Greta Bumblauskaitė

Greta Bumblauskaitė

Greta Bumblauskaitė. Inesos Marcinkevičiūtės nuotrauka

Rūta Vyžintaitė
„Jaunas kraujas“ – platforma, skirta debiutuoti,
skleistis, pasirodyti, eksperimentuoti.
Drąsiems. Visada yra galimybė klysti.

 

redaktorius

visada kai išvyksi prašau

parašyk atviruką

dar geriau – atvirlaiškį

aš lauksiu-skaitysiu-rašysiu-taisysiu-visur-visada

 

kai išvyksi prie jūros rašysi

„iškelk pėdą į dangų ir viską suprasi“

dar šiek tiek papaišysi ir aš viską suprasiu

atrašysiu, nebus piešinių bus eilėraštis

kurį įsidėsiu į stalčių nes nenurodytas adresas

 

tu rašysi „man teko kovoti“

aš taisysiu „man teko pažvelgt sau į akis“

tu skaitysi „man teko... tau į akis“

visur visada į akis

 

tu rašysi „dievo pirštas yra kojos nykštys“

o aš viską suprasiu

tu nupaišysi ant akmens tupintį dievą

ranka siekdamas žmones

kojos nykščiu jis remias į dangų

dieviškai elgias

atrašysiu-atrašysiu-at-rašysiu

 

visada kai išvyksi

tu – save

aš – save

už-si-rašykim.

 

 

kitapus miško puse šešių

kitapus miško yra užmiškis

vietinių dar vadinamas užmarštimi

 

užmišky niekas neošia

užmaršty švelniai kutena žolė

 

kitapus miško gyvena išprotėjus gegutė

ji penkis kartus pakartos

vakarienė

vakarienė

vakarienė

vakarienė

vakarienė

ir tik vienąkart –

tuoj.

 

 

kitas krantas

aš įlipsiu

į vandenį

ir tu

įlipsi

 

išlipsiu

išlipsi

vėl lipsim?

įlipsim-išlipsim

 

nesusitiksim

krantai

bus

kiti

 

 

čia ir dabar

saulė ištekės iš už miško

o mane ves takelis

gal siaurokas vingiuotas apžėlęs

eisiu jei ves

jeigu veš aš važiuosiu

kelias namo

ramu

kai žinau kur

tik užmiršau

kas esu

ant liežuvio galo

neprisimenu

reikės paragauti

iškišu liežuvį

oras sūrus

ir varna

pradeda krankti

gal tiek to

 

jeigu įvyktų

tragiškas nutikimas

nebegalėčiau paklausti

kelio namo

jei paklysčiau

 

pabūsiu ramiai

kol nuskris

nežinau kada

nežinodama kas.

 

 

katinai

mes kaip tie katinai prie uždarytų durų

            norim eiti

            prie atidarytų –

            nebežinom

            eiti-neiti

 

 

spalvotos kreidelės

sakysi siurprizas ir liepsi užmerkti akis

įsprausi į delnus stebuklą

kad turėčiau už ko laikytis

netikėsi kad tamsoje pasiklysiu

 

nei šiltas nei šaltas delnas

ne minkštas ne kietas stebuklas

 

ir spaudžiu kol pradeda birti

spalvotos smiltelės tarp pirštų

vienodos kreidelės spalvos skirtingos

vienodos vasaros vienodose sanatorijose ir procedūros

vienodos

 

ir vėl prieš jas

ir po jų vėl

nėr į ką įsikibti

nenorėjau sirgti

atsimerkiu

 

tavęs net nebuvo

tik delnuose vaivorykštė liko.

 

 

skystas ketureilis

netyčia

parašiau

skystą

ketureilį

 

ir netyčia širdį išliejau per kraštus

 

 

Kaimynystė. Pirmasis pasakojimas apie Įsikūrimą

Pradžioje mes išsiskyrėme. Tada atsirado skelbimas, banko paskola, dokumentai, „štai – jūsų raktai“, – tarė brokerė. Taip viskas įvyko ir atsirado mano namai.

 

naujųjų metų išvakarėse atsirado kaimynystė.

įnešiau paskutinę dėžę, o po fejerverkų

išaušo rytas ir prasidėjo pirmoji diena.

kaip Dievas tarė: „Tebūnie skliautas viduryje vandenų“

ir šitaip vandenis nuo vandenų atskyrė,

taip betoninė siena skyrė mane nuo mano kaimynės.

dar virtuvės lange man ją teko matyti –

buvo žila, neprigirdinti.

atėjo vakaras ir išaušo rytas,

o per naktį kaimynė pasimirė.

antroji diena.

Dievas tarė: „Tebūna sutelkti vandenys...“,

bet nebuvo kam išgirsti pabaigos.

pasirodė policija, duris užplombavo

ir Dievas kalbėjo:

„Teželdina Žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą

ir visų rūšių vaismedžius, nešančius Žemėje vaisius su sėklomis.“

taip ir įvyko.

neužilgo atsirado anūkė, plombas nuo durų nulupo,

atėjo vakaras ir išaušo rytas,

trečioji diena.

Dievas tarė: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute

dienai nuo nakties atskirti“,

bet Dievo nepaisė naujoji kaimynė,

dieną naktį vienodai liejo širdį.

tik trečiąją dieną ji pasikvietė draugą ne vieną.

vakaras atėjo ir išaušo rytas,

ketvirtoji diena.

nesvarbu, ką Dievas kalbėjo,

ketvirtąją dieną kaimynės draugai

pro balkoną lipti pradėjo,

dužo stiklai, teko kviesti policiją.

tik vakare ji atvyko, kai nieko neliko.

išaušo rytas, penktoji diena.

Dievas tarė: „Tepagimdo“, o toliau jo neklausė

ir už sienos vaikų klegesys pasigirdo.

Dievas kalbėjo vis tiek: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“,

ir iškilo pavojus mūsų Edeno sodui,

kai laiptinėj pasipylė šlapimas.

vakaras atėjo ir išaušo rytas.

apie šeštąją Dievo dieną nedaug parašyta,

gal ištisą dieną į tai, kas sukurta, žiūrėjo,

norėčiau ir aš toliau nerašyti, žiūrėti

ir pailsėti septintąją dieną,

bet nežinau, ar esu dievas,

ar velnias visgi,

nuo pat ryto skamba muzika,

o ašarinės dujos vietoj kaktuso žydi.