Ugnė Matulevičiūtė. Gyvenimas kaip tinklas, kuriame visa susiję

Mortos Jonynaitės paroda „Skersiniai“ rugpjūtį veikė Marcinkonių traukinių stoties galerijoje

 

Laiko juostos dažnai vaizduojamos kaip aukštyn kylanti spiralė. Tokia simbolinė trajektorija nuteikia optimistiškai, nors XX a. 5 dešimtmetyje prabilus apie antropoceno erą, ji jau, regis, galėjo pasikeisti – judėti žemyn. Kita vertus, kai gyvenimas ima panėšėti į besisukančią spiralę, juokaujam: vis geriau nei voverės ratas. Ir dažnai nepaisydami, kur link judame, ieškome būdų tiesiog būti čia ir dabar. Vis dėlto, norėdami išsaugoti spiralės kryptį dangaus link, turime keistis. Jaustis galios hierarchijos viršūnėje jau nebepavyks – per daug pasišiukšlinta, tačiau kukliai gyventi taip pat nesiseka. O naujas gyvenimo taisykles pajėgūs formuluoti ne tik politikai ar filosofai, bet ir menininkai.

 

Ugnė Matulevičiūtė. Gyvenimas kaip tinklas, kuriame visa susiję

 

Antropoceno tema šiuolaikiniame mene jau išsikerojusi (savitas jos atspindys – ir interneto memų folkloras). Tačiau ne tiek daug vietoj apokaliptinės ateities vizijos kalbančių apie trapią pusiausvyrą, kai pastebima tai, kas dar gyva, ir atsigręžiama į kartas ar bendruomenes, kurioms tai įprasta. Būtent apie tai tekstilės srityje dirbančios menininkės Mortos Jonynaitės paroda „Skersiniai“. Lengvai egzistencialistinė, subtiliai atspindinti Dzūkijos ekosistemą, rugpjūtį eksponuota išskirtinėje vietoje – Marcinkonių traukinių stoties galerijoje. 

 

Ugnė Matulevičiūtė. Gyvenimas kaip tinklas, kuriame visa susiję

 

Baigdama Amsterdamo Rietveldo meno akademiją M. Jonynaitė sukūrė instaliaciją „Innocence Becomes Sharks“ („Ryklio tylėjimas“), kurioje užėmė atidaus stebėtojo-realybės atspindėtojo poziciją. Menininkė iš medvilnės virvučių rišo tinklus, iš šviesos diodų nuaudė švyturį, jūros išmestus daiktus derino su autoriniais skulptūriniais objektais. Šie kūriniai atspindėjo ir ramybės, atgaivos būseną, ir nerimastingumą – kylantį jūros lygį, povandeninį pasaulį, skirtingas konkrečios vietos – kranto, pakrantės – funkcijas: istorinę, politinę, socialinę. Kažkuo panašus ir parodos „Skersiniai“ (darbiniu pavadinimu „Bias Cut“) sumanymas. Ši paroda – mėnesį trukusios meno rezidencijos („Verpėjos“) Darželių kaime (Varėnos r.) simbolinis apibendrinimas. Šį sykį ekologiniai motyvai buvo suausti su kasdienėmis Dzūkijos realijomis, o kai kuriuose darbuose M. Jonynaitė tekstilinėmis priemonėmis mimikriškai atkartojo gamtinius reiškinius.

 

Ugnė Matulevičiūtė. Gyvenimas kaip tinklas, kuriame visa susiję

 

Marcinkonių stotyje nuo lubų balkių iki pat žemės driekėsi menininkės skiriamuoju ženklu tapę tinklai, o į juos įsipynė abstrakčios grybų formos. Išskirtinio dėmesio sulaukė ir medžių komunikacijos tinklas – grybienos hifai. Anot Mortos, „įdomu, kad grybai įsivaizduojami kaip lėkštėje atsiduriantys vaisiakūniai, nors jie yra labai maža dalis to, kas iš tiesų vyksta požeminiame pasaulyje“. Pro langą krintanti šviesa atsispindėjo menininkės megztame raizgiame voratinklyje su stiklo karoliukais, o tarpduryje suposi iš labai plonų gijų austa juosta: „...miške tarp medžių labai sunku suvokti erdvę, akys vis klaidžioja, nebent žvilgsnį sugauna kybantis voratinklis.“ Voratinklis kaip skirtukas tarp begalybės ir hic et nunc. Jį ausdama autorė imitavo ir voro audimą – vertikaliai besidriekiančius metmenis prisirišusi prie savęs, kūnu reguliavo jų įtampą. Tik įtemptas audinys bus lygus: „...buvo įdomu žaisti su voratinklio idėja, kai kur specialiai leidau ataudams matytis, kad į voratinklį įkliuvęs drugelis turėtų vilties išsiveržti.“ Į patį audimo procesą organiškai įsismelkė ir dzūkiška gyvensena, jos ženklai. Aptardama gana primityvaus drobinio audimo schemą, kurioje matyti kiekvienas audmenų ir metmenų susikryžiavimas, autorė užsiminė: „...jeigu pameti kryžių, nebegali austi.“ Aukšti mediniai Dzūkijos kryžiai analogiškai tvirtina šio krašto atminties audinį.

Kai kuriuose M. Jonynaitės audekluose išnyra tylūs veikėjai – tik šakelės ar mitologinių siužetų užuominos, tarkim, Arachnės, kurią deivė pavertė vore, taip pasmerkdama austi amžinai, istorija. Pasiteiravus menininkės, ką darytų gavusi tokią dievų bausmę, šyptelėjo: „Turbūt tai jau įvykę.“

 

Ugnė Matulevičiūtė. Gyvenimas kaip tinklas, kuriame visa susiję

 

Ekspozicija gerai apgalvota: erdvu, galima vaikščioti tarp objektų, o į kai kuriuos iš jų – net įeiti. Nėra jokių diso­nansų, juokaujame, kad galėtų darniai papildyti ir konceptualiai pratęsti vietinio uogautojo fotoparodą. Ir M. Jonynaitės parodos aprašyme kvietimas nerti į bud­rios ramybės būseną, kuria alsuoja aplinka: su išpuoselėtais kiemeliais ir kaimynų pokalbiais per tvorą, susitikimais „Aibėje“ ar vietiniame bare ant akmens. Visa tai atvykėliui atrodo taip pat efemeriška, kaip siužetai, fiksuojami M. Jonynaitės instaliacijose. Gyvenimas kaip tinklas, kuriame visa susiję: maži ir dideli dienos tikslai.

Didžioji dalis eksponuojamų kūrinių gimė M. Jonynaitei viešint „Verpėjų“ rezidencijoje, tad įkvėpimo semtasi čia pat, stebint tradicinę kaimišką gyvenseną ir gamtą. Gyvenant šios vietos ritmu globalūs procesai užleidžia vietą lokaliems, mezgasi dialogas tarp blyksinčios ir žaižaruojančios miestietiškos, vakarietiškos sąmonės bei nuoseklaus, autentiško, įžeminto būvio, kurį lydį gyvas ir nesunaikinamas ryšys su gamtiškaisiais ciklais. 2017 m. šią rezidenciją įkūrė menininkė Laura Garbštienė, o netrukus „Verpėjos“ ėmė kuruoti galeriją, įkurdintą dalyje Marcinkonių geležinkelio stoties pastato. Taip šiai apmirusiai vietai įkvėpta gyvybės (Marcinkonys – paskutinė iš Vilniaus atvykstančio traukinio stotelė). Ši žavi miesto ir kaimo sandūra ėmė traukti lankytojus, regis, įnešė gyvybės bei šurmulio ir į vietinių gyvenimą. Galerija, savaip tęsianti geležinkelio stoties funkciją, kur trumpam stabtelima, o netrukus su nauja patirtimi leidžiamasi tolyn. Šiuolaikinis menas autentiškoje mažo miestelio erdvėje kelia nuostabą, tačiau – tiesą pasakius – labiausiai todėl, kad puikiai dera prie vietinio konteksto, bendrabūvis taikus. Taikesnis nei didžiųjų miesto galerijose. 2020 m. „Verpėjos“ pradėjo tarptautinę meno rezidencijos programą, tad pažymėjus šį tašką žemėlapy verta stebėti tolesnius įvykius.

 

Ugnė Matulevičiūtė. Gyvenimas kaip tinklas, kuriame visa susiję

 

Pasaulinėje meno rinkoje autentika, regioniškumas, žvilgsnis į pasaulį iš lokalaus konteksto kaip niekad aktualus. Nors, atrodo, M. Jonynaitei meno rinkos mados pernelyg nerūpi, jos parodoje konceptualiai perteikiami dzūkiški vaizdai liudija vis dar – antropoceno eroje – vykstantį skaidrų ir tyrą gyvenimą, trapius, bet galingus gamtos reiškinius ir kūrinius. Vis dėlto tai unikalu. Menininkės kūryboje paguodą randa pavargę nuo pasaulio pabaigos pranašų – akyse prašviesėja ir atsiranda jėgų tolesnei žmonijos gelbėjimo operacijai. Dar sykį tenka prisipažinti: sudėjęs rankas ilgai neišbūsi, tačiau optimizmo likę – mes ne vieni. M. Jonynaitė primena, kad sulig mūsų kvėpavimu juda ir nepaprastai gyvastingi hifų pasauliai, augalijos komunikacija, naudingųjų medžiagų pernaša, vorų meistrystė, grįsta matematiškai tobulomis Fibonacci’o sekomis. Nesustabdomai dūzgia idealios sistemos, suręstos gerokai gudriau nei sugebėtų nuo modernybės pavargęs mūsų protas.

 

Ugnė Matulevičiūtė. Gyvenimas kaip tinklas, kuriame visa susiję
M. Jonynaitės parodos „Skersiniai“ fragmentai. Luko Mykolaičio nuotraukos

Draugai