Fotografuota, regis, 2020-ųjų sausio 16-ąją. Su fotografe Daiva sutarėm, kad važiuosim į Kairėnų žirgyną. Žirgai, tai žirgai. Pasiruošiau: geriausios kelnės, paltas, „Dolce & Gabbana“ kerzai, kuriuos žmona kadai nugriovė „Humanoje“ už 20 litų, balti marškiniai su masyviais rankogaliais... Galiu pasakyti dar tai, kad fotografuotis, kaip ir būti scenoje, man patinka. Matyt, tai kalba manyje Narcizas, o gal ir neišsipildęs aktorius ar roko muzikantas...
Pirmas bandymas murktelėti į SVEIKOS GYVENSENOS pasaulį – ir, sakyčiau, nebaisiai sėkmingas... Nepamenu, po kokio baliaus užsisakiau biblėj šitą knygą, bet kai priėjo eilė ir nuėjau pasiimt, bibliotekininkė ilgokai pažiūrėjo į mane, garsiai pasakė „Medicinos mediumas“ ir padavė. Shit, net gėda pasidarė, o aš galvojau, kad užsisakiau apie kepenis. Nu, bet perskaičiau. Gal kad nesu susipažinus su tokio tipo knygom ir paniatkėm, per daug kreipiau dėmesį į neesminius...
Sidnėjų nuo Havajų skiria daugiau kaip 8 tūkst. kilometrų vandenyno, o Sidnėjuje reziduojančios Akvilinos Cicėnaitės romano „Anglų kalbos žodynas“ pasakotojos laikysena nutolusi nuo lietuvių havajietės Vaivos Rykštaitės „Mėlyno namo Havajuose“ prozinės manieros per visą šviesmetį. Abiejų emigracijoje gyvenančių autorių naujausių knygų krantus suartina pasirinktas eseistinės autofikcijos žanras ir didelis dėmesys gyvenamajai erdvei, namams, „vidinei geo...
Marius Ivaškevičius teisus: jei knyga išleista, norisi apie ją kalbėti. Atsiliepiu į rašytojo kvietimą recenzuoti jo kūrinį. O forma? Tebūnie tai atsakymas paslaptingam dienoraščio radėjui ir knygos „Tomas Mūras“ sudarytojui – kukliai likęs nežinomas didžiajai skaitytojų daliai, jis knygos pabaigoje atskleidžia, kaip į rankas pakliuvo raudonas smulkiai prirašytas sąsiuvinis, priklausęs menininkų rezidencijoje „Vila Artemia“ gyvenus...
Paolo Giordano – ne tik rašytojas, bet ir mokslininkas (parašė teorinės fizikos daktaro disertaciją), taigi pradėdamas skaityti jo romaną tikiesi ne ezoterikos ar kokios kitos dūmų uždangos, o blaivaus, ramaus žmogaus prigimties bei charakterių tyrinėjimo ir, žinoma, estetiškų grožio akimirkų. Ne visada rašytojams pavyksta tai suderinti, bet P. Giordano ši užduotis, regis, ne problema: jis kuria labai tikrovišką pasaulį, kupiną įsimintinų autenti&s...
Daiva Kairevičiūtė. Rašytoja Anna Halberstadt. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“ Daivos Kairevičiūtės darbai man buvo žinomi jau anksčiau, panaudojau juos Lietuvai skirtam tarptautinio poezijos žurnalo, leidžiamo Nepale, numeriui. Tuo metu buvau apsistojusi senojoje Vilniaus dalyje, „Rinno“ viešbutyje. Kambarį užsisakiau dar būdama Niujorke. Telefonu draugė Krista paklausė: „Ar žinai, kur įsikūręs tavo viešbutis? Vienu...
Nerijus Cibulskas. „epoché“ „Epoché“ – keista vertinti knygą tokiu pavadinimu. Pirma mintis, nuklydus nuo filosofinio žodžio konteksto prie fonetinės raiškos – kad šį žodį galima pritaikyti praktiškai. Dažnai vartojamą abejingumą išreiškiančią rusišką frazę „ai, pochui“ pakeisti grakščiu „e, poché“, mat ne visiems patinka rusiškai keiktis, ypač &scaron...
„Pasiklydusios kulkos: karo metadienoraštis“ – naujausias poeto Vainiaus Bako eilėraščių rinkinys, į kurį sudėti nuo karo Ukrainoje pradžios kasdien rašyti ir feisbuke skelbti eilėraščiai. Kol kas kultūrinėje spaudoje knyga išsamiau aptarta nebuvo, tačiau tame pačiame socialiniame tinkle ji ir jos autorius jau spėjo sulaukti dėmesio. Ir teigiamo, ir neigiamo. Dauguma aptarinėjusių šį rinkinį komentavo tą patį aspektą, ir tai nėra knygos...
Tado Žvirinskio eilėraščiai byloja apie blogio užčiuopimą, atpažinimą ir bandymą perprasti. Šią blogio suvokimo sferą įrėmina miestas, po jį ir kalbančiojo sąmonę klaidžiojantys meilės šešėliai, sugrįžimai į vietas, įkūnijančias vidinių drebėjimų nesugriaunamus pamatus. Kartais kantriai (kartais – ne itin) ieškoma tikrojo buvimo – bandoma tiesiog gyventi, įsiklausyti. Mėginama išgirsti biblinę išmintį, kad svarbu ne sėti ar pjau...
Yra tokia keista žmonių rūšis, kuri, kas pavasarį atsiliepdama į paukščių čiulbėjimą, čirškėjimą ir kitokį gamtos įgarsinimą, ima skaityti per žiemą iškentėtus eilėraščius. Paukščiai klega dėl to, kad laimingi sugrįžo, o mes? Kas žmones verčia atvirauti, graudenti ir graudentis, kalbėti Ezopo kalba ar šiaip paradoksais, ieškoti vis naujų rimų ir ritmų, naujų poetinių formų? Skaitom – dažniausiai poetai poetams – ir stengiamės pr...