Vita Opolskytė. Tapybos Ilgės

12-asis Jaunojo tapytojo prizas. Paroda veikė parodų salėje „TechArts“ iki gruodžio 7 d.

 

Perkopusi dangaus skliaute aukščiausią tašką saulė vis mažiau šviesos pasiunčia žemei, vis akivaizdžiau įsigalioja virsmo formulė „nokti–nykti“, o medžiai, nusimetę rūbus, apnuogina ne tik kamienus, bet ir landšafto netobulumus. Nuo vasaros linksmybių iki žiemos rūpesčių prisičiulpę prie medžių kamienų (ar kelmų) vienas po kito pradeda pūpsoti grybukai tapytojai. Sunku netikėti sezoniškumu, kai šį rudenį buvo atidarytos net 8 dėmesio vertos parodos. Tačiau čia smagūs prisiminimai persimaino, nes tiek gamta, tiek ir meno pasaulis išgyvena gana kritinį laikotarpį – virsmą iš gyvybingos žalios į baltą sapnų rimtį. Šiais metais regimosios bei patyriminės maros laikas atėjo anksčiau ir kultūrinis miškas tapo portabilia ekosfera, apie kurią mokomės nebe žiūrėdami gyvai, bet studijuodami tarsi vadovėlį, ir jame lygiavertė, o gal net ir svarbesnė tampa tekstinė informacija. Užuot matę kvapą gniaužiantį reginį, esame už ekranų, kur publikos klegesį keičia buities šurmulys.

Jau 12-us metus iš eilės vykstantis Jaunojo tapytojo prizo konkursas dėl pandemijos buvo priverstas ieškoti, kaip suktis iš itin nepatogios situacijos. Komplimentų šio konkurso organizatoriai nusipelnė už visas pastangas, kad renginys vyktų ir įvyktų; atrinktą įvairaus plauko kone vien užsienio ekspertų komisiją bei 15 finalo išties vertų menininkų, nors jų atranka metai po metų lieka paslaptimi... Dar verta pagirti už kiek per aukštai, tačiau estetiškai eksponuotą parodą, bei tapybovizijos tiesioginę transliaciją, supažindinusią ne tik su kūriniais ir jų autoriais, bet ir jų namais, durų rankenomis ir t. t. Keista, kad didžioji dalis eterio laiko buvo išnaudojama laidos vedėjams, o ne pačiai tapybai. Ir, žinoma, už pasakišką aukso puodą, kuriame dvi personalinės parodos, rezidencija Islandijoje, 2000 € banko sąskaitoje, o laimėjęs kūrinys keliauja į Nacionalinio muziejaus sandėliuką.

 

Vita Opolskytė. Tapybos Ilgės
Elena Antanavičiūtė. „Pilvas“, drobė, aliejus, 2020.

 

Tačiau, kaip lapus numetę medžiai apnuogino sustirusią gamtą, taip ir pandeminėmis sąlygomis įvykusi šventė veikiau pakurstė tapybos ilgesio jausmą. Tapybos formai (1), jos turiniui (2) ir savitumui (3).

 

1. Kas yra tapyba? Tokius klausimus kėlė Michelis Foucault knygoje „The Order of Things: An Archaeology of the Human Sciences“ („Dalykų seka: žmogiškųjų mokslų archeologija“, 1966), Vladas Karatajus „Tapybos technikoje“ (1967), Kostas Dereškevičius „Kompozicijos dėstymas tapybos specialybės I–II kurso studentams“ (1987), Herbertas Readas „Trumpoje moderniosios tapybos istorijoje“ (1994), Martinas Gayfordas „Man with a Blue Scarf: On Sitting for a Portrait by Lucian Freud“ („Žmogus mėlynu šaliu: pozuojant Luciano Freudo portretui“, 2010), Ričardas Nemeikšis paskaitoje „Tapybos bazinių pagrindų įsisavinimo svarba“ (2018) ir t. t. Nuo tų laikų žemė ne kartą spėjo apsisukti ir, kaip nekinta formulės matematikoje, taip ir tapyboje egzistuoja tam tikros taisyk­lės: kas yra kolorizmas, tapybos pagrindai, paveikslo konstravimas, ir pan. Tokios taisyklingos tapybos šių metų Jaunojo tapytojo prizo finalininkų gretose labai mažai – paskiruose darbuose esama komponavimo, spalvinio santykio, potėpio laisvumo, piešinio lengvumo, plastinio mazgo problemų. Buvo ir tokių, kurie visiškai atsisakė tepimo, šviesos, spalvos arba simuliavo hipertikrovę. Kalbant apie techninę pusę – aliejinius dažus intensyviai keičia akriliniai ar purškiamieji, o tradicinę tapybą keičia skaitmeninė arba koliažinė (iš 15 atrinktų finalininkų 8 tapo netradicinėmis priemonėmis). Galbūt visa tai autorių daroma intencionaliai... XX a. 7 dešimtmetis, arba postmodernieji laikai, į meną atnešę konceptualizmą, paveikė ir įtvirtino visai kitokį medžiagiškumą tapybinėje mąstysenoje. Ar gali būti, kad tradicinės tapybos atsisakymas suponuoja tam tikrą neigimą? Taip. Metatapybos laikais pasirinkta kūrinio forma diktuoja ir turinį. Tapybinei opozicijai lyderiaujant finalininkų 15-uke, jaunojo tapytojo inauguracijos ceremonijoje pakvimpa vainikais.

2. Tapybos medijos suvokimas ir vertinimas prog­resyviai keitėsi, jai atitinkant ar prisitaikant prie konteksto. Nors tapybos pradžią būtų galima sieti su paleolitu, vis dėlto tokios tapybos, kaip ją suprantame šiandien, šaknys vystėsi nuo viduramžių, kai tapyba naudota vaizdžiai perteikti krikščioniškajai ikonografijai bei pasaulėžiūrai. Šiandienos tapyboje plastinį vaizdą nurungia konceptualusis matmuo. Čia pirmoje vietoje atsiduria sumanymas ir idėja. Sakytumei, grįžtama prie XV a. skiepytos meno sampratos, kai vaizdas (estetinis įvykis) neina koja kojon, o kiek atsilieka nuo kūrinio turinio. Tapyba turi būti įrodyta, pagrįsta, išnagrinėta moksliškai arba – atvirkščiai – intymiai, naiviai, ar asmeniškai, dienoraštiškai. Pamažu ji tampa ne kuo kitu, o tapybiško teksto iliustracija. Perskaičius dailininkų pateikiamus paveikslų aprašus (ypp.lt/2020) pats vaizdas ima blėsti, nes sužadinamas pseudoestetinis pergyvenimas, kuris, anot Moritzo Geigerio, „kilęs iš kurių kitų šaltinių, tačiau besidedantis estetiniu“. Čia atsiranda diletantizmas.

3. O diletantizmas sukuria dirvą perviršinio arba jau užprogramuoto turinio meno vaisiams. Madingos tampa subjektyvaus tikrovės vertinimo, autobiografiškumo, individualios menininkų vaizdinių sistemos, technologijų poveikio, sekuliarizacijos, tapatybės, socialinės temos; plėtojamos dokumentavimo, ekshibicionavimo, dekonstravimo, apropriacijos strategijos. Laimi „itin asmeniškas ir atviras kalbėjimas apie kūniškumą bei lytiškumą, kas yra vyraujančios temos šiuolaikinėje visuomenėje“ (iš Vilmanto Marcinkevičiaus kalbos apdovanojimų ceremonijoje). Panašu, konkurso neaplenkė ir trečioji feminizmo banga... O tam dirva labai tinkama, pradedant #MeToo skandalo bomba, kolekcionierių ir galerininkų propaguojamu moterų menu, dailėtyrininkių dominavimu menotyroje (Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros pat­riarchatą pakeičiant dailiosios lyties atstove) ir baigiant pokyčiais politinėje valdžioje. 2018 m. Monikos Plentauskaitės pradėta moteriškumo estafetė šiame konkurse gaji iki šiolei. Kaip atsaką 2017 m. Aleksejaus Gordino vargšui tapytojui (vyras) nutapiusi moterį tapytoją (2018) M. Plentauskaitė konkurse lyg sukuria naują moteriškumo pastogę. Šiame prieglobstyje jau treti metai akumuliuojamos moteriškumo, autobiografiškumo, figūratyvumo, tapytojo identiteto temos (kad nebūtų taip akivaizdu, į parankę pasiimama ir kitokių temų, pvz., monochrominis peizažas ar automatinį piešinį primenanti abstrakcija). Tad ir šiais metais JTP konkursas lyg ir taikė į šiltus Vakarų ar, kaip kolega įvardijo, „Kanų ekumeninės žiuri kriterijų“ ertmes, laimėjimu tarsi papildė feministinių pilvukų meno stalčių. Besibaigiančioje transliacijoje laimėjęs Elenos Antanavičiūtės paveikslas „Belly“ („Pilvas“) klaidingai vertėjo pavadinamas „Bella“ (it. gražuolė).

 

Vita Opolskytė. Tapybos Ilgės
Autorės koliažas.

 

Mindama nukritusius lapus ir spardydama jau vienintelius iš grybų telikusius lycoperdon giganteum lipu ant Jono Rustemo kapo. Akyse išnyra jo „Veneros gimimas“ kaip gražus vyro ir moters komplementarumo pavyzdys. Įdomu, ką jis pasakytų apie šiųmetį JTP konkursą?.. „Human centipede“ („Žmogus šimtakojis“), – išgirstu bendrakeleivius pasakojant fantastinio siaubo filmo siužetą.

 

JTP katalogas ČIA

 

Apdovanojimų ceremonija

Draugai