Laura Budreckytė. Lotoso kvapas

Laura Budreckytė. Lotoso kvapas
Laura Budreckytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Agnė Zėringytė. Surenkamų baldų komplektas

 

Ir vėl susitikome. Atleisk, tikiuosi, nesukelsiu susierzinimo. Noriu paprašyti, kad užsimerktum. Suprantu, gali būti keista, kai tu tik prigulei, tokia akimirka prabangos. Kam tau žiūrėti į šias išbalintas sienas? Girdi, kaip sklandžiai oras srūva šnervėmis? Naktimis tamsa tave glumina ar ramina? Pabandyk dar plačiau atverti langą, juk tu esi ryžtinga, visada tokia buvai.

Jai patiko dėmesys. Apleista motinos ir tėvo, vis dėlto ji negalėjo likti nepastebėta. Kasdieną, 13.00 val. ilgi, iškrakmolyti pirštai apvydavo rekvizitinėje rastą porcelianinį puodelį, o pro siauras lūpas nuo karšto gurkšnio sklisdavo garas į banguojančius, rausvus plaukus. Žavu, kad tokio smulkaus sudėjimo, kupina vaikiško lengvumo ji gretinosi prie augalotų vyrų ir šie, prisirpę tarnystės menui, šiepė stambius dantis. Labiausiai jai prijautė Peteris, tvirtas, kiek kumptelėjęs scenos darbininkas, teatrui atidavęs šviesiausius savo gyvenimo metus. Žvelgdavo jis, rodos, sapnuodamas, o emocijas išreikšdavo įgudusiai akiai pastebimais veido raukšlių poslinkiais.

Nors ir atrodė kaip našlys, žmoną turėjo. Lisa jau daugybę metų sirgo liga, kurios tamsiausiais periodais nesuvokdavo esanti XX amžiuje. Taip pat stebuklingai pamiršdavo, kad jai jau per šešiasdešimt ir apie pagimdytus tris vaikus nebuvo ko kalbėti: kaip sunkiai atėjo, taip lengvai išnyko palikdami buities nuotrupas. Tokia buvo Peterio kasdienybė ir melancholijos joje netrūko. Paūmėjus ligai Lisa imdavo ardyti viską, kas megzta. Smailiomis nagų žirklutėmis perkirpdavo pirmąjį siūlą, kol pirštuose pajusdavo dingstantį tamprumą ir mitriai traukdavo eilę po eilės. Atidžiai klausydamas, galėdavai išgirsti aimanuojančią vilną. Ji ardė išaugtas kojines, liemenes, traukė nuo langų užuolaidas skrupulingai ieškodama, kurioje vietoje būtų galima šią plevėsuojančią gyvastį sunaikinti. Tarsi dekonstruojama muzika, tarsi būtų kažkam nusikaltusi. Ilgainiui Peteris suprato, kad tas jos apsėdimas ardyti buvo gyvas noras ištrinti atmintyje kylančius prisiminimus. Daktarai aiškino – tai scenoje atgijusi trauma dėl garsinio šoko, patirto per karą. Peteriui bandant atitraukti Lisos dėmesį, ši lėtu judesiu pakildavo iš fotelio, įsiremdavo rankomis į liauną liemenį ir imdavo burnoti pamiršdama visus šventuosius. Laimei, Peteris suvokė, iš kur ji traukia jam skirtus palyginimus. Kartodavo tai, ką buvo skaičiusi spaudoje karo metais. Tokiomis akimirkomis nesuvokdamas ligos kalbos ir pats gali griebtis ardyti.

Kasdien Peteris vis ilgiau pasilikdavo statyti dekoracijų. Užkulisiuose bent jau buvo ramu, ten buvo vyrui, sukaupusiam tulžies keliems gyvenimams, gyvybiškai svarbios tylos akimirkų. Žingsnis po žingsnio jis gludindavo juodą parketą, nešinas gipsinėmis dekoracijomis vis stabtelėdavo įsiklausyti, kaip plūkiasi dulkės sunkiose, teatrinėse užuolaidose.

Teatre Benita leisdavo laiką kasoje, rikiuodama bilietų šakneles, arba rekvizitinėje. Tiesa, savo numylėtose vietose ilgai neužsibūdavo, nes vyriausioji režisieriaus padėjėja, tarnaujanti menui, pasak maestro, ir ūkio reikalams, jai priekaištaudavo. Tai per įžūliai spokso žaliomis akimis į lankytojus, besikuičiančius kietos odos monetinėse ir viltingai pasiruošusius nusipirkti išgyvenimus: silpnesnius iš parterio, ryškesnius iš ložės, tai per garsiai juokiasi, blaškydama aktorius. Apskritai jai jos buvo per daug. Kai tik Peteris užuosdavo bręstantį konfliktą, o kylančių audrų nuojautą buvo meistriškai išsiugdęs namuose, pasikviesdavo Benitą dirbti kokio naudingo darbo už scenos. Dienos pabaigoje, jai išsimatavus patikusius kostiumus, Peteris mostelėdavo, kada jau laikas namo, ir sušukuodavo išsidraikiusius, kaštoninius palaukus. Tik taip prie jos prisiliesdavo, nuo darbo atbukusiais pirštais rišdamas nepriekaištingai banguojančią arklio uodegą. Lygiai taip kiekvieną rytą šukuodavo dukras kol šios tapo paauglėmis. Jis vienintelis Benitai skirdavo kiek daugiau dėmesio nei kitiems darbininkams ar aktoriams, tie buvo kita respublika – neliečiamieji. Peterio liūdesys ar širdies skausmas derėdavo su jos vaikišku lengvumu, kuris  akimirkomis buvo kaip deguonis jo sustabarėjusiai kasdienybei.

Tetos namuose visada būdavo ko nors valgyti ir pakankamai meno. Tarp krūvos rašaluotų lapų, tabako dūmuose ir nervingame rašomosios mašinėlės ritme kartais pasirodydavo koks vyras, tačiau ilgiau dienos neužsibūdavo. Klotilda buvo iš tų moterų, kurios nuožmiai brovėsi į vyrišką režisierių pasaulį. Naudojosi jų metodais: dažnai rūkė, skvarbiai žvelgė ir mąsliai tylėjo. Kol ši kurdavo, namuose Benita turėjo užsiimti kuo tinkama. Labiausiai jai patiko žaisti savo įsivaizduojamą teatrą, ištirpti personaže ar volioti liežuvį burnoje leidžiant keisčiausius garsus. Dar būdama septynerių, ji galėjo imituoti įmantrias melodijas, ypač kai teta klausydavosi džiazo ar barokinės operos. Pasažai buvo Benitos varomoji jėga, kaip ir vaizduotė, sprogdinamai žadanti geresnį rytojų. Ji galėjo, rodos, visą parą nesustodama niūniuoti, Klotildai  tas nuolatinis mykimas panosėje atrodė ydingas kaip nagų kramtymas. Tačiau Benita šių priekaištų negirdėjo, balso stebuklas laukė jos dar nežinomoje ateityje. Kartais ji taip pasiilgdavo motinos, kad prisiglaudusi prie vonios garuose sudrėkusio rankšluosčio imdavo be garso staugti.

Tildos persona buvo verta romano. Siela, neradusi vietos sėslioje kasdienybėje. Benitos gimimas taip pat buvo tarsi avantiūra, nepažadinusi motiniškų instinktų. Mergaitė iš jos paveldėjo puikią muzikinę klausą ir kerintį žavesį. Iš tėvo jai liko gipso kvapas ir tuštuma akyse prisiminus, kaip šis ištuština medinę spintą, susirenka teptukus ir išeina. Benita prisiminė, kaip isteriškai mikčiojo motina, vydama darbui pasišventusį skulptorių iš jų namų. Paskui dvi savaites telefonu meldė savo sesers pasiimti penkerių Benitą į Berlyną. Klotilda, aišku, purtėsi šios atsakomybės, kam jai vaikas ant savo galvos, kupinos kūrybinių minčių. Tačiau suvokė, jog nepriėmus Benitos visa ši nepatogi situacija išsitemps iki nesuskaičiuojamo kiekio įkalbinėjimo valandų. Todėl sutiko ir tik po daugelio metų suprato, koks svarbus joms abiem buvo šis sprendimas. Bundantį septyniasdešimtųjų pavasarį apsiašarojusi Tilda įsodino dukrą į aprūkusį autobusą Berlyno kryptimi ir paleido stebuklą, rišantį ją su motina žeme, kurios prieglobsčio taip ieškojo.

Devyniasdešimtųjų metų gruodį, po didžiosios Benitos premjeros, teatro kritikams teko pripažinti, kad jaunoji mergina neabejotinai turi didelį talentą. Mozarto opera, atlikta dar nesubrendusio soprano, pulsavo jėga bei jautrumu. Euforijos apimti klausytojai nesustodami plojo, vieną vakarą po kito. Vokiečių spauda rašė apie atrastą talentą ir unikalų atlikimą. Kritikų tekstuose sirpo epitetų kekės apie tembro koloritą ir medžiagiškumą. Kai Benitos sėkmė įgavo pagreitį, Klotilda nustojo rašyti spektakliams scenarijus vietiniame dramos teatre ir užsiėmė dukterėčios karjera. Bręstanti atlikėja, nepaisant  dainavimo Berlyno operoje, keturis kartus per savaitę atliko pagrindinius vaidmenis. Kol vieną eilinį vakarą, jai tirpstant švelnaus gerbėjo glėbyje, užgimė nauja gyvybė – Adomas. Dviejų muzikos entuziastų, atlikėjos ir jos gerbėjo, vaisius. Mylimasis Klausas, nuoširdžiai tikintis žmogus, nusprendęs gyvenimą pašvęsti žmonėms gydyti, muziką prilygino medicinai. Ir nors sekmadieniais jis užnešdavo Benitos kūną prabangių apartamentų laiptais, jai ilgesingai dūsaujant dėl skaudančios gerklės, šventai tikėjo savo ir jos atsidavimo darbui prasme.

Laisvomis dienomis Benita vaikščiodavo centrinėmis Berlyno gatvėmis. Kiekviename žingsnyje suvokė dievinanti miesto kultūrą. Akimis vedžiojo menininkų kavinių langus, kuriose buvo maloniai priimama ir sulaukdavo dėmesio. Šis pirmadienis turėjo konkretų tikslą – ji ieškojo ypatingos dovanos. Netrukus Adomas baigs gimnaziją ir išvaizdus jaunuolis vis labiau taps savarankiškas. Sustojusi prie vitrinos, kurioje gulėjo sąsagos su dviem žaliais žiogais, Benita sustingo persmelkus nejaukiam šiurpuliui. Stengdamasi jo nepaisyti atvėrė sunkias antikvarinės parduotuvės duris ir įėjusi linktelėjo senyvam pardavėjui. Šis pakilo iš medinio krėslo su jaukaus pokalbio viltimi, tačiau ji, iš arčiau apžiūrėjusi sąsagas, kiek nerangiai piniginėje surinko dešimtines ir pasuko durų link. Vyriškis vos spėjo atsisveikinti, moteriai smulkiais žingsniais nuskubant pietų kryptimi.

Namuose Benita rado sūnaus šventei pasiruošusį Klausą. Nusimetė batelius, birželio šilumos sudrėkusį šalį ir sėdosi rašyti sveikinimo atviruko. Palengva dėstydama sklandų minčių srautą, ji nugirdo vyrą kalbantį telefonu su Klotilda. Rašiklis apsunko baltame delne prie popieriaus, kai pro šalį plaukiančiose pokalbio nuotrupose ji išgirdo kažką skaudžiai pažįstamo. Mirė motina. Benita prisiminė, kaip ji, būdama penkerių, atsisveikinusi su Tilda, autobuse palaižė savo delną, kurio linijoje dar jautė mamos ašarų drėgmė. Ir dabar, artėdama link amžiaus sandūros, liežuvio galiuku pagavo skruostu riedantį sūrų lašą. Užplūdo keistas, dviprasmiškas jausmas: brangu ir svetima, pajausta, bet nepažinta, egzistavo, nors nebuvo. Ir štai vieno telefono skambučio sugriauta viltis pakeisti nors dalelę jau suaugusio vaiko patirčių, stokojusio motinos meilės.

Puošni prestižinio universiteto salė, salstelėjęs medžio kvapas, susipynęs su ore tyvuliuojančiais svečių kvepalais, skandino Benitą vis atitraukdamas nuo minties apie motiną. Aplinkui sukiojosi mandagiai vienas kitam linkčiojantys absolventų tėvai. Jų veiduose buvo matyti jaudulys ir nejaukus sumišimas. Net ir Adomas, stengdamasis nesureikšminti šios ceremonijos, viltingai šypsojosi, tikėdamasis kažkokio esminio gyvenimo pokyčio. Jei Benita su Klausu būtų turėję daugiau vaikų, nežinia, kiek ji būtų pajėgusi dalinti savo meilę. Adomas buvo jos ateitis, gyvybė, kaip neįgrystanti arija, su metais vis kitaip atskleidžianti savo grožį. Šį vakarą ji dar kartą pajuto privilegiją būti vienintele dviem, besąlygiškai ją mylintiems vyrams. Pasibaigus sveikinimams ir gerklėje nuslūgus putojančio vyno burbulams, šeima pajudėjo namų link. Šmaikščiai dalindamiesi vakaro įspūdžiais svarstė, kaip įtemptame koncertų tvarkaraštyje rasti laiko bendroms atostogoms. Klausas siūlė vykti į kalnus, tačiau Benitai  kalnai priminė palikusią motiną. Važiuokim į Eseną, parodysim Adomui mano gimtąsias vietas. Galėtų prisijungti ir Klotilda, jau seniai nebuvo iškėlusi kojos iš Berlyno, svarstė ji. Benitą traukė sugrįžti į Eseną dėl to, kad ten palaidotas jos tėvas. Žmogus, siuntęs jai per Kalėdas paketėlius su gipsiniais angeliukais, kuriems ant nugaros būdavo išraižytas jos vardas.

Išlydėjusi Klausą su Adomu į kalnus, Benita pasinėrė Vagnerio premjeros reikaluose. Derino kostiumus, laukė tinkamos partitūros, sukosi savo kasdieniuose darbuose. Atsakydama tą rytą į jau penktą skambutį, Benita sustingo, kaip tada prie antikvaro durų. Trūkčiojant ryšiui jai pranešė, kad Klausas ir Adomas Ričneriai kalnuose dingo be žinios, todėl nuo ankstyvo ryto sraigtasparniu vykdoma jų paieška. Susverdėjusi vietoje Benita paniro į juodą tuštumą, kupiną sumišimo. Galvoje skaudžiai spengė, gerklose stingo garsas, kaip tada vaikystėje, nebyliai raudant į vonios garuose sudrėkusį rankšluostį. Mėšlungio surakintais pirštais ji paskambino Klotildai ir jau vėlyvą vakarą stovėjo vietinio kaimelio oro uoste. Galvoje sukosi nebyli mantra, aižanti ją su kiekvienu įkvėpimu. Laukimas – net ir kantriausiojo pastangų reikalaujanti būsena, o kai lauki gyvybės nežmoniškai bijodamas mirties, nekantrumas gali išvesti iš proto. Savaitę truko paieška, per kurią Benita nesiklausė, ką sakė pagalbos tarnyba, medikai, išliko skaudžiai nebyli, atsisakydama aitrios tiesos.

Kiek laiko stovėjote toje gatvėje basa? Klausia švelniai jos ranką laikydamas budintis gydytojas. Susidomėjęs moters žvilgsnis įsmigęs į plazdančią virš langų gyvastį, tartum ardytų kilpa po kilpos viską, kas laikina. Ir mintyse girdimas balsas, mielas bei pažįstamas: mama, kam tu žiūri į šias išbalintas sienas? Užsimerk ir klausykis, kaip srūva oras tavo šnervėmis, kai leidiesi kryčiui. Aš su tavim kalbėsiu, o tu man rašyk.

Pasikeitus pamainai, jaunas gydytojas ant palangės randa raštelį: „Sutarkime, kad šiame kambaryje nieko nebuvo, o tiems, kurie bus, lai kvepia lotosais...“

Kelkis, vaikeli, ką tu čia tokioj šviesoj, jau beveik devynios, Klotilda išves tave iš proto su tais savo siužetais. Ištiesęs ranką, Peteris kiek stipriau timpteli ant kostiuminės grindų mieguistą kūną ir pasodinęs prieš save suriša nepriekaištingą arklio uodegą.

Draugai