Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Pastaruoju metu jaučiu, kad mano širdį apniko slogumas – ne psichologinis, bet fizinis. Dūsauju lipdama laiptais, svaigsta galva, o gerklėje tarsi kažkas įstrigę. Pirmiausia svarstau apie rūkymo žalą, o paskui – apie nerūkymo žalą mano moralei. Gūglinu, kaip mesti rūkyti. Perskaitau kelis patarimus nerukysiu.lt interneto puslapyje, paklausau Verygos paskaitos, pasidarau sąrašą priežasčių, kodėl verta mesti rūkyti. Sąrašą, kaip patarė straipsnio autorius, įsidedu į cigarečių pakelį, kad, kaskart imdama cigaretę, atminčiau šį pažadą sau. Uždarau kompiuterį ir prisidegu cigaretę. Kažkaip visas tas galvojimas apie rūkymą privedė prie noro griebtis dar vienos cigaretės.

Vis sakau „paskutinė“, „paskutinis pakelis“, „šiandien tik dešimt cigarečių“, „rytoj penkios“, bet ir vėl pamirštu skaičių ar metimo priežastis. Galvoju, kodėl išvis pradėjau rūkyti. Matyt, ta prakeikta cigaretė siejasi su revoliucija, menu, andergraundu, tad prieinu prie išvados: „Jei nieko doro nesukuri, tai bent rūkyk padoriai kaip menininkas (-ė).“ Alkoholis ir rūkalai visgi tokia graži meno klišė. Kaip ir visos klišės – kilusi velniai žino iš kur. Kažkada kažkur menininkas (ne „-ė“, nes jų kūryba buvo nustumta į menininkų dokumentacijos periferiją) užsirūkė, ir taip prasidėjo šventasis apgaulės ritualas. Anot Baudelaire’o, „tu sėdi ir rūkai. Tiki, kad esi savo pypkėje ir kad tavo pypkė rūko tave. Tu įkvepi save mėlyname debesyje.  Šioje pozicijoje jautiesi puikiai ir nerimą kelia tik viena: ar kada nors pajėgsi ištrūkti iš savosios pypkės?“ Orwellas svarstė, kur išleidžia daugiau pinigų – cigaretėms ar knygoms (esė „Knygos prieš cigaretes“ (1946)). Simonas Gray’us bandė sumažinti surūkomų cigarečių kiekį knygoje „Smoking Diaries“ (2004); Johnas Clare’as cigaretę vadino geriausiu rūkaliaus draugu sunkumo akimirką eilėraštyje „Daina tabakui“. O kur dar su cigarais (tiek paveiksluose, tiek fotografijose) pozuojantys ekspresionistai, impresionistai, siurrealistai, kur Jeanas-Paulis Belmondo kultinėse Godard’o filmų scenose. 

Apie šį ritualą per amžius susikaupė daug paradoksų. Nuo šventosios pypkės iki elgetų duonos. Nuo estetiškai save parduodančių pakuočių: moterims, vyrams, vaikams (kadaise buvo tokios šokoladinės cigaretės, kurias su kiemo draugais pasislėpę „rūkėme“ po balkonais (nežinau, kodėl slėpėmės, matyt, suvokėme rūkymo žalą)) iki išpuvusius dantis, kojas, nagus vaizduojančių fotografijų ant cigarečių pakelių. Nuo rūkomųjų baruose, namuose ir lėktuvuose iki miniatiūrinių akvariumų oro uostuose, kuriuose pro šalį einantys nerūkantieji į rūkančiuosius gali pasižiūrėti pasišlykštėjimo kupinais žvilgsniais. Kad ir kiek dešimtmečių praeitų, rūkalai vienaip ar kitaip randa kelią į rūkalių plaučius, pirštus, burną, širdį.

Galvotum, vartotojiškame amžiuje pakuotė yra viskas. Jei nėra pakuotės, daiktui rinkoje ateities nėra, bet cigaretė vis dėlto įrodo esant kitaip: kas tampa būtinybe, tas perkama ir šūdo pavidalu. Taip pat ir greitoji mada, spauda, medijos, žvaigždžių kultas – šūdas, bet turbūt būtinybė. Būtina pirkti, būtina norėti pirkti, būtina parduoti, būtina parsiduoti (nesvarbu – kam, su kuo ir kur), būtina būti, bet tik taip, kaip tau sako. Būtina klausyti ir klausytis, ką sako (nesvarbu – kaip, net nelabai svarbu – ką, kol apskritai šneka); būtina tikėti savo unikalumu, nes taip unikalūs sako, ir būtina rūkyti, nes taip daro menininkai, aišku, ne tik jie, bet šie rūko kitaip – poetiškiau, subtiliau – jiems cigaretės labiau būtinos).

Juk jeigu žmogus tebėra tapimo menininku kelyje, tai bent rūkyti kaip tikras menininkas gali. O paskui, juo jau tapus, galima tiek mesti, tiek vėl pradėti kaip Davidas Lynchas. Tačiau meta tik vienetai, mat rūkymas tampa kūrybos procesu, ritualu, rutina – būtinybe. Tad ir aš sėdžiu svajodama apie meną, skaitydama knygas apie grožinę literatūrą, kalbuosi su jau nebekuriančiais autoriais ir vis traukiu dūmą vieną po kito, o po to sakau „dar vieną“. Ir taip lošiu su gyvenimu pokerį, tik ne Vilniaus, nes ir Vilnius jau nebe mano, kaip ir visos kitos vietos, kurias palikau. 

Santykis su cigarete panašus į santykį su vietomis, kurias palieki. Palikai, nes veikiausiai turėjai priežastį – buvo slogu, negera, kažko trūko, – bet vos palieki, jauti stygių ir kone nerimą: o kas, jei daugiau nebesusitiksime? Tad vis grįžti, gal kaip vienadienis turistas („tik progai pasitaikius“), gal dėl žmonių, kurie liko (,,dėl kompanijos“), gal dėl prisiminimų, kuriuos tos vietos sužadina („tik vasaros vakarais draugo balkone“), gal dėl prarasto laiko, kurio vis ieškai („tik mums susitikus – už senus laikus“), o gal dėl senų savęs versijų, kurios nebeegzistuoja („tik vienumoje, kai aplanko melancholija“). Ir priežasčių grįžti į prarastas vietas, kaip ir priežasčių rūkyti, bėgant metams vis daugėja. 

Menininkas svarsto, kaip mesti nepasimetus ir kaip likti, nepražuvus tame toksiškame santykyje lyg tas Italo Svevo Dzenas, absurdiškai įstringantis „paskutinės cigaretės“ fenomeno kančioje, tačiau nostalgija dūmui vis pasiveja. Pamažu ir žmonės, ir laikas pradedami matuoti surūkomų cigarečių kiekiu bei šio proceso asociacijomis – mintyse sau sakai: „Iki kito autobuso liko viena cigaretė“, draugui tari: „Buvome susitikę, kai ruošiausi mesti rūkyti“, o gyvenimo etapus matuoji „laikais iki rūkymo“ ir „laikais po to“. Žmones skirstai į savus ir svetimus pagal tai, ar tave supras užpuolus troškimui parūkyti. Minioje ieškai kito rūkaliaus akių, pokalbį su nepažįstamuoju pradedi žiebtuvėlio išmaldos alegorija, o brangiais laikai kartu su tavimi neatsispiriančiais šiai „nuodėmei“ ar bent jau nesispjaudančiais ar nemoralizuojančiais, kai tu jai atsiduodi. 

Nepaisant visų nesutarimų dėl rūkymo, cigaretės dūmas sujungia laiko tėkmes tarp praeities ir dabarties, tarp veidų, kurie kadaise reiškė viską, ir tarp tų, kurie virto nepažįstamaisiais gatvėse, tarp mirusiųjų ir tarp gyvųjų, tarp kuriančiųjų ir kūrybos nesuprantančių, tarp politikuojančių ir tarp politika gyvenančių, tarp skirtingų sistemų ir santvarkų, tarp dešimties minučių laukimo ir tarp laiko, kuris jau praėjo, tarp tavęs ir manęs, tarp rūkančių ir nerūkančių. Viskas užkoduota ir telpa cigaretės dūme.

 

 

Vienišos akys 

Kankinuosi tarp darymo ir darymo per mažai. Retai nutinka taip, kad jausčiausi padariusi per daug. Vis tas spaudimas, bėgimas, lėkimas, kritimas, parkritus atsikėlimas – be pauzių, be įkvėpimų, be lyrinių intarpų: kelkis ir bėk, bėk keldamasis, pakilęs kilk aukščiau, o aukštumoje nesiskųsk, kad bijai aukščio. 

Garo mašinos, technologinės revoliucijos. Žmoguje įsiveisia industrinis nežemiškas mąstymas – kuo toliau nuo žemės, kuo arčiau kosmoso platybių, į patį Mėnulį – pristatysim viešbučių, pilkų daugiabučių, išlyginsim Mėnulio paviršių ir nutiesim kelius, kad žmogui patogiau su Mėnulio žmonėmis susisiekti būtų – išsiurbsim Mėnulio syvus, o paskui ieškosim kitų planetų, palydovų ir neapgyvendintų erdvių dėl progreso, dėl evoliucijos, mokslo pažangos ir žmogaus žangėjimo kartu su juo. 

Apgausim ir reprodukuosim žmogišką iliuziją, žmogiškąjį gyvenimą, žmogiškąją viltį: „Tau šito reikia“, – sakysim, o žodžiai „šitą turi anas“ atlieps amžiną nepriteklių. „Su šituo geriau“, – šauksim. „Su anuo patogiau“, – peršauksim. „Reikia, reikia, reikia“, – rėks visur visi. 

Sunku visomis kryptimis į mirtį einančiam žmogui suvokti, ko reikia ir nereikia. Tad puolu nuo vieno prie kito, prie kito puolusi grįžtu į vieną ir, antrą iškeitusi trečiu, trokštu ketvirto ir penkto. Visko visur ir visada, ir vis per mažai, ir vis trūksta iki pilnatvės. Tuštinu sielą, protą, kūno angas – o šios vis pilnėja tuštybės simboliais. Ieškau, kuo pakeisti tuštybės simboliką, bet simbolius semiu kiauru ąsočiu šventintame vandenyje kaip Danajaus dukterys ir verkiu iš nevilties už bevaisį triūsą pati savęs gailėdama, parkritusi prie vandens it Rodino Danaidė, kol plaukai susilieja su vandeniu ir vanduo mano kančią praryja. 

Naktimis jaučiu, kaip mirtis alsuoja į kaklą – tyli, pasalūniška, gundanti, – lėtais judesiais šoka aplink kūną pirštų galiukais, vis paliesdama sustabarėjusią nuo negyvenimo odą – o ten, kur paliečia, kyla pagaugai. Užsimerkiu ir susigūžiu, o viduje pasidaro tamsu lyg manęs nė nebūtų. Tik aš ir visa ryjanti tuštuma, kurioje gal manęs ir nėra, tik viršuje pakibęs mano šešėlis. Ir taip kiekvieną naktį: prieš miegą, miego metu ir po jo puola mintis apie nebūtį, kol nukrentu iš aukštumų į žemę ir kaip artojas ariu savo dirvą. Viliuosi, kad joje kas užaugs bent prieš gyvenimo pabaigą, o gal vieną dieną vienatvės skausmu paženklintas klajūnas užklys į mano „tarp darymo ir darymo per mažai“ suartą vagą, nusiskins prinokusį vaisių, o nuo jo sulčių klajūnui pasidarys šviesiau ir jo veidu pasipils ašaros. Paragavęs sulčių, jis atpažins skonį ir atsistos prie mano išpurentos žemės. Klajūnui suskaus, nes siela, pažinojusi jo skausmą, jau tarp mirtingųjų nebegyvena. Bet per vaisių, jo syvus iš toli ataidėsiu, kad vienatvė jam po oda kvėpuos tol, kol kvėpuos jis pats, ir, kad tik poetų nektare gali minutę atsikvėpti, nes vienatvės kankinamoms sieloms (nors jų po pasaulį blaškosi tūkstančiai) nelemta susitikti – nebent vienam vakarui, vienam pašnekesiui, bet ne gyvenimui. 

Bet išmoksi, sakau, žmogau, išmoksi, priglausti savo vienatvę prie krūtinės. Ir mylėti ją išmoksi, ir atpažinti vienišas akis, o atpažinęs jų skausmą pajusi, kad jis ne svetimas, ir priglausi jį prie krūtinės taip, kaip glaudi savąjį, ir pamilsi už tai, kad yra, kad atpažįsti, ir to pakaks. Ir kai išgirsi vienišo žmogaus žodį, net jei šis bus nebegyvas, sekundę pervers širdį, o vėliau atlyš kaip atlyžta jūra ir bus ramu. Ir net jei Mėnulyje dygs dangoraižiai ir viešbučiai, o progresas kils aukščiau nei aukštumos, tu, skausme, niekur nedingsi; it drugys tūpsi nuo sielos prie sielos, žymėdamas juos vienatvės ženklu, o šie vis ras viltį kito vienatvės ženklintojo akyse, mintyse, lūpose. Ir to pakaks.

 

 

Per amžius kalta (-as)

Pamirštu. Pamirštu viską: kartais palengva, kartais greitai, kartais su kartėliu gerklėje, kartais lyg pabudusi iš sapno – be atminties, be vardo, be datų. Nepamenu, ką valgiau vakar ar kada paskutinį kartą lijo. Nepamenu istorijų, kurias jau pasakojau, ir istorijų, kurios buvo papasakotos man. Nepamenu eilėraščių, jų autorių, gėlių pavadinimų, jų reikšmių. Nepamenu visų pasaulio stebuklų ir ne stebuklų nepamenu. Nepamenu tekstų, kuriuos skaičiau skaitovų konkurse, ir dainų, kurias parašiau. Nepamenu miestų, kuriuose lankiausi, ir miestų, kuriuose trokštu apsilankyti. Viskas susipina į vientisą laiko tėkmę bei išmoktų frazių visumą ir tuoj pat išnyksta. 

Dažnai susigėstu, ar jaučiu kaltę dėl atminties įtrūkių. Kaltę, kurią nešiojuosi kišenėje it akmenį, ir prieš miegą nusivilkusi dienos rūbą kaip talismaną pasikabinu ant krūtinės. Kaltę, nuo kurios nėra pabėgimų – nebent terapeuto kabinetas, bet tam niekad neatsiranda atliekamų išteklių, tad velku su savimi po kaklu it plieno grandinę. 

Neištesėti pažadai. Neišklausytos mintys tų, kurie norėjo būti išklausyti, ir mintys, neišsakytos tiems, kurie klausosi. 

Nešuosi kaltę už taip ir negrąžintą CD diską muzikos mokytojai, už neatpirktą obuolį vaikystės draugui, už blogą žodį mamai, už vidines revoliucijas prieš mylimus ir mylinčius, už laiku neįvertintas žinias, už kiekvieną penkių minučių pavėlavimą, už ištaškytus pinigus, už pasirinkimą negyventi pagal „gyvenimo knygą“, už praleistas sukaktuves, išleistuves, laidotuves, už ilgą miegą ir už nemigą, kai kūnas meldė poilsio, už tai, kad pabučiavau vieną, kai mylėjau kitą, už „kaltų“ paieškas, už ilgus samprotavimus apie nieką ir už trumpą mintį ten, kur reikėjo ilgos minties. 

Su kalte kaip kartų vaistą praryju ir gėdą. Dengiu akis vildamasi, kad nuo gėdos pavyks pasislėpti, bet ši pasiveja kaip šuo avį ir aš susmengu po žeme, kur veisiasi kirminai ir kurmiai rausia požeminę imperiją – aš čia tik dar vienas įsibrovėlis, kolonizatorius, kuris apspjaus ir išjuoks jų stabus, sistemą ir it kryžių į žemę įkals savo tikėjimą bei žinojimą, o vėliau istorijos vadovėliuose pavadins šį įvykį žygdarbiu. Gėdą ir kaltę, gėdą ir kaltę, gėdą ir kaltę  jaus ateities kartos už mano laiku neišpažintas kaltes ir laiku neišjaustą gėdą.

Balsas iš pasąmonės gelmių atliepia:

– Kaltas ir susigėdęs, nes krikščionis. 

Atsakau:

– Teisiniesi. Kaltas, nes žmogus. 

– Kalta, nes moteris, – balsas priešinasi, – per Ievą į tave suteka visos pasaulio kaltės ir nuodėmės, pats Dievas tau įdiegė amžiną kaltės priminimą ir simbolį, kurį kiekvieną mėnesį kraujuodama patiri savo kūnu. Po tavęs gyvensiančios moterys neš kaltę it jungą už prakąstą, nukąstą, paragautą, patirtą obuolį. Moteriai nevalia jausti malonumo, tad, kaskart kam pakutenus intymią vietą, kaskart pajutus dievišką pasitenkinimą, į tave trenks kaltė it žaibas ir į pilvą atkeliaus spazmų pavidalu. Tad žinok, moterie, kad kai sumaus pilvą, tai ne dujos, o amžinos kaltės atminimas, iš Dievo lūpų atkeliaujantis tiesiai tau į vidurius. 

Padedu rožinį ant palangės. Ten, kur jau guli praeitį įkūnijantys talismanai, suvenyrai, pakabukai ir magnetukai, parsivežti iš tolimų kelionių be konteksto, be istorijos, be turinio. Nusilenkiu prieš juos, išsižadėdama simbolikos, ir atsigręžusi į trigubo mėnulio ženklo reprodukciją, kabančią ant mano miegamojo sienos, prašau išrišimo ir šanso susigrumti nasrais su juodu Goethe’s šunimi, nes mano varde užkoduota mudviejų akistata. Mums susidūrus, šuo urgs ir gundys, manipuliuodamas mano kalte ir gėda, vildamasis, kad kąsiu jam į koją taip, kaip Ieva kando obuolį, bet jo vilionėms nepasiduosiu, nes savo venomis jausiu tekančią moterystės vienybę. Išvargintas mano atkaklumo šuo perkas mane į tris dalis ir trigubo mėnulio ženklu pakibsiu virš moterų miegamųjų durų sakydama, kad išpirkau obuolio nuodėmės kaltę ir gėdą. Moterų gimdomis ir venomis tekės kraujas, dabar reiškiantis nepakaltinamumą ir begėdystę. Atsivers naujų ir leistinų ragauti vaisių klodai. O aš iš viršaus stebėsiu, kad kaskart moteriai atkandus jau nebe draudžiamo vaisiaus, ji įsisavintų jo skonį ir leistų jo sultims tekėti savo kūnu, vėliau sakydama: „Tavo kūnas – tavo šventovė; ir tik tavo žodis joje yra lemiamas ir paskutinis; tie, kurie sako kitaip, yra neverti tavo meilės. Taip bus nuo dabar ir per amžius.“ 

 

 

 

Fausta Noreikaitė – dainų bei tekstų autorė, šiuo metu gyvenanti Taline. Nyderlanduose įgijo meno ir kultūros bakalaurą, rašo apžvalgas kino filmams bei įsitraukia į įvairias meno iniciatyvas. Autorės tekstuose nagrinėjamos tapatumo, moteriškumo, emigracijos, prisitaikymo bei nenorėjimo prisitaikyti temos; kūryboje pastebimas kritiškumas vartotojiškai visuomenei bei homogeniškam žmogaus matymui, nagrinėjamos postmodernizmo dilemos, pradedančio kūrėjo iššūkiai bei nusivylimai.