Deima Žuklytė-Gasperaitienė. Jaunų tapytojų pareiškimas

Neseniai galerijoje SHCH/ŠČ veikė paroda „Pareiškimas“. Ji surengta per pastaruosius dvejus metus į Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) tapybos sekciją Vilniuje įstojusių jaunųjų menininkų darbų pagrindu. Formalus parodą paskatinęs veiksnys buvo papildytas ne mažiau formaliu jaunojo menininko, kūrėjo iki 35 metų, apibrėžimu. Parodoje dalyvavo tapytojai Dovydas Ališauskis, Mykolė Ganusauskaitė, Adelė Liepa Kaunaitė, Petras Lincevičius, Goda Lukaitė, Andrius Makarevičius, Simona Merijauskaitė, Kristina Mažeikaitė ir Simona Žilėnaitė. Vis dėlto jaunų žmonių entuziazmas vienytis priklausymo vienai sąjungai pagrindu man kelia lengvą įtarimą ir verčia ieškoti paslėptos minties.

Adelė Liepa Kaunaitė. „Akmens laikas“

Tokios parodos surengimas atrodo gana ironiškas. Nors tapytojai iš tiesų įstojo į LDS ir tai nėra pokštas ar meninės akcijos požymis, regisi, kad paro­dos rengėjai sąjungos atžvilgiu išlieka kritiški. Juk parodą ėmėsi rengti ne kurioje nors LDS priklausančių galerijų, o nepriklausomoje, jaunų menininkų iniciatyva atsiradusioje galerijoje SHCH/ŠČ. Šios galerijos industrinio stiliaus erdvę kuria dalijančios geležinės sijos ir grubiai sumūrytos silikatinės plytos. Nors tokia galerijos aplinka turi nemažai privalumų (apie juos – šiek tiek vėliau), parodos idėjos kontekste toks menininkų pasirinkimas tampa daugiaprasmis. Garažinė aplinka parodai pasitarnauja kaip jaunų menininkų nepriteklių simbolis, Dailininkų sąjungos ateitį piešiantis gana niūromis spalvomis. Be to, LDS nepriklausančios erdvės pasirinkimas pabrėžia menininkų bandymą išlaikyti distanciją nuo sąjungos, galbūt ir norą atsiriboti nuo vykdomos grupinių parodų praktikos.

Visa tai nurodo parodos pavadinimas „Pareiškimas“, kuris atkreipia dėmesį į institucinį parodos surengimo aspektą. Pačių tapytojų inicijuota paroda (kuratoriai G. Lukaitė ir A. Makarevičius, menotyrininkas Darius Jaruškevičius) atskleidžia ir tai, kad LDS pastangų viešinti ir reprezentuoti jaunosios kartos narius neužtenka, jei tokių pastangų apskritai esama. Jau seniai neberengiamos XX a. 8 dešimtmetyje atsiradusios jaunųjų dailininkų vaizduojamosios dailės parodos. Jaunus menininkus pristato arba privačios iniciatyvos („Jaunojo tapytojo prizas“), arba akademinės institucijos (VDA rengiamas „Jaunojo dizainerio prizas“), arba meno cent­rai (Šiuolaikinio meno centro rengiama „JCDecaux premija“). Galbūt tai galima laikyti senstančios Dailininkų sąjungos priežastimi – jauniems menininkams buvusi oficiozinė sąjunga, neatstovaujanti jų interesams, neatrodo patrauklus variantas, tad meno kūrėjo statusui įgyti pasirenkami kiti keliai.

Paroda surengta pasirenkant „suneštinį“ modelį: dalyviai pristato kelis neseniai sukurtus darbus, dabar nedalyvaujančius kitose parodose. „Pareiškimas“ skyla į tris dalis: peizažus, figūratyvinę ir abstrakčią gestinę tapybą. Panašaus tipo darbai eksponuojami šalia, tad bendras ekspozicijos vaizdas – gana darnus.

Peizažus pristato M. Ganusauskaitė, S. Žilėnaitė ir G. Lukaitė. M. Ganusauskaitė toliau tęsia „Jaunojo tapytojo prize“ pripažinimą pelniusį stilių: skystais, varvančiais dažais perteikiama melancholiška, tačiau pulsuojanti žaluma, dažnai vandens telkiniuose atsispindi gamta. S. Žilėnaitė renkasi mažiau ekspresionistinį, rytietiškai estetikai artimesnį vaizdą, tad jos paveikslų pirmame plane atsiranda kelios medžio šakelės ar akmenys, o didingesni objektai lieka tolumoje. G. Lukaitės darbus peizažais galima vadinti tik sąlyginai –­ ji renkasi tapyti traukinių stotis ir interjero bei eksterjero bruožus siejančius derinius, tarkime, kambaryje žydi pakalnutės. Į peizažo sampratą netelpa ir P. Lincevičiaus kūriniai, kuriuose vaizduojami gamtiniai objektai – uolėta žemė, upės vaga, tačiau į juos žvelgiama iš arti, kuriamas detalus vaizdas.

Kaip ir daugelyje tokio tipo grupinių parodų, taip ir šioje kūrinių kokybė svyruoja. Naivoki atrodo figūratyvinę tapybą plėtojančių A. L. Kaunaitės ir A. Makarevičiaus darbai. Apskritai A. L. Kaunaitė tarsi bando tęsti ekspresionistinę tradiciją ir plėtoti individualią mitologiją, tačiau „Pareiškime“ eksponuojamuose darbuose išryškėja patiriami sunkumai apibendrinant figūras, spalva padengiant didelius paviršiaus plotus. A. Makarevičiaus kūriniuose ekspresyviai tapomiems siurrealiems siužetams trūksta kompozicinių ir spalvinių akcentų.

Stipriausi ekspozicijoje – abstraktūs K. Mažeikaitės ir S. Merijauskaitės darbai. Juose iš didelių formatų į žiūrovą sminga niūrokos purvino lietuviško rudens ar pavasario spalvos, subalansuotos harmoningai laviruojant tarp šviesių ir tamsių tonų. Energingi platūs potėpiai kūriniams suteikia judesio, tėkmės įspūdį. Greta jų nublanksta D. Ališauskio šviesos šaltinį monochrominėmis spalvomis perteikiantys kūriniai.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad net silpnesnius kūrinius išgelbsti rūsti erd­vė, kurioje jie eksponuojami. Parodos menotyrininkas D. Jaruškevičius taik­liai pastebėjo, kad galerijos erdvė primena minimalistinę betono ir geležies skulptūrą. Toks fonas puikiai tinka tiek abstraktiems kūriniams, kuriuos papildo, tiek iliustratyvesniems darbams, kuriems suteikia kontrastą.

Nepaisant parodos trūkumų, jos stip­rybė ta, kad skirtingų autorių kūrybos stilių įvairovė suteikia institucinės kritikos bruožų. Tad „Pareiškimas“ tampa jaunų menininkų deklaracija apie visas jubiliejines, grupines parodas, kurių apstu, reflektuoja dirbtinai skirtingus menininkus susiejančių formalių parodų (tokių dažnų kūrybinėse sąjungose) prasmę. Parodų, kurios savaime nėra blogos, bet dažniausiai – neturinčios vienijančios ašies, pristatančios nebūtinai geriausius, o paprasčiausiai tuo metu dailininkų po ranka turėtus kūrinius. Tai galioja ir šiai parodai, kadangi, pasiknaisiojus po dalyvių internetines svetaines, nesunku rasti gerokai kokybiškesnių daugumos jų darbų. O juk iš tiesų tai problema pačių kuratorių-menininkų, matyt, buvusių tik parodos organizatoriais, tačiau nedalyvavusių kūrinių atrankoje.

Draugai