Prisipažinkime – ne itin išmanome pastarųjų dešimtmečių Gruzijos (nors patys gruzinai savo šalį vadina Sakartvelo) vaizduojamojo meno kryptis, tendencijas bei aktualijas. Kur kas geriau orientuojamės Europoje, nežinodami, kad Europos ir Azijos paribyje gyvenanti tauta, kuriai lietuviai nuo seno jaučia logikos dėsniais sunkiai pagrindžiamą simpatiją ir solidarumo jausmą, o kartais net meilę, turi be galo daug įdomių menininkų, kurių kūrybą galime suvokti bei kontempliuoti nesinaudodami gruzinų–lietuvių kalbos bei mentaliteto „žodynu". Gruzinų kūrinių kalba tokia pat universali ir „multidimensinė", kaip ir kiekvieno gerai žinomo, Europoje gyvenančio, ar net kaimynystėje kuriančio lietuvio, latvio ar esto...
Lapkričio 20–gruodžio 20 dienomis Užupio menų inkubatoriaus galerijoje „Kalnas" veikia gruzinų menininkų paro­da „Down Up", kurią į Vilnių atvežė gerai žinoma Tbilisio galerija „Gala", organizuojanti garsių Sakartvelos menininkų ekspozicijas ne tik Tbilisyje, bet atstovaujanti jų kūrybai ir užsienyje.
Kalnas gruziniškai – mta, todėl tikrai atsitiktinai, bet gana simboliškai šia paroda visuomenei buvo pristatyta nauja Užupio meno inkubatoriaus platforma-galerija „Kalnas". Kokie jau čia Lietuvoje kalnai –­­ tiktai kalvos... O iš įstabių kalnų šalies atvykę menininkai tikrai nesiekė mus nustebinti egzotiška ekvilibristika, ryškiomis spalvomis, išskirtinio temperamento apraiškomis. Jų kūryba man pasirodė artima ir suprantama, tad gal ir jų tolimieji kalnai šįkart prisiartino prie Užupio Gedimino kapo kalno...
Galerijos „Gala" (steigėja Dedika Bulija) kuratoriams pavyko suformuoti tikrai eurokontekstualią kolekciją, kurią sudaro ne tik tapybos darbai, bet ir vaizdo projektai bei instaliacijos. Juose užčiuopiamas universalus, bendražmogiškas dabarties individo jausenos pulsas ir bendros pasaulinės tapybinės raiškos tendencijos.
Štai Vacho Bugadzės tapybos darbų cikle „Asprovalta", derindamas abstrahuotą ekspresionizmą ir portretines reminiscencijas, sukuria paveikų, intensyviais išgyvenimais alsuojantį, autorefleksija persunktą prasminį lauką. Nykimo paliesti vaizdiniai – senų žmonių siluetai, benamiai gatvės šunys čia tapomi abstrakčiame fone. Netvarios dvasinės ir fizinės būsenos apimtame tapytojo paveikslų pasaulyje dyla, tirpsta, raibuliuoja ir spalvos...
Jautrios V. Bugadzės kolorito dermės, elegantiški, subtilūs atspalviai – tai geras dvasingos, žiūrovo emocijas stipriai veikiančios tapybos pavyzdys.
Murtazas Švelidzė – visai kitokio temperamento tapytojas. Jo darbams būdingas reportažinis realizmas, eskiziškas dokumentavimas, skubrus formos tvėrimas, „minkymas", ekstravertiškas emocionalumas. Tapybos darbų ciklas „Šuolis" –­ konceptualus, bet artimas popmeno stilistikai. Čia kalbama ne simbolių, o masinės kultūros ženklų kalba, kuri yra tokia aktuali šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Jį sudaro dvylika tarsi iškadruotų fragmentiškų nedidelio formato drobių, beveik realiu masteliu fiksuojančių batų raištelių rišimo procesą, pasak autoriaus, kalba apie suvaržymus, apribojimą. Menininkas, pasirinkęs socialinės kritikos poziciją, byloja apie rėmus, ribas, kurios atsiranda ar yra kuriamos dirbtinai, apie laisvės siekimą bei šuolį už apribojančių punktyrų...
Dažniau užsienyje nei gimtojoje Gruzijoje savo kūrybą rodantis Kotė Sulaberidzė bene tapybinėje instaliacijoje „Dangus – 24 valandos" siūlo universalų pasaulio suvokimo modelį. Fotografijoje įprasta nustatyti fotokamerą ilgo išlaikymo režimu ir fiksuoti tą patį objektą ne akimirką, o ilgiau. Menininkas tapybos darbų cikle taip pat fiksuoja dangaus lopinėlį ištisą parą ir per visuotinai suvokiamus, tipinius, „raktinius" ženklus, objektus, piktogramas, gamtos detales kalba apie egzistenciją, visas jos galimas apraiškas: gyvenimą, mirtį, baimę, meilę, tikėjimą, laiką, apie pasaulio tvarumą ir laikinumą.
Pasirinkta tema, jos konceptualumas lemia ir tapysenos stilistiką. K. Sulaberidzė gana realistiškai, raiškiai, net „aitriai", o kartais ir natūralistiškai nutapo dangaus fragmentą, kad jis primintų spalvotą nuotrauką ar atviruką.
Šviesos ir veidrodžių sąveika pagrįstoje instaliacijoje „Koordinačių sistema, ketvirtoji dimensija" Kotė Džinčaradzė kuria tarsi kokios politinės-socialinės diagramos iliuziją, modelį erdvėje, į kurio veiklos zoną neišvengiamai pakliūva visi, atsidūrę instaliacijos lauke. Šviesa ir veidrodiniai atspindžiai įtraukia žiūrovą į instaliacijos kuriamą prasminį ir fizinį lauką taip pat, kaip ir bet kurie globaliame dabarties pasaulyje vykstantys procesai paliečia ne tik kiekvieną ir individą, bendruomenę, bet ir tautas, valstybes, žemynus... Šviečiančio kryžiaus motyvas –­­ aliuzija į Gruziją, jos santykį su pasauliu ir savąja istorija.
Videomenas Gruzijoje kaip ir Lietuvoje užima stiprias pozicijas. Daug menininkų dirba šioje srityje, ne vienas yra susilaukęs plataus pripažinimo. Štai Mamuka Japaridzė sukūrė poetinių metaforų, personifikacijų ir poezijos kupiną video su specialiai filmui sukurtu garso takeliu – „Akių medžiai". Išversti pavadinimo tiksliai tikrai nepavyks, nes šis menininkas mėgsta žodžių žaismą. Mamuka aiškina, kad medis gruziniškai – che, o veidas – sache, sacheebi skamba tarsi „medžiai su veidais". Graži metafora... Videokūrinys atsirado gana ilgo proceso metu, kai autorius „kolekcionavo" „akis" ant medžių kamienų – ne tik Tbilisio parkuose, bet ir kitose šalyse. Taip atsirado personifikuotų medžių vaizdiniai, poetinės gamtos dieviškumo, žmogaus gamtiškumo ir visuotinos panteistinės dievoieškos metaforos.
Nino Sechniašvili videofilmas „The Gripes" – vizualiniu požiūriu nesudėtingai iššifruojamas darbas. Jo inspiracijos šaltinis – kiek sudėtingesnė problema. Autorė filme naudoja monotoniškus kadrus, kuriuose konvejeriu slenka putų polistireno blokai, ką tik pagaminti ir supjaustyti, supakuoti gamykloje. Titruose – ištraukos citatos iš Jameso Joyce'o paskutinio romano „Finegano būdynė" (1939) ištrauka iš itin sudėtingo kūrinio, kuris iki šiol yra skirtingai vertinamas ir interpretuojamas įžymiausių J. Joyce'o kūrybos tyrinėtojų, pasąmonės srautas, nepertraukiamas pasąmonės srautas, keisčiausios aliuzijos, asociacijos, žodžių žaismas...
O Koka Ramišvilis, gyvenantis ir kuriantis Šveicarijoje, Ženevoje, savo videodarbe „Piešimo pamoka" tarsi ir užsimena apie automatinio rašymo, piešimo fenomeną. Filmo montažas grįstas kadrų persukimu (reverso procesu) atgal, patį piešimo procesą paverčia iliuzorikos ir efemerijos samplaika. Dekonstrukcija, destrukcija, Eros ir Thanatos kaimynystė tame pačiame trūkčiojančiame kadre –­ tarsi nevilties, atskirties, desperacijos dienoraštis, piešiamas, rašomas kasdien, toli nuo tėvynės, Ženevoje...
Parodoje pristatytos keramikės Lijos Bagrationi keramikos darbų ciklas „Veidrodiniai nykstančių miestų atspindžiai" –­ architektoniškų formų tūriai, minimalistinėmis priemonėmis perteikiantys apokaliptines nuojautas, civilizacijų, kultūrų nyksmą, asimiliacijos grėsmes dabarties pasaulyje. Tarptautinės keramikos akademijos narės sukurtos šamoto, juodosios keramikos formos, medžio anglies trupiniai priverčia nejaukiai susimąstyti, kokia nenuspėjama lemtis gali laukti, kai prarandamos bend­ražmogiškos vertybės, tikėjimas ir viltis...
Visame pasaulyje puikiai žinoma Niko Pirosmanio kūryba. Tai neabejotinai garsiausias visų laikų Gruzijos dailininkas. Tačiau paroda Užupyje įrodo, kad šiuolaikiniams šios šalies menininkams rūpi kurti universalų, visur suprantamą meną, kuriam nereikia „vertėjo", kuris minta nebe tik romantiniais tautos mitais, peizažais, bet seniai įleidęs šaknis ir į multikultūrę dabarties pasaulio dirvą.

Murtazo Švelidzės „Šuolis" - čia