Paroda ,,XX a. mados šedevrai“ iš Aleksandro Vasiljevo fondo veiks iki 2020 m. rugpjūčio 30 d.

Mados kolekcininkų Lietuvoje nėra arba jie nežinomi viešajai publikai, tad nenuostabu, jog Aleksandro Vasiljevo parodos dar 2009 m. Lietuvoje buvo sutiktos itin pozityviai ir entuziastingai. Tenka liūdnai pripažinti: tos parodos ir tėra vienintelė proga pamatyti ir patyrinėti skirtingų epochų bei įvairių stilistinių krypčių teminius mados objektus Lietuvoje. Tad, ko gero, šios parodos gausiai lankomos kaip ir MO muziejus, ar ne? Anot Lietuvos dailės muziejaus (LDM) ryšių su visuomene skyriaus vadovės Linos Paukštės, muziejaus rengiamų parodų lankomumas priklauso nuo daugelio faktorių. Pasirodo, vertinant A. Vasiljevo parodų lankomumą reikia atsižvelgti į tai, jog jos paprastai veikia ištisus metus, todėl susidaro įspūdis, kad lankytojų skaičius labai didelis, nors per mėnesį parodą vidutiniškai aplanko tik apie 3,5–4 tūkst. O pirmąsias 8 parodas aplankė 474 977 lankytojai. Ne taip jau ir daug, jei prisimintume, jog MO tokį lankomumą pasiekia per du mėnesius.

Visą mados istorijos sklaidą organizuoja 2013 m. Vilniuje įkurtas ir iki šiol veikiantis A. Vasiljevo fondas, kuris taip pat reguliuoja kolekcijos eksponatų būklę, tvarko administracinius reikalus ir rengia parodas. Štai toks faktas: fondui priklausančią kolekciją sudaro apie 55 tūkst. objektų, kurių didžioji dalis saugoma Lietuvos dailės muziejaus fonduose ir, kaip pavyko išsiaiškinti, antspaudus bei raktus turi tik pats A. Vasiljevas. 2016 m. interviu kolekcionierius teigė, jog Lietuva buvo vienintelė šalis suteikusi nemokamai 300 m2 patalpas jo kolekcijai saugoti. Taip pat nuo 2001 m. jis naudojasi P. Gudyno restauravimo centro aukščiausios kvalifikacijos restauratorių paslaugomis. Anot restauratorės Elenos Jazbutienės, kuri nuo 2001 m. restauruoja A. Vasiljevo kostiumus, pirmą kartą susitikimas su mados istoriku įvyko 2000 m. Rokiškio krašto muziejuje, kur eksponuoti dvarininkų drabužiai ir kiti jų asmeniniai daiktai. A. Vasiljevas padovanojo Lietuvos dailės muziejui keletą objektų iš kolekcijos ir užmezgė santykius su restauravimo cent­ro darbuotojais. Vėliau tai peraugo į glaudų bend­radarbiavimą.

 

Rausva art deco stiliaus suknelė. Prancūzija, apie 1920. Krepas, veliūras, siuvinėjimas strazais. Gintarės Grigėnaitės nuotraukos

 

Sakytume, fondas, turintis tokį kiekį istorinių mados artefaktų ir gaunantis nemokamą erdvę jiems saugoti bei, ko gero, restauravimo paslaugas, turėtų bent jau kažkaip atsidėkoti? Ne, jūs blogai manote. Nuosekliau analizuojant Lietuvoje rengtas A. Vasiljevo mados parodas ir jų katalogus matyti, kad neišvengta klaidų bei netikslumų. Nors jis ir yra privatus kolekcininkas ir, siekdamas perteikti savo viziją, dažnai objektus naudoja kaip iliustracinę priemonę, tačiau toks požiūris neatspindi muziejininkystės pagrindinių nuostatų. Svarbiausias minusas? Paaiškinamųjų kontekstų trūkumas arba per menkai telkiamas žvilgsnis mados edukacijos link. Suprantama, šiandien muziejai ir galerijos ypač orientuoti į auditorijas: ekspozicijos formuojamos siekiant patenkinti specifinius tikslinių auditorijų poreikius, tačiau taip atsiranda kontroversija. Kadangi parodos skatina tik estetinį ir vizualinį malonumą, nors rengiamos muziejaus erd­vėse, tad galbūt vertėtų svarstyti apie fondo parodų perkėlimą į hibridinę erd­vę, kažkur tarp muziejaus ir galerijos?

Parodos konteksto supratimas priklauso nuo žiūrovo sukaupto žinių bagažo, nuostatų, asmeninės patirties bei sąsajų su kultūros lauku, ir tai lemia, kiek ir kokių kontekstų jis geba perskaityti, iškoduoti. Lietuvoje rengtų A. Vasiljevo parodų katalogai turi savotišką vertę, tačiau ir ji gali būti kvestionuojama. Kataloguose naudojamos ne itin geros kokybės nuotraukos, objektai įvardijami, bet vengiama kokybiškų įžanginių tekstų, sąvokos vartojamos netiksliai. Ir nors didžioji dalis tekstų parašyti paties A. Vasiljevo, deja, tai parodoms patrauklumo nesuteikia. Net ir išsilavinusiam žiūrovui, žinančiam bent jau bazinius kostiumo istorijos kontekstus, neretai vis vien pritrūksta istorinių, antropologinių, kultūrinių, estetinių bei techninių žinių, tad parodas lydinčios anotacijos ir leidiniai leistų į madą pažvelgti iš laiko perspektyvos. Tad kyla klausimas: kas turėtų į tai investuoti – A. Vasiljevas, kaip fondo direktorius, ar išrinktasis LDM direktorius Arūnas Gelūnas?

Menkos investicijos į profesionalius teorinius pa­rodos pamatus ir katalogų informatyvumą – tai tik keli iš A. Vasiljevo parodų Lietuvoje neigiamų faktorių. Didelė atsakomybė tenka gidams, kurie turi paruošti itin informatyvius pasakojimus. Pernelyg supaprastintas požiūris į objektų vertę ir parodų nekompleksiškumą – dar vienas veiksnys, nepritraukiantis mados ir meno kritikų. Šitaip A. Vasiljevo parodos lieka Lietuvos kultūrinio gyvenimo paraštėse.

Viso to būtų galima išvengti praplečiant komandą, atliekančią organizacinius darbus. Bendradarbiauti su jaunais mados istorikais, menotyrininkais. A. Vasiljevo tikslas – pritraukti kuo platesnę auditoriją, kuri pirktų jo knygas, lankytųsi paskaitose, naudotųsi jo, kaip mados žinovo, paslaugomis etc. Tačiau tai asmeninė perspektyva, o kur LDM pozicija? Beje, mados istorikas taip pat kolekcionuoja ir meno kūrinius, daugiausia tapytus portretus, kurių turi apie 1500. Juos A. Vasiljevas kabina parodų ekspozicijose pagal „panašumo“, „gražumo“ ir „dekoracijos“ principus – be jokių informacinių etikečių. Nors ir išmanydamas madą A. Vasiljevas renkasi velniškai populistinį kelią, supaprastindamas arba tiesiog nutylėdamas turimas žinias. Taip žiūrovas paverčiamas tiesiog potirštės auditorijos dalimi. Galbūt tai rodo požiūrį į Lietuvą, į nereiklią jos publiką? Ir tik mums patiems spręsti, ar toks požiūris priimtinas.