Louise Bourgeois (1911–2010) paroda „The Woven Child“ („Išaustas vaikas“) Gropius Bau parodų salėse, Berlyne, veiks iki spalio 23 d.

 

Eini pasižiūrėti garsios menininkės parodos beveik šiaip, pasmalsaudama. Išeini su kupra, lyg būtum tapusi vienu iš jos vorų – prislėgta savo giminės moterų siuvinių, audinių, mezginių ir jų likimų.

Parodoje eksponuojami L. Bourgeois vėlyvojo lai­kotarpio tekstilės darbai: skulptūros, instaliacijos, koliažai. Jų menininkė ėmėsi perkopusi 80 metų. Darbams naudojusi metų metus saugotas kilimų atraižas, medžiagų skiautes, sagas, pačios nešiotas sukneles, ji žiūrovą įtraukia į intymų pokalbį. Tam pokalbiui svarbus ir žinojimas, kad L. Bourgeois kilusi iš kilimų prekyba ir restauracija (tapisserie) besivertusios šeimos.

Norisi apie daug ką papasakoti. Pavyzdžiui, apie Gerąją adatą. Instaliacija „Adata“ pristatoma pačios menininkės komentaru: „Kai buvau vaikas, visos mūsų namų moterys siuvo. Visada žavėjausi adata, magiška jos galia. Siuvimo adata pasitarnauja ištaisant padarytą žalą. Ji reikalauja atleidimo. Adata neagresyvi, tai ne smeigtukas.“ Apžiūrinėdama instaliaciją adatą atrandi ne iš karto – akis tikisi tiesios smailos formos, o čia ji sulinkusi. Švelnus įrankio puslankis skleidžia ramybę, rodos, įamžina rankos judesį įbedant ir ištraukiant adatą. Instaliacija atgyja – matai siuvinėjančias, lopančias savo giminės moteris: panarintos galvos, saugumą ir globą žadantys rankų mostai.

 

Parodos „The Woven Child“ fragmentas. Vilmos Mosteikienės nuotrauka

 

Parodos pristatymo tekste dėmesys atkreipiamas ne tik į darbus, bet ir į patį kūrybos aktą: „Menininkė veiksmus, reikalingus savo darbams sukurti: kirpimą, plėšymą, siuvimą – vertino kaip simbolius, siejo juos su galimybe pataisyti ir fizine dvasinių įtampų išraiška.“ Šia prasme jos kūryboje svarbus voro įvaizdis. „Vorai – restauratoriai, – sako L. Bourgeois, – jeigu kas suardo voratinklį, jie nepyksta, o audžia toliau ir sutaiso.“ Voro figūra implikuoja ir gretutines reikšmes: agresyvumą, komplikuotą menininkės santykį su motinyste, seksua­lumu. Instaliacijoje „Voras“ bronzinis voras ilgomis kojomis apžergęs metaliniu tinklu aptrauktą paviljoną (parodoje eksponuojamo ciklo „Celės“ paviljono ar namelio formos statiniuose sukurti praeitį saugantys, įkalinantys stilizuoti namų interjerai ar medžiaginės skulptūros). Čia praeities reprezentantai deklaratyvūs ir sentimentalūs: fotelis, aptrauktas gobelenu, jo atraižos lyg seno žemėlapio draiskanos ant tinklinių sienų, „Shalimar“, mėgstamų menininkės kvepalų buteliukas, medalionas, sustojęs laikrodis... Tačiau greta instaliacijos išsijungia vertinimo svertai, tik jauti, kad stipru. Taip stipru, kad naktį sapnuoji stovinti prie ilgos plaukuotos voro kojos. „Bronzinė“, – ramini save ir matai, kaip koja pamažu ima virpėti.

...Teta Julija pasakojo, kad vaikystėje, pasibaigus lauko darbams, į virtuvę įnešdavo audimo stakles, bet prieš tai reikėdavo išnešti stalą – jam nebelikdavo vietos. Mama žiemą ištisas dienas ausdavo – reikėjo apausti visą šeimyną. O babūnėlė vis verpdavo. Tetų atminties celėse nėra kvepalų ar medalionų, tik audimo staklės, tėvo padarytos klumpės, gėlėtos medvilnės suknelės. O kai tetos numirs, celės liks tuščios.

Kai numirs, liks kaulai. Ant stambių jaučio kaulų kabo efemeriškos pačios menininkės šilko palaidinės, naktiniai („Be pavadinimo“). Jie pamėkliškai juda ore, lyg ieškotų gyvo kūno, prie kurio galėtų priglusti, atgauti formą, atgyti.

L. Bourgeois medžiaginių galvų galerija (ciklas „Galvos“): pasiūtos iš kilpinių rankšluosčių, kiliminės medžiagos, individualizuotos, neretai prasižiojusios, jos viena per kitą nori papasakoti apie save. 1998 m. menininkė ciklą pradėjo galva „Pierre“, skirta psichiatrijos klinikose iki gyvenimo pabaigos įkurdintam broliui. Iš šleikščiai rausvos spalvos medvilnės pasiūta, grubiomis siūlėmis sulopyta, be vienos ausies, ji pasakoja bejėgystės, pasidavimo ir negebėjimo įsiklausyti į kitą istoriją.

Kai kuriuos pavienius darbus norisi pačiai susieti į bendrą ciklą. Tai medžiaginės skulptūros, dažnai moteriško pavidalo iškamšos. „Moteriena“ vadintųsi šis ciklas. Juodas už kojų pakabintas moters kūnas, primenantis skerdieną, čiužinukas su hiperbolizuotomis krūtimis ir skyle „ten, kur reikia“, suraizgytas, deformuotas moters kūnas su pavojingai smailiais aukštakulniais („Aukštakulniai“). Bet ar metalinių kulniukų smaigų pakaks atlaikyti nujaučiamai vyriškai agresijai? Kalbant apie L. Bourgeois kūrybos ištakas dažnai minima vaikystės trauma – tėvo romanas su jos guvernante.

„Trauma“ – viešojo gyvenimo ekshibicionistų nualintas žodis. Gyvenimus nugyventi baigiančios mano tetos jo nevartoja. Apie savo skaudžias patirtis jos nekalbės, nebent pasakys: „Bova, kāp bova. Kon padarysi...“ Viena jų po karo 17 metų ištekėjo už gerokai vyresnio, tėvų nužiūrėto vyro, prieškario ūkininko. Džiaugėsi tik galėdama pabėgti nuo daugiavaikės šeimos skurdo. Skurdo nebepatyrė, bet laiminga nebuvo. Kitos tetos vyras mirė jai laukiantis aštunto vaiko. Vėjų perpučiama trobelė, sunkus darbas kolūkyje, antroji santuoka jau nebe iš meilės, dar du vaikai. Jaunystėje visos trys seserys siuvinėjo. Kilimėliai ant sienų su besiprausiančiais neproporcingais kačiukais, išmintingais užrašais „Prauskis tankiai, vandens nevenki“, pagalvėlių užvalkalai su rožėmis ir lelijomis.

„Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus“, – meldžiasi Sigito Gedos eilėraščio veikėjas Fransua Vijonas. Ilgesys, kartais virstantis rožėmis ir lelijomis ant pagalvėlių, bet dažniausiai užgniaužtas, numarintas. Jį bando išrėkti medžiaginės L. Bourgeois galvos, apie tai ir visa paroda.

 

Vilma Mosteikienė – plungiškė, šiuo metu gyvenanti ne Lietuvoje. Kai norisi pasidalinti geru straipsniu, paroda ar kitais dalykėliais, verčia, rašo.