Šį tekstą parašiau 2021 m., peržvelgdama savo gyvenimo Marcinkonyse pradžią. Tuo metu kaip tik krausčiausi iš kaimo klebonijos, kurioje praleidau pusantrų metų. Gyvendama ten įpratau kasdien išeiti į mišką. Pastebėjau, kad įprastinė fotografija nepadeda priartėti prie miške patiriamo jausmo, todėl ėmiau eksperimentuoti su stereovaizdų kūrimu. Taip atsirado nuotraukų serija „Miško dioramos“.

 

 

 

Kadrai iš Viktorijos Damerell serijos „Miško dioramos“, 2021

Kaip žiūrėti stereovaizdus: padėkite vaizdus prieš akis maždaug 20 cm atstumu; žiūrėkite kiaurai per juos, tarsi žiūrėtumėte į tolimą objektą; viduryje abiejų vaizdų turėtų pasirodyti trečias, erdvinis (3D) vaizdas; palengva atpalaiduokite akis, kad jį sufokusuotumėte.

 

Tada atrodė, kad Dzūkijoje pirmą kartą atsidūriau netyčia. Tą vasaros pavakarę su Andrium, kuris tada irgi dar nemokėjo vairuoti, sugalvojome iš Panerių autostopu nukeliauti iki Trakų. Buvo savaitgalis, keliautojų daug, tad buvom tikri, kad ilgai netruksim. Bet praėjo dvi valandos, o mes vis dar tebestovėjome kelkrašty. Ūpas slūgo, priešingai nei pavakario tvankuma, ir nusprendėm, kad, jei iš pravažiuosiančių dešimties mašinų nė viena nesustos, slinksim namo. Jau nepamenu, ar nustebom, bet po kelių sekundžių prie mūsų stovėjo visureigis. Nespėjome nė pasisveikinti, o vairuotojas mus kone įsitempė vidun. Tik pajudėję buvome informuoti, kad mašinas stabdėme stovėdami ant greitėjimo juostos. O taip pat, kad vairuotojas keliauja ne link Trakų, bet į Druskininkus. Truputį sutrikom, buvo aišku, kad iš Druskininkų tą pačią dieną grįžti į Vilnių jau nepavyks. Bet lipti lauk irgi nesinorėjo. Jokių planų rytojui neturėjau. Andrius taip pat. Pradėjom tarpusavy tartis, pas ką galėtume pernakvoti, o vairuotojas klausosi ir sako: galit pernakvoti pas mane. Ir dar: tiesą sakant, važiuoju ne į Druskininkus, o į sodybą kaime netoliese. 

Susižvalgėme. Vyras neatrodė pavojingas. Netgi simpatiškas, žilstelėjęs inteligentas. Dėkingi sutikom. Visgi kai privažiavom Kapiniškių (!) kaimą ir asfaltą pakeitė miško tankuma, vėl susižvalgėm. Jei kas būtų mūsų ieškojęs, neturėjom supratimo, kaip nupasakoti, kur esam. Telefono ryšį irgi greitai teko pamiršti. Po gero kelio gabalo miške atsivėrė vaizdas į pelkę, o netrukus pasirodė ir vieniša sodyba. Jos kieme ir sustojom. 

Atsimenu užtrenkiamų durelių garsą. Jis buvo toks minkštas. Lyg užklotas pelkės. Visa aplinka buvo tokia minkšta. Apsamanoję tvoros ir stogai, pro pušų tankmę skverbės vakarinė rausvuma. Liudas pakvietė į vidų. Paskyrė kambariuką įsikurti. O tada pavaišino sumuštiniais ir kažkokiu gana stipriu gėrimu. Kažkur ant palangės radau mažą ranka pieštą knygutę. Varčiau iš pradžių nesuprasdama, ką matau. Smulkios, šiek tiek pieštuku paspalvintos detalės, kreivos linijos, išsitęsiančios į žemėlapį. Ir šalia – vietomis susilieję ar išsitrynę aprašymai smulkiu raštu. Supratusi, kad tai pelkės kaimynystėje įsikūrusių gyventojų likimų istorijos, skaičiau jas balsu, bandydama po vieną įsirėžti į atmintį. Nė viena neišliko. Tik virpantis paralelinės tikrovės jausmas. Sėdėjome verandoje ir klausėmės prieš miegą sukrutusių paukščių. Jų triukšmas smelkėsi į tą pačią minkštą tylą. Vaikščiojau po samanas ir pajutau, kad į kūną su visu grožiu sunkiasi gėla. Regis, kaip niekad ryškiai jaučiau, kad viskas mirtinga.

Kitą rytą Liudas mus nuvežė į traukinių stotį Marcinkonyse. Dabar suprantu, kad specialiai mus vežė ne tiesiai, o aplinkui per visą kaimą ilgąja gatve. Iš Liudo sužinojome, kad tai didžiausias kaimas Lietuvoje. Ir kad tai paskutinė traukinio stotelė. Vilnius–Marcinkonys. 

 

 

 

 

Kadrai iš Viktorijos Damerell serijos „Miško dioramos“, 2021

Kaip žiūrėti stereovaizdus: padėkite vaizdus prieš akis maždaug 20 cm atstumu; žiūrėkite kiaurai per juos, tarsi žiūrėtumėte į tolimą objektą; viduryje abiejų vaizdų turėtų pasirodyti trečias, erdvinis (3D) vaizdas; palengva atpalaiduokite akis, kad jį sufokusuotumėte.

 

Praėjo beveik dešimt metų. Pradėjau svarstyti, kad laikas kraustytis iš Vilniaus. Kur tiksliai – nežinojau. Gal į kitą miestą, gal kitą šalį. Daug vietų tarsi traukė, bet pradėjus sverti už ir prieš, niekas taip ir nenusverdavo. O vasaros pabaigoje Gailė paprašė pavaduoti ją Druskininkų meno rezidencijoje. Rezidentų bebuvo du, taigi darbas apsiribojo radiatorių atnešimu, pirtimis „Eglės“ sanatorijoje ir bendromis vakarienėmis prie laužo. Visą likusį laiką dviračiu myniau po apylinkes. Ir beveik iš karto atpažinau, kad čiagi tie patys šilai! Per tą dešimtmetį nė karto nekilo mintis jų ieškoti, bet vėl juose atsidūrusi pradėjau įtarti, kad reikia kraustytis kažkur arti. 

Važinėdama paklausinėjau vietinių močiučių, gal jos žino, ar kas nors čia kokią sodybą nuomoja. Iš jų kreivų žvilgsnių supratau, kad šitoks planas neišdegs. Ir tada lyg niekur nieko nusprendžiau, kad apsigyvensiu Marcinkonyse. Prisiminiau, kokia ilga ta kaimo gatvė į stotį ir kiek ten mažų medinukų. Gi tikrai kas nors kokį namą jei ne nuomoja, tai parduoda. Aišku, neturėjau tam nė kiek pinigų, bet mintyse jau pradėjau dėlioti planą, iš kur galėčiau jų gauti. Visai rimtai svarsčiau, kad reikėtų padirbėti kur užsienyje. Visgi nespėjau su tuo planu įsibėgėti, o rezidentai pakvietė mane važiuoti į renginį Vilniuje. Pareigingai sutikau. O ten atsisėdau prie pažįstamos, kuri, sužinojusi, kad esu Druskininkuose, pasiūlė susipažinti su netoliese įsikūrusia menininke Laura. Gyvena viena miške su banda avių. Aišku, vos grįžusi jai paskambinau. O kitą rytą jau myniau į svečius. 

Nežinau, ko tikėjausi iš to vizito, bet atvykusi pajutau, lyg Laurą jau pažįstu. Vakarop prasidėjo baisi liūtis, tad likau pas ją nakvoti. Pirkia buvo pilna džiovinamų augalų ir jos verptų bei dažytų vilnonių siūlų. Pro senų, tankiai sudalintų langų stiklus krito vakaro rausvuma. Vėl tas pats sutirštėjusio laiko pojūtis, o ryte Lauros klausimas: gal žinai, kas norėtų pagyventi Marcinkonyse?

Klausimas buvo toks tikėtas, kad net sukėlė abejonę. Ar tikrai čia aš norėjau? Nuvažiavom apžiūrėti namo. Ir vėl nepatikėjau, kad pildosi būtent mano planas. Jau spėjau įsivaizduoti gyvenanti Marcinkonyse pagrindinėje gatvėje, arti žmonių. O čia, ant kalno, – buvusi klebonija. Vieninteliai kaimynai – bažnyčia ir kapinės. Niekada nebuvau gyvenusi viena. O čia dar ir visai visai viena. 

Įsikrausčiau čia užpraeitą lapkritį. Namas atrodė didelis, senas, baugus. Neapšiltintuose kambariuose buvo žvarbu, nes iš šešių krosnių kasdien kūrendavau vos dvi. Virtuvėje šmirinėjo pelės, su kuriomis išmokau susišnekėti tik pavasarį. Klebono kambaryje po stalu, tiksliai ties ta vieta, kur gulėjo Biblija, grindyse augo didžiulis skruzdėlynas. O kartais atsibusdavau naktį nuo bildėjimo su mintimi, jog čia kaimynai, ir nustėrdavau prisiminusi, kadgi kaimynų čia nėra. 

 

 

 

 

Kadrai iš Viktorijos Damerell serijos „Miško dioramos“, 2021

Kaip žiūrėti stereovaizdus: padėkite vaizdus prieš akis maždaug 20 cm atstumu; žiūrėkite kiaurai per juos, tarsi žiūrėtumėte į tolimą objektą; viduryje abiejų vaizdų turėtų pasirodyti trečias, erdvinis (3D) vaizdas; palengva atpalaiduokite akis, kad jį sufokusuotumėte.

 

Ir kartu niekad neteko gyventi taip jaukiai. Bet ar galėjo būti kitaip, kai namą man patikėjo Onutė. Taip ir nežinau, kiek metų ji čia viską prižiūrėjo, bet jausmas, kiek čia sudėta meilės, akivaizdus. Kleboniją ji kažkada rado apleistą, dėl vietinių girtuoklių ji jau buvo tapusi išviete. Bažnyčiai sutikus, su bendraminčių pagalba ji pastatą iškuopė, suremontavo ir pavertė namais. Ne tik sau. Pasirodo, čia suvažiuodavo jaunimas, vykdavo stovyklos, rekolekcijos. Apie tai sužinojau po truputį – tai iš buvusių svečių, kurie vis užklysdavo su nostalgiškomis istorijomis, tai iš kaimo pasakų apie tai, kaip Onutė klebonijoje apnakvindindama užsieniečius turtus susikrovė. 

Niekad neteko gyventi taip vienai ir kartu taip arti. Arti miško, arti šeimos ir draugų, kurie atvažiuodavo pasisvečiuoti vis ilgiau (daug ilgiau nei įprasta kava ar pietūs mieste), arti žmonių, kuriuos čia priimdavau net nepažinodama, arti kaimo žinių tinklo, kuriame atsidurdavau visai be nuovokos, kad jis čia toks yra ir kad kažkam šitam pakrašty galėčiau užkliūti. Kartu net neįsivaizdavau, kiek įdomių žmonių čia galima sutikti. Algoritmas toks: mieste tave traukia kažkuo į tave panašūs (kadangi žmonių daug, gali gana tiksliai atitaikyti interesus ir pomėgius), o čia su žmonėmis suvesdavo ne konkrečios savybės, o toks bendras gyvybingumas. Jei bandyčiau tai apibūdinti, – gal jie dar taip nevisiškai praryti pasaulio?

 

 

 

 

Kadrai iš Viktorijos Damerell serijos „Miško dioramos“, 2021

Kaip žiūrėti stereovaizdus: padėkite vaizdus prieš akis maždaug 20 cm atstumu; žiūrėkite kiaurai per juos, tarsi žiūrėtumėte į tolimą objektą; viduryje abiejų vaizdų turėtų pasirodyti trečias, erdvinis (3D) vaizdas; palengva atpalaiduokite akis, kad jį sufokusuotumėte.

 

Arti savęs pačios – bent jau visų tų nemalonių prarajų pilve, atsiveriančių, vos ilgėliau išsitęsus tylai. Ir galimybės patirti, kad nusileidus į jų dugną nereikia nieko taisyti. Tik išlaukti ir stebėti, kaip pačios kojos atsispiria, ir va, jau pasiruošusios basom bėgti miške. 

Bet ar kas nors iš to, ką čia parašiau, galėtų paaiškinti, kodėl dabar rašydama verkiu? Juk iš tikrųjų viskas gerai. Klebonija po dvidešimties metų pagaliau vėl sugrįžta klebonui. Tiksliau, Onutė asmeniškai pasirūpino, kad į ją sugrįžtų (padorus) klebonas. Pati iš kaimo niekur nedingstu. Priešingai – atrodo, kad su manim šaknis leidžia ir visa šeima. Bet ar gali būti, kad pagaliau įsimylėjau? Kad žiūrint į šitas apnuogintų (jau be paveikslų ir lentynų) rąstų sienas mane užlieja švelnumo banga. Ir kad jaučiu tokį dėkingumą šiam praradimui, nes tik dėl jo iš tikrųjų jaučiu.