Jeigu vis dar skaitote ar ryškiai ryškiai prisimenate pasakas, jūsų vaizduotėje būtinai iškils epizodas, kai jaunikaitis atvyksta į miestą, o ten visi juodai apsitaisę (nuo pastatų iki žmonių), mat slibinui gražioji karalaitė yra pažadėta... Panašus įspūdis man kilo apsilankius Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „Kreatoriumas“ ir išvydus Gedimino Pranckūno fotografijų parodą „Tuba mirum“ (veiks iki sausio 21 d.). Viena iš tokios asociacijos priežasčių labai akivaizdi. Autorius kaip tam tikrą instaliavimo priemonę bei vizualiąją jungtį panaudojo juodos spalvos audinio (iš tiesų – vadinamosios agroplėvelės) juostą. Jos fone eksponavo pelkių (įtariu, kad lietuviškų), Venecijos kanalų bei Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo stiukinių figūrų vaizdus.

 

Gediminas Pranckūnas. Tuba mirum. Autoriaus nuotrauka.

 

Pats G. Pranckūnas visa tai paaiškino labai konkrečiai: „Tuba mirum spargens sonum. Pažodinis vertinys iš lotynų būtų – „trimitas, stebuklingą skleidžiantis garsą“ arba „Nuaidės baisus trimitas“ tradicinėje lietuviškoje katalikiškoje liturgijoje. Tai pirma eilutė iš antrosios Mozarto Requem sekvencijos, kuri prasideda nuostabiu šviesiu trombono solo. Būtent ši muzikinė frazė ir po jos einančios boso, o vėliau ir tenoro vokalinės partijos paskatino sukurti labai asmenišką vaizdų rinkinį, kuris beveik iškart susidėliojo galvoje dar pernykščių metų pabaigoje. Per šiuos metus surinkau tuos vaizdus ir surikiavau pagal šios dienos nuotaiką ir supratimą. Juodi pelkių vandens, žali Venecijos lagūnos ir kanalų vandens vaizdai derinami su Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios barokinių skulptūrų fragmentų fotografiniais vaizdais.“

Bet grįžkime prie juodos juostos kaip instaliacinio parodos elemento. Architektūrine prasme jos panaudojimas yra absoliučiai logiškas. Tai trilypius, trejopus vaizdus (pelkė, Venecija, Šv. Petras ir Povilas) vienijantis dalykas. Konceptualiuoju aspektu juodas pailgas nuotraukų fonas primena gedulo juostelę. Senesniais laikais palaidojus artimą žmogų panašus kaspinėlis būdavo pritvirtinamas vyriško švarko atlape. Tartum aiški net ir globalinė priežastis. Pelkės džiūsta, Venecija skęsta, o vilnietiškojo baroko perlas – Mykolo Kazimiero Paco statyta bažnyčia yra teršiama visokiomis reklaminėmis (aukoti siūlančiomis) iškabomis ar štampuotomis stacijomis. Tuo įsitikinau savomis akimis.

Kita vertus, gal nereikia taip dramatizuoti. G. Pranckūnas tiesiog į vieną trilypę struktūrą sukonstravo jam patikusius, įstrigusius vaizdus. Brisdamas pelkynais užfiksavo jų tekstūras bei faktūras, plaukdamas Adrijos jūra matė jos spalvas (tiesą sakant, parodoje šis segmentas man buvo pats nepastebimiausias – bet jeigu parašyta, taip ir buvo...), melsdamasis ar nesuinteresuoto turisto žvilgsniu žvalgydamasis (na, kadangi Gediminas yra vilnietis, tai kaži kokiu prašalaičiu jo tikrai nepavadinsime!) į Giovanni’o Marios Galli’o ir Giovanni’o Pietro Perti šedevrus, juos tiesiog fotografavo. Galima sakyti, amžino (čia turimas omenyje veiksmažodis). Tam tikra prasme sugrojo. Mat G. Pranckūno nuotraukos yra muzikalios vidine ritmika, o ir pačiu išdėliojimu. Tai groja minėtojo trimito garsu.

Venecijos faktorius taip pat primena vieną venecijietį ir jo kūrinį, dabar saugomą Nacionalinėje galerijoje, Londone. Maždaug 1550–1565 m. venecijietis Tiziano nutapė „Išminties alegoriją“. Ant vilko, liūto ir šuns galvų nutapytos trys žmogiškos – jaunuolio, brandaus piliečio ir jau pagyvenusio pono. Dailėtyrininkai tai neretai interpretuoja kaip tris kartas arba amžiaus tarpsnius. Tad G. Pranckūnas irgi kalba apie praeitį (pelkė), dabartį (Venecija) ir ateitį (Antakalnio barokas). Juk mūsų būtovė ir prisiminimai apie ją tikrai paskęsta liulančiuose tyruose. O čia ir dabar vykstantys poelgiai primena Venecijos karnavalus. „Kuo pastarieji yra susiję su ateitimi?“ – paklaustų nepatiklesnis skaitytojas. „Labai akivaizdžiai, – atsakyčiau, – juk tai sacrum erdvė.“ Jeigu gerai elgsimės šiame pasaulyje ir nesusigadinsime savosios karmos, galbūt ten net ir pateksime.

Vidas Poškus – dailėtyrininkas, rašytojas.