Naujojoje Eglės Gineitytės tapybos parodoje „Teritorija“ kažkur išsislapstė žmonės. Nepamatysime jų – mąslių, tolstančių, užsisklendusių savyje. Tačiau pajusime juos esant, nes neįprastos nuotaikos, emocijos tiesiog sklendžia šiuose kupinuose oro, erdvės, beribių tolumų, erdvaus horizonto, iki „pasaulio krašto“ nutįsusiuose peizažuose. Ar norėjote kada atsidurti pasaulio pakraštyje, nesvarbu, kad ir kiek jis būtų geografiškai nutolęs nuo mūsų? Kur nors Čilėje, Patagonijoje ar Europos nuošalėje,...
Ambientas. Lietuviškai – aplinka. Taip pat ir muzikos, kuriančios naują aplinką, pavadinimas. Ambientinės muzikos atstovai šio žanro užuomazgomis laiko XX a. pradžioje kurtus impresionistinius eksperimentus, Claude’o Debussy (1862–1918) ir ypač Erico Satie (1866–1925) muziką. Pats E. Satie 1917 m. sukūrė tokį terminą kaip „kambario apstatymo muzika“ (pranc. musique d’ameublement, angl. furniture music). Šiuo terminu jis pavadino penkis trumpus savo kūrinius, skirtus groti gyvai neįpareigojančio...
Portreto žanras – bene vienas komplikuočiausių vaizduojamosios dailės istorijoje. Drauge ir vienas seniausių: vaizduotė paslaugiai piešia olos sieną, ant kurios plaukuota ranka mineraliniais dažais vedžioja mylimos moters metamą šešėlį. Noras atvaizduoti, įamžinti, sulaikyti reprezentacinę povyzą, monarcho žvilgsnį, protėvio ar vaiko atvaizdą giminės tęstinumui įrodyti iki fotografijos atsiradimo nereikalauja nei paaiškinimų, nei pateisinimų. Atsiradus galimybei išvengti varginančių pozavimo se...
Uždarė festivalį „Kaunas mene. Kalbėjimasis“ Festivalio „Kaunas mene. Kalbėjimasis“ paskutinis renginys – menininkės Jūratės Jarulytės audiovizualinė paroda SVETIMŠALIO IŠBANDYMAS. Šiųmetė tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio koncepcija – „kalbėjimasis“ – šia uždaromąja paroda atliepiama dvejopai: tiesiogiai ir kartu „tarp eilučių“. Menininkė šioje parodoje palydėjo suvokėją į kelionę, kurioje ji jau buvo. Pritemusiose „Meno parko“ erdvėse buvo rodoma dokumentacija iš autorės kelionių Ha...
Apie dvi naujas parodas „Vartų“ galerijoje Laura Garbštienė yra viena iš tų šiuolaikinių menininkių, kurios kūrybos negalima atsieti nuo asmenybės. Jos kūrybiniai eksperimentai virsta pačios gyvenimu, o gal atvirkščiai, gyvenimas – meniniu eksperimentu. Šį pavasarį ji persikėlė gyventi į kaimą, perskaitė Ivano Mičiurino raštus, lankė pradedantiesiems ūkininkams skirtus kursus, kasdien ėjo į mišką rinkti augalų, užveisė daržą. Ir nors visa tai, regis, neskamba kaip šiuolaikinio meno praktika, ru...
Lietuvos keramikos vystymasis sunkiai įsivaizduojamas be „Harmonijos“ simpoziumų. Čia susitinka skirtingų kartų menininkai, išbandomos naujos idėjos, įtvirtinami ankstesni atradimai. Tai kasmetė keramikos panorama – nesivaikanti efektų, tačiau tiksliai atspindinti dabarties pulsą. Vienas simpoziumo leitmotyvų – laiko skaičiavimas. Keramiką įprasta sieti su praeitimi, archeologija, senovės civilizacijomis. Bet ne mažiau svarbus ir futuristinis keramikos matmuo. Jei šukės, urnos, šumerų molio...
Apie Lino Jusionio tapybą JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ Linas Jusionis – jaunosios kartos tapytojas, tapęs geriau žinomas apie 2010 metus. Jau po pirmųjų savo pasirodymų (personalinė paroda „Tempimai“, solo paroda projekte „ARTscape“ su Miku Mitrevicu „Vartų“ galerijoje) autorius neliko nepastebėtas. Pirmiausia, dėl lietuvių tradicinei tapybai nebūdingo polinkio į minimalizmą, formų redukavimą, lygių, glotnių potėpių. Idėjiniame lygmenyje – dėl nuorodų į kino istoriją, judančio vaizdo kons...
Įspūdžiai iš mugės ARTVILNIUS’12 KRISTINA STANČIENĖ Popmeno ikona Claesas Oldenburgas yra teigęs: „Aš esu už meną, kuris užsimaunamas ir nusimaunamas kaip kelnės, kuriame atsiranda skylių kaip kojinėse, kuris suvalgomas kaip gabalas pyrago arba nusviedžiamas didžiai pasibjaurėjus, tarsi šūdas.“ Meno ir gyvenimo suartinimas labai rūpėjo ir Fluxus ideologui Jurgiui Mačiūnui. Vis tik jiedu (menas su gyvenimu) „susidraugavo“ tik teorijoje – manifestuose, dailės krypčių šūkiuose. O tikrovėje šiu...
EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ Pušynas. Šlama aukšta žolė. Lengvai linguoja ir pušys. Tolumoje, iš dešinio „užkadrio“, pasirodo figūra, dėvinti kažką oranžinio. Figūra prieina prie šiek tiek dešiniau nuo kadro centro esančios pušies ir pradeda į ją lipti. Lipa pamažu, gana ilgai, juk vis dėlto pušis, ne obelis. Užlipusi į kiek daugiau nei trečdalį pušies, sustoja. Pušys ima linguoti stipriau. Figūra kurį laiką tupi pušyje, paskui pradeda joje judėti, lyg mankštintų galūnes. Po truputį ima lipti žemyn. Nulip...
VIDA MAŽRIMIENĖ Knyga „Barbora Didžiokienė. Mažosios dailininkės prisiminimai“ (VU Lyčių studijų centras, 2011) sukėlė menotyros bangas. Nuostatos, kad literatūriškumas – tai filologų prioritetas, o menotyrininkas privalo kalbėti argumentuota faktų kalba, ištirpo lyg muilo burbulas. Ramutės Rachlevičiūtės parengta knyga apie Barborą Didžiokienę sulaužė tabu, įtikino, kad meno istorijos tyrinėjimams tinka ir epistolinio, memuarinio ar net romano žanrų platumos. Išleisti Eugene’o Delac...