ne vien dėl jų dydžio) – gal dėl to, kad eksponuojami kartu su sovietmečio fotografų darbais, kurių kontekste išryškėja temų bei pažiūrų kontrastas, o gal dėl to, kad dauguma jų kūryboje pasitelkia vestuvių šventę, t. y. viena tema nagrinėjama keliais aspektai. Pavyzdžiui, Laisvydės Šalčiūtės kūrinys „Nepakankama nekaltybė“, kvestionuojantis vestuvių simboliką ir brėžiantis šiuolaikinio feminizmo gaires (ne veltui atsiradęs ant lietuviškojo Judith Butler knygos „Vargas dėl lyties. Feminizmas ir tapatybės subversija“ vertimo viršelio) kuratoriaus įvardijamą „tradicinį požiūrį“ apibūdina be galo tiksliai. Aušros Volungės instaliacijoje „Nuotakos“ artimiausios socialinės aplinkos dėl savo pažiūrų atstumti jauni vyrai vaizduojami nuogi, pridengti tik baltu audeklu, atrodo kone sakraliai. Juk krikščionybė moko įskaudintajam atsukti kitą žandą. Tik jiems jau nebebuvo kam. Vilmos Samulionytės santuokų rūmų interjerų tipologija baugina suvokus milžinišką – kaip ir fotografijose vaizduojami vestuvių altoriai – biurokratinę santuokos struktūrą. Parodoje eksponuojamuose jau nepriklausomybės laikotarpiu sukurtuose darbuose vyraujančios socialinių konstruktų, lytiškumo bei identiteto temos tiesiogiai atliepia liminalumo terminą, o kartu stipriai veikia šiandienį mūsų gyvenimą.

 

Aušra Griškonytė-Volungė. Instaliacija „Nuotakos“, 2021. Norberto Tukajaus nuotrauka

 

Nuo simbolinių švenčių atributų atsiribojama ant­roje dalyje „Tvarkos choreografija“, su kuria ypač siejasi parodos architektūra. Tiesia linija išdėstyti pastoliai su pritvirtintais ant jų kūriniais žiūrovą tiesiog įmeta į ritmingą pasakojimą apie formalias, politinės santvarkos diktuojamas šventes ir jų dalyvių istorijas. Fotografijose reikšmingo vizualinio tautinių tarpukarinių ir socialistinių švenčių skirtumo, ko gero, nevertėtų tikėtis. Todėl Algirdo Šeškaus darbuose abstrakčiomis formomis pavirtusios žmonių rikiuotės gerokai išmuša iš vėžių – ritmingą pasakojimą baigianti serija suskaido žiūrovą užliūliavusią tvarką. Tiesa, perimetre aplink kūrinių kolonas eksponuojama „priešprieša“ politinėms šventėms. Indrės Šerpytytės „Pjedestalas“ reflektuoja paminklo, kaip būtino politinės šventės atributo, svarbą, o kartu ir bereikšmiškumą. Juk kas dar, jei ne akmens gabalas, pritrauks minias ir primins apie vieną ar kitą nusipelniusį vyrą, ar ne? Be galo jautri Andrew Miksio serija „Tulips“, balansuojanti tarp įsivaizduojamos ir tikros realybių, šiame išskirtinai Lietuvos politinės situacijos diktuojančių švenčių kontekste, atrodo gana keistai, nes tvarkos tarp dviejų realybių dažnai būna maža. Antrą parodos dalį užbaigia Ugniaus Gelgudos „Žalgiris“. Iš pirmo žvilgsnio chaotiška neformalų grupė su individualumą liudijančiais jos narių aprangos atributais atrodo absoliučiai prieštaraujanti kitiems šioje dalyje eksponuojamiems darbams. Tačiau bendras maištas prieš tvarką irgi yra tvarka.

Paskutinėje dalyje „Linksmas maištas“ atsiremiama į politinę sistemą, tačiau čia šventės jau atlieka kitą – santvarkos kismo – veiksmą. Negaliu nepaminėti pirmojo įspūdžio – mane labiausiai nustebino prie pavadinimo atsidūrę Rimaldo Vikšraičio darbai. Nors šioje parodos dalyje vaizduojami hipiai, „Roko maršas“ ir kiti už žmogaus ir valstybės laisvę kovoję judėjimai, taip ir nėra aišku, kodėl tas maištas pavadintas linksmu. Juk maištaujama paprastai tada, kai diplomatiniais veiksmais negali pakeisti to, kas trukdo tau laisvai gyventi. Visai nesvarbu, ar tam pasitelkiamos dainos, ar platėjančios kelnės. A. Miksio serija „Disko“ demonstruoja vakarėjančią kultūrą, gausią buvusio gyvenimo elementų, o Visvaldo Morkevičiaus šventės dėlionė tarsi įveda į šiandienę vakarėlių kultūrą. Deja, bet paskutinių parodoje eksponuojamų darbų (su didžiausia pagarba menininkams ir komandai) atsiradimo priežasties negaliu paaiškinti. Nuorodos į fotografijos ateljė atributiką, portretinė fotografija, dar viena serija, nagrinėjanti identiteto klausimus ar fotografijos, kaip atsitiktinumo, refleksija, gal kažkiek ir kalba apie limnalumą, bet jau tikrai ne apie šventę. Parodos kuratorės Ugnės Paberžytės teigimu, jie labiau analizuoja pačią fotografiją, tačiau kaip tai prisideda prie parodos koncepcijos įgyvendinimo, nuoširdžiai nesuprantu.

Paroda „Permainų šventė“ užčiuopė be galo įdomią Lietuvos fotografijos, o kartu ir meno lauke, ko gero, mažai tyrinėta temą. Vis dėlto liko ne visai aišku, ar kuratoriai galiausiai sąmoningai atsisakė (ar primiršo) V. Turnerio pasiūlytos liminalumo teorijos. Ar tam tikros šventės, pavyzdžiui vestuvės, buvo išskirtos specialiai? Ar tikrai atrinkti darbai geriausiai perteikia liminalią šventę? Juk tas pats V. Turneris mini, jog ritualai persismelkia ir į kitas sritis, keičia socialinę santvarką. Akivaizdu, ekspozicijoje buvo pasiklysta ir vieni kūriniai užgožė kitus, o didžioji dalis subkultūroms tyrinėti skirtų darbų liko kone nepastebimi ir dirbtinai prilipinti prie bendros parodos koncepcijos. Galbūt tai lėmė pernelyg platus temos užmojis.

Kaip ir bet kurioje kitoje MO muziejaus parodoje, sveikintina visa, kas daroma „šalia“ parodos. Omenyje turiu ne tik žiūrovams sukonstruotą kambarį, kuriame galima įsiamžinti su parodos eksponatais ar siūloma reflektuoti ekspoziciją atsakant į pateiktus klausimus – tradicinis audiogidas, o ypač fiktyvūs pasakojimai gerokai išplečia žiūrovo pažinimo ribas ir suteikia galimybę kitaip patirti eksponatus.