Agnė Zėringytė. Surenkamų baldų komplektas

 
Agnė Zėringytė. Remigijos Vilniūtės nuotrauka

Agnė Zėringytė. Surenkamų baldų komplektas

 

 

Danielius numetė juodas pirštines ant stalo tikėdamasis paslėpti šleikščiai rausvą nėriniuotą servetėlę. Tada atsisėdo ant kėdės, aptrauktos rausvu pamušalu su bijūnais, ir giliai atsiduso. Pats to nesuvokdamas ranka persibraukė plaukus, snaiperio žvilgsniu šaudamas pro užuolaidas su išsiuvinėtais dviem besiprausiančiais kačiukais į tuo metu kiemo plytelėmis tolstančią žmoną. Beatričė kaip visada kareiviškai švytavo rankomis ir paskutinį kartą pažvelgė į vyrą prieš užtrenkdama mašinos dureles. Jis liūdnai spoksojo pro naujojo buto langą, kybantį tiesiai virš fetišistinio tobulai nukarpyto, palaistyto ir patręšto gėlyno, kuriame galėjo vešėti tik raudonos ir baltos rožės. Beatričė net nenutuokė, kad ją tuo pat metu stebi dar bent kelios dešimtys porų, pasislėpusių už užuolaidų su strykčiojančiais elniukais, lojančiais šuniukais, šokančiais meškučiais ir bėgančiais triušiukais. Danielius dar kartą giliai atsiduso išlydėdamas išvykstantį automobilį ir pasisuko į dėžių krūvą su baltomis drobėmis.

Danielius ir Beatričė priklausė vizualiojo meno pasauliui. Danielius save laikė kiek mažiau nusisekusiu dailininku ir dar mažiau suprasta asmenybe. Paranojiškos abejonės, privedusios prie lemtingo gyvenimo epizodo, jis neįstengė atkapstyti atminties kopose. Prisiminė tik blankų norą nutraukti nelaimingą gyvenimą, nes išorinis pasaulis taip imdavo spausti galvą, jog, rodos, persikeldavo net į vidų: ne tik į kūną, bet ir į asmeninį, mažą jo paties pasaulėlį. Nelaiminga istorija baigėsi tuo, kad Beatričė ištraukė savo vyrą iš Baltijos jūros ir nuvežė gydytis. Gydytojai ilgai kinkavo galvomis priešais ligonio lovą, įdėmiai į jį žiūrėjo liepdami tai pakelti koją, tai nuleisti ranką. Jų antakiai tai susiraukdavo, tai nusileisdavo. Galiausiai vyriausiasis, turintis mažiausiai plaukų ant galvos, iškėlė virš galvos anspaudą ir kaukštelėjo juo į popieriaus lapą. Patvirtinta diagnozė – stiprus nervinis išsekimas.

Tuo metu Beatričė buvo pagarsėjusi menininkė, tačiau labiausiai žinoma dėl savo vienos akies. Pažangiu medicinos pasauliu netikinti jos motina didesnį potraukį jautė liaudies šamanams. Ji, dukrai susirgus plaučių uždegimu, kategoriškai atsisakė klausyti medikų patarimų ir, užuot girdžiusi paskirtus antibiotikus, nuvedė pas vietinį šamanizmu užsiimantį dvidešimtmetį. Šis išbūrė, kad mergaitė nužiūrėta blogo vyriškio, todėl motina turinti paaukoti dukros akį. Akis atiteko dievams, tačiau plaučių uždegimą išgydė tik antibiotikai. Ir nors regėjimas sumažėjo lygiai penkiasdešimčia procentų, tai nesutrukdė Beatričei tapti žinoma dailininke. Po dramatiško epizodo prie Baltijos jūros, ji nusprendė išgabenti sutuoktinį į mažą miestelį, kuriame atsigaus jo nervai, o pati galės įvykdyti užsakymą – išorinę vietinės mokyklos sieną ištapyti freskomis. „Mano mažoji Rivera“,nuolat kartojo plačiai išsišiepęs Danielius, slėpdamas didžiulį pavydą savo švarko kišenėje. „Negaliu atsakyti, kad esi mano Kahlo, nes tau greičiau pavyktų nuvažiuoti dviračiu iki Afrikos nei pavyti jos talentą“,šaltai atkirsdavo Beatričė.

Visus skaudžius prisiminimus nudelbė čaižus durų skambutis, privertęs atsitraukti Danielių nuo pirmosios dėžės. Jis nušlepsėjo trumpu koridoriumi ir atvėrė medines duris. Kone ant slenksčio stovėjo įsiaudrinusi senolė, nuo galvos iki kojų vilkinti rožiniais drabužiais. Trys levandų šakelės, styrančios iš skrybėlaitės kaspino, vos nesulindo Danieliui į šnerves.

– Ar tai jūs nešėtės kadagį? – itin saldžiai ir pernelyg garsiai paklausė ji.

– Taip, mano žmona augina dekoratyvinį kadagį.

– Pažiūrėkit. – Ji bedė pirštu į pirmą laiptelį apačioje, ant kurio gulėjo vieniša kadagio šakelė. – Jūs prišiukšlinot.

– Atsiprašau, išvalysiu.

– Taip negalima.

– Aš jums sakau, tuoj bus išvalyta.

– Niekas kitas už jus čia nevalys!

– Aš labai atsiprašau...

– Čia tarnų nėra.

– Ger...

– Aš prisiminsiu jūsų veidą!

Malonioji dama, sunkiai kopdama laiptais aukštyn, vis dirsčiojo per petį į Danielių. Vyras kurį laiką jautėsi tarsi nuogas. Jo siluetas trumpam dingo už durų, tačiau greit vėl pasirodė, tik jau su šluota rankoje. Pradėjus uoliai darbuotis, pasigirdo keistas šnaresys. Danielius pakėlė akis į viršų. Čia pro turėklus kyšojo daugybė susidomėjusių veidų: nuo mažų vaikų šviesiomis akimis, iki senolių, susiraukšlėjusių tarsi ką tik iš skalbimo mašinos ištrauktos staltiesės. Visa minia begėdiškai apkalbinėjo Danieliaus triūsą ir darbo našumą.

– Žiūrėk, jis turi tvarkyti, kai jo žmona važiuoja už jį dirbti, – šnabždėjo viena studentė savo sužadėtiniui į ausį.

– Kažkokie nenormalūs, – atliepė jai iš aukščiau nėščia moteris su plaukų suktukais ant pakaušio.

Tą akimirką kažkas ryškus blykstelėjo Danieliaus galvoje. Vyrui užvirė kraujas, demonstratyviai nusileidęs laiptais jis sušlavė vienišą kadagio šakelę ir trenkė durimis palikdamas publiką be spektaklio. Nespėjęs nuleisti vandens tualete Danielius vėl išgirdo krebždesį už durų. Giliai atsiduso tikėdamasis, kad įkyruoliai greitai atstos, nusivilko lietpaltį ir persvėrė jį per krėslą su išraižytomis rožėmis. Net karščiausią vasaros dieną nesiskyrė su juodomis pirštinėmis ir lietpalčiu. Tas erzinantis kikenimas ir krebždesys nesiliovė. Priglaudęs dešinę akį prie durų akutės, Danielius pažvelgė į koridorių. Jį nuo dviejų vaikinų skyrė tik gana trapi mediena: už durų kikeno du jauni vyrai. Vienas vilkėjo marškinėlius su raudonais dryželiais, kitas – su mėlynais.

– Eikit šalin! – suriko Danielius. – Šalin nuo mano durų, kitaip šausiu!

Draugiški, juoko suimti vaikinų veidai persikreipė iš siaubo. Stambesnis stumtelėjo smulkesnįjį griežtai liepdamas eiti, nes už durų juk gyvena beprotis. Bepročio sąvoką turbūt nugirdo visa laiptinė. Per Danieliaus buto apykiaures sienas nuvilnijo dar viena kuždesių banga. Neapsikentęs jis nužingsniavo į virtuvę.

Danielius niekad gyvenime nėra laikęs ginklo, o dabar dar nespėjo kojos į butą įkelti ir jau grasina kažką nušauti. Atsukęs pačią stipriausią šalto vandens srovę pakišo rankas. Po kelių sekundžių jo veidą palietė maloni drėgmė, sukėlusi šiurpulio bangą ant odos.

– Tie keistuoliai prausiasi virtuvėje... Nejaugi valgį verda vonioje?

Danielius atsimerkė ir kelis kartus sumirksėjo. Žvilgtelėjęs pro langą išvydo dvi poras akių. Nėščioji kaimynė su studente stovėjo gėlyno vidury spoksodamos į naujųjų kaimynų virtuvę. Danielius ilgais pirštais suėmė užuolaidos su kačiukais kraštą ir stipriai truktelėjo žemyn, kad maloningosios moterys daugiau nieko nematytų. Pagaliau jis liko vienui vienas vasariškoje prieblandoje. Klestelėjęs ant rausvosios kėdės su bijūnais priešais stalą užsirūkė, tačiau užsimiršęs nuorūką užgesino į stalviršį.

Stalas suriko. Taip, jam tikrai nepasivaideno, virtuvės stalas suriko. Danielius sustingo. Raumenys įsitempė ir pavirto akmeniniais priešistoriniais rieduliais. Dailininkas užsimerkė, prisiminęs visus gydytojų patarimus įkvėpė ir iškvėpė. Jam visai pakriko nervai, matyt, prie to prisidėjo kaimynų keliamas stresas. Vėl apėmė jausmas, kad baisi išorė prasiskverbė į mažą jį supantį pasaulį. Danielius nurijo kelis gurkšnius šalto vandens ir nuslinko į miegamąjį prigulti, tačiau lovoje pasijuto dar keisčiau. Išsitiesęs ant gana kieto čiužinio, po savimi pajuto besikilnojančią krūtinę, rankas, kojas ir galvą savo tarpumentėje. „Viešpatie, ar aš gavau saulės smūgį? Tikrai nesveika vasarą vaikščioti su pirštinėmis ir lietpalčiu.“

Danielius staigiai atsistojo ir visiškai apsvaigęs nužingsniavo atgal į virtuvę. Perbalęs sustojo tarpduryje – suvokė, kad šiuose namuose kažkas labai negerai. Pasilenkęs prie stalo kojų pamatė, kad tai visai ne medis, o sportbačiais apautos žmogaus kojos. Dabar savo naująjį būstą Danielius tyrinėjo keliaklupsčias. Kėdė su bijūnais avėjo levandų atspalvio aukštakulnius, o ant jos prisėdus kažką sumurmėjo. Ant komodos ryškėjo skirtingų spalvų dryželiai, dvigulė lova akivaizdžiai sviro į kairiąją, kiek masyvesnę pusę, kurią prilaikė dvi apžėlusios vyriškos rankos.

– Atsiliepkit, jei čia kas nors yra, – nervingai kramtydamas lūpą šūktelėjo Danielius. – Visai išprotėjau, reikia ramunėlių arbatos.

Jis luktelėjo, kol sušvilps arbatinukas, ir iš vienos dėžės ištraukė arbatžolių. Rausvoje virtuvės lentynoje rado mielą puodelį su mergaite ir avinėliu,  įpylė verdančio vandens. Tada sustojo priešais krėslą su išraižytomis rožėmis ir šliūkštelėjo vandens. Baldas susitvardė, nepradėjo rėkti, tačiau blauzdos, išvagotos mėlynomis kraujagyslėmis, drebėjo.

– Šitie baldai šlykštūs, – sumurmėjo Danielius. – Manau, vis vien pirksime naujus, todėl senuosius reikėtų sukapoti ir nuvežti tėvams į kaimą.

Tiek Danieliaus, tiek Beatričės tėvai gyveno mieste ir negalėjo pakęsti sodų, miškų ir poilsio kaime, tačiau viskas tą akimirką buvo pasakyta tikslingai. Kažkuri komoda riktelėjo.Šie smalsūs kaimynai peržengė bet kokias padorumo ribas. Danielius palinko virš dėžių ir keletą minučių įnirtingai kažko ieškojo, o visų bute esančių baldų kojas pradėjo krėsti nervinis drebulys. Dailininkas šūktelėjo pergalingai virš galvos iškeldamas kirvuką.

Pirmasis įtampos neatlaikė stalas ir du kaimynai išsitiesė ant žemės. Abu greit pašoko ant kojų ir atplėšę duris išdūmė lauk. Jiems iš paskos išskuodė bijūnais pasidabinusi kėdė ir krėslas su išraižytomis rožėmis, pasirodo, ten buvo ta pati nemaloni sena kaimynė. Akimirką Danieliui net pasidarė gėda, kad apliejo garbingo amžiaus moterį verdančiu vandeniu. Dvigulė lova taip pat pasidavė bendrai panikai. Iš kambario išlėkė augalotas vyras, paskui save tempdamas liguistai atrodančią žmoną. Paskutiniai kambarį paliko jaunieji vyrukai, neseniai kikenę už durų. Vienas pavymui dar spėjo surikti: „Beprotis!“ Tiedu ir užbaigė nelauktų svečių sąrašą.

Danielius nusišypsojęs uždarė duris. Neabejojo, kad dabar kaimynai tikrai paliks juos ramybėje. Atitraukęs virtuvės užuolaidas su kačiukais ir išvydęs tuščią kiemą su ištryptu rožynu palaimingai atsiduso, nusimesdamas nepageidaujamo dėmesio naštą nuo pečių. Vakarėjanti vasaros saulė palietė veidą ir Danielius suprato: netrukus turėtų sugrįžti Beatričė. Kaip jai paaiškinti, kad namuose neliko nė vieno baldo? Kaip jis pasiaiškins, kad nutiko taip pat, kaip anksčiau? Kad dėl didžiulio pasaulio pasidarė taip sunku kvėpuoti šiame mažame bute? Į tai Danielius numojo ranka.

Beatričė iš tiesų nustebo radusi visiškai tuščią butą ir vyrą, ramiai dėliojantį indus į virtuvės spinteles, vieninteles, likusias po svetingo kaimynų apsilankymo. Ji pasitrynė sveiką akį ir dar kartą apžvelgė butą. Be virtuvės spintelių, dujinės viryklės ir kriauklės, iš tiesų nieko nelikę.

– Kur mūsų baldai? – paklausė ji.

– Man jie labai nepatiko, – gūžtelėjo pečiais Danielius.

– Išties tie baldai buvo siaubinga beskonybė, tačiau mums reikia lovos. Juk naktį nemiegosime ant grindų.

– Galime nusipirkti lovą, kurią surinktume patys.

Beatričė įtariai primerkė sveikąją akį žiūrėdama į savo išsekusį ir liguistai atrodantį vyrą, bet nesugalvojo jokios priežasties apgaulei. Sutuoktinio mintis pasirodė visai logiška, todėl sulaukė pritarimo. Jiedu senu automobiliu nuvažiavo į prekybos centrą, prekiaujantį vien surenkamais baldais. Kai grįžo namo ir rakino duris, Beatričei dar dingtelėjo mintis, jog laiptinėje siaubingai tylu, matyt, kaimynai labai ramūs.

Visą tą varginančią ir netikėtų įvykių kupiną dieną vienoje iš dėžių gulėjo pamirštas vaistų buteliukas. Jau kurį laiką iš jo nebuvo paimta nė viena tabletė.

 

Draugai