Greta Bumblauskaitė. Inesos Marcinkevičiūtės nuotrauka |
|
redaktorius
visada kai išvyksi prašau
parašyk atviruką
dar geriau – atvirlaiškį
aš lauksiu-skaitysiu-rašysiu-taisysiu-visur-visada
kai išvyksi prie jūros rašysi
„iškelk pėdą į dangų ir viską suprasi“
dar šiek tiek papaišysi ir aš viską suprasiu
atrašysiu, nebus piešinių bus eilėraštis
kurį įsidėsiu į stalčių nes nenurodytas adresas
tu rašysi „man teko kovoti“
aš taisysiu „man teko pažvelgt sau į akis“
tu skaitysi „man teko... tau į akis“
visur visada į akis
tu rašysi „dievo pirštas yra kojos nykštys“
o aš viską suprasiu
tu nupaišysi ant akmens tupintį dievą
ranka siekdamas žmones
kojos nykščiu jis remias į dangų
dieviškai elgias
atrašysiu-atrašysiu-at-rašysiu
visada kai išvyksi
tu – save
aš – save
už-si-rašykim.
kitapus miško puse šešių
kitapus miško yra užmiškis
vietinių dar vadinamas užmarštimi
užmišky niekas neošia
užmaršty švelniai kutena žolė
kitapus miško gyvena išprotėjus gegutė
ji penkis kartus pakartos
vakarienė
vakarienė
vakarienė
vakarienė
vakarienė
ir tik vienąkart –
tuoj.
kitas krantas
aš įlipsiu
į vandenį
ir tu
įlipsi
išlipsiu
išlipsi
vėl lipsim?
įlipsim-išlipsim
nesusitiksim
krantai
bus
kiti
čia ir dabar
saulė ištekės iš už miško
o mane ves takelis
gal siaurokas vingiuotas apžėlęs
eisiu jei ves
jeigu veš aš važiuosiu
kelias namo
ramu
kai žinau kur
tik užmiršau
kas esu
ant liežuvio galo
neprisimenu
reikės paragauti
iškišu liežuvį
oras sūrus
ir varna
pradeda krankti
gal tiek to
jeigu įvyktų
tragiškas nutikimas
nebegalėčiau paklausti
kelio namo
jei paklysčiau
pabūsiu ramiai
kol nuskris
nežinau kada
nežinodama kas.
katinai
mes kaip tie katinai prie uždarytų durų
norim eiti
prie atidarytų –
nebežinom
eiti-neiti
spalvotos kreidelės
sakysi siurprizas ir liepsi užmerkti akis
įsprausi į delnus stebuklą
kad turėčiau už ko laikytis
netikėsi kad tamsoje pasiklysiu
nei šiltas nei šaltas delnas
ne minkštas ne kietas stebuklas
ir spaudžiu kol pradeda birti
spalvotos smiltelės tarp pirštų
vienodos kreidelės spalvos skirtingos
vienodos vasaros vienodose sanatorijose ir procedūros
vienodos
ir vėl prieš jas
ir po jų vėl
nėr į ką įsikibti
nenorėjau sirgti
atsimerkiu
tavęs net nebuvo
tik delnuose vaivorykštė liko.
skystas ketureilis
netyčia
parašiau
skystą
ketureilį
ir netyčia širdį išliejau per kraštus
Kaimynystė. Pirmasis pasakojimas apie Įsikūrimą
Pradžioje mes išsiskyrėme. Tada atsirado skelbimas, banko paskola, dokumentai, „štai – jūsų raktai“, – tarė brokerė. Taip viskas įvyko ir atsirado mano namai.
naujųjų metų išvakarėse atsirado kaimynystė.
įnešiau paskutinę dėžę, o po fejerverkų
išaušo rytas ir prasidėjo pirmoji diena.
kaip Dievas tarė: „Tebūnie skliautas viduryje vandenų“
ir šitaip vandenis nuo vandenų atskyrė,
taip betoninė siena skyrė mane nuo mano kaimynės.
dar virtuvės lange man ją teko matyti –
buvo žila, neprigirdinti.
atėjo vakaras ir išaušo rytas,
o per naktį kaimynė pasimirė.
antroji diena.
Dievas tarė: „Tebūna sutelkti vandenys...“,
bet nebuvo kam išgirsti pabaigos.
pasirodė policija, duris užplombavo
ir Dievas kalbėjo:
„Teželdina Žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą
ir visų rūšių vaismedžius, nešančius Žemėje vaisius su sėklomis.“
taip ir įvyko.
neužilgo atsirado anūkė, plombas nuo durų nulupo,
atėjo vakaras ir išaušo rytas,
trečioji diena.
Dievas tarė: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute
dienai nuo nakties atskirti“,
bet Dievo nepaisė naujoji kaimynė,
dieną naktį vienodai liejo širdį.
tik trečiąją dieną ji pasikvietė draugą ne vieną.
vakaras atėjo ir išaušo rytas,
ketvirtoji diena.
nesvarbu, ką Dievas kalbėjo,
ketvirtąją dieną kaimynės draugai
pro balkoną lipti pradėjo,
dužo stiklai, teko kviesti policiją.
tik vakare ji atvyko, kai nieko neliko.
išaušo rytas, penktoji diena.
Dievas tarė: „Tepagimdo“, o toliau jo neklausė
ir už sienos vaikų klegesys pasigirdo.
Dievas kalbėjo vis tiek: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“,
ir iškilo pavojus mūsų Edeno sodui,
kai laiptinėj pasipylė šlapimas.
vakaras atėjo ir išaušo rytas.
apie šeštąją Dievo dieną nedaug parašyta,
gal ištisą dieną į tai, kas sukurta, žiūrėjo,
norėčiau ir aš toliau nerašyti, žiūrėti
ir pailsėti septintąją dieną,
bet nežinau, ar esu dievas,
ar velnias visgi,
nuo pat ryto skamba muzika,
o ašarinės dujos vietoj kaktuso žydi.