Rubrika „Jaunas kraujas“

 

 

Ievos Budzeikaitės nuotrauka

 

„Kas čia per žmogysta?“ – galvojo T., vos pramerkęs akis. Lovoje šalia jo miegojo kokių trisdešimt penkerių metų moteris. T., stengdamasis nepažadinti nepažįstamosios, atsargiai apsižvalgė, ir šiek tiek nurimo. Kambarys jo. Baldai savo vietose, švaru. „Galbūt susipažinome kokiame bare, ir aš taip nusigėriau, kad nieko neprisimenu? – pamanė T., bet šią mintį tuoj nuvijo. – Jei būčiau pylęs iki komos, šiandien merdėčiau nuo pagirių. O dabar – nieko.“

Nepažįstamoji gulėjo ant nugaros jaukiai užsiklojusi atskira antklode. Jis matė, kaip po akių vokais chaotiškai juda jos vyzdžiai. „Gal ir aš sapnuoju?“ – nusijuokė T., tačiau jo sąmonė buvo net labai žvali. Dailiosios lyties atstovė jam neatrodė daili. Priešingai, jos veidas T. buvo atgrasus ir net truputį įkyrus. Plati kakta, didelė ir kumpa nosis, mažos, siauros lūpos, atsikišęs smakras... „Ragana“, – pasibjaurėjo jis.

Būti šalia jos tapo nepakeliama. T. išsiropštė iš lovos ir greitai apsirengė. Mintis užvaldė vaizdiniai, kaip į jo patalus sunkiasi nepažįstamosios prakaitas. „Reikės kuo greičiau išskalbt tuos užvalkalus. Ne, verčiau sudegint“, – nusipurtė T. Jam buvo šlykštu, kad išpuoselėtą namų erdvę teršė svetimas gyvis. T. dešinę ranką į megztinio rankovę sukišo taip, kad išvengtų tiesioginio kontakto su nepažįstamosios oda, ir pakrutino jos petį.

– Ei, – pasakė jis. – Kelkis.

Moteris išleido nepasitenkinimo atodūsį.

– Palik mane ramybėj, juk šeštadienis, – atsakė ji neatsimerkdama.

– Nesvarbu, tau reikia keltis.

– Nenusišnekėk, – sumurmėjusi nusisuko.

T. trūko kantrybė. Jis nuplėšė nuo nepažįstamosios antklodę ir išrėkė:

– Kelkis, sakau!

Moteris krūptelėjo ir pažvelgė į T.

– Kas tau yra? – išlemeno.

– Kas man yra? – teberėkė T. – Kas man yra? Kas tau yra? Apskritai, kas tu tokia? Ką tu čia darai?

– Katine, tu mane gąsdini, – atsisėdusi pasakė moteris ir atatupsta traukėsi tol, kol atsirėmė į sieną.

Jos judesiai T. atrodė perdėtai teatrališki. „Nejaugi ji iš tikrųjų manęs bijo?– svarstė jis. – Absurdas. Įsiveržia į kito žmogaus butą ir apsimeta auka. Gal ji rusė?“ Toks akiplėšiškas bendravimas, kuriuo ji, akivaizdu, norėjo parodyti, kad T. elgėsi nelogiškai, varė į neviltį.

– Ką pasakei? – paklausė jis.

– Kad tu mane gąsdini.

– Ne, ne. Kaip tu mane pavadinai?

Moteris žiūrėjo į jį išpūtusi akis ir tylėjo.

– Kaip mane pavadinai, klausiu, – užstaugė T.

– K... k... katinu. O ką? Juk visada taip sakau.

– Aš tavęs nepažįstu. Kokie dar katinai? – T. šiaip ne taip susitvardė ir atsiduso. – Klausyk, neabejoju, kad yra priežastis, kodėl tu čia, bet gal man plyta nukrito ant galvos, kol miegojau, ar ką, nes neprisimenu, kas tu tokia. Supranti? Neprisimenu nei tavo amžiaus, nei kokio dydžio batus nešioji, todėl su visa pagarba susirink savo daiktus ir dink, nes mane šitas žaidimas jau užkniso.

Moteris negrabiais judesiais prisiartino prie T. ir pabandė jį apkabinti:

– Mažuti, nu ką tu šneki, gi čia aš, N.

T. ją atstūmė ir išėjo iš kambario.

– Man nebeįdomu, greičiau nešdinkis.

Nepažįstamoji atskubėjo iš paskos ir su ašarom akyse bandė jį sustabdyti: sekė T. koridoriuje, nesitraukė nė per žingsnį, kol pagaliau užspeitė į kampą, rankomis stipriai apsivijo jo liemenį ir prisiglaudė visu kūnu.

– Nesuprantu, kas tau, bet nesijaudink, praeis, – subliuvo ji.

Tada savo riešą priglaudė prie T. riešo ir jo dėmesį atkreipė į identiškus žiedus ant pirštų.

– Aš tavo žmona. Susituokėm Vingio parke, po obelim, prisimeni? Tavo mama taip jaudinosi sakydama kalbą, kad pamiršo žodžius. Tau dabar irgi kažkas panašaus. Čia dėl to streso darbe. Sakiau, kad persitempsi. Reikia atostogų. Pasiimam išeiginių ir varom kur nors į pietus prie jūros, į viešbutį, kur viskas įskaičiuota ir nieko nereikia daryti, kur galima kiaurą dieną degintis, maudytis ir valgyti. Atsistatysi dar iki skrydžio atgal, pažadu.

T. ne juokais išsigando. „Šita boba tikriausiai prifarširavo mane vaistų ir dabar bando apgauti, – pagalvojo jis, prisiminęs dokumentinį filmą apie sukčius ir tapatybės vagystes. – Falsifikavus santuoką, išsiskirs ir nugręš iki paskutinio cento.“

Pajutusi jo sumišimą moteris nubėgo į svetainę ir po kelių akimirkų grįžo su tuntu įvairiausių nuotraukų.

– Va, matai? – atkišo spalvotą polaroidą. – Čia mes per mūsų pirmąjį Naujaką. Kaip seksualiai atrodei su tuo juodu aptemptu golfu.

Tada iš pluošto vidurio ištraukė nespalvotą nuotrauką.

– O čia ant Šatrijos kalno, kai susipažinom su ta paplaukusia ugnies saugotoja. Buvo taip šilta...

T. žiūrėjo į vieną išblukusį kadrą po kito, bet, skirtingai negu nepažįstamoji, matė save su jauna mergina, su kuria susitikinėjo prieš daugiau nei dešimt metų. Ji buvo graži, ambicinga, turėjo begėdiškai tamsų humoro jausmą ir tuo metu jam atrodė, kad jųdviejų laukia laiminga ateitis. „Negi ji iš tikrųjų mane laiko tokiu atsilupusiu? – spėliojo T. – Ji nė iš tolo į ją nepanaši. Maniakė. Negaliu rizikuoti.“

Jis paėmė iš nepažįstamosios nuotraukas ir apsimetė jas analizuojantis.

– Hm, taip, taip, – nutęsė jis. – Kai kurie epizodai grįžta.

Pamatęs jos lūpose įsižiebiant šypseną, T. sviedė nuotraukas moteriai į veidą. Nepažįstamoji sumišo ir susvirduliavo, o jis pasinaudojęs akimirka, smogė jai į nosį. Krauju apsipylusi moteris susmuko ant grindų. Nieko nelaukdamas T. užšoko ant jos ir abiem rankom stipriai suėmė kaklą. Nepažįstamoji ėmė rangytis, bet išsilaisvinti nepajėgė. Dar bandė trankytis, tačiau jos smūgiai buvo silpni silpni, ir T. suprato, kad liko nebedaug. Po kelių akimirkų ji liovėsi priešintis ir suglebo.

T. surinko moters į jo namus sutemptus daiktus ir išmetė į gatvę kartu su jos lavonu. Grįžo suplukęs, bet nurimęs. Nieko nelaukdamas ėmė tvarkyti per grumtynes sujauktą koridorių. Išmėtytus batus ir striukes grąžino į jiems skirtas vietas, nuo grindų ir veidrodžio nuvalė kraują. Galiausiai surinko nuotraukas, bet prieš šveisdamas į šiukšliadėžę dar pasklaidė rankose. Dėmesį netikėtai patraukė vienas kadras, kuriame matėsi valtyje sėdintis vyras. Jis laikė irklus ir juokėsi atlošęs galvą, o tolumoje į dangų kilo paukščiai. Vyras vilkėjo tokias pačias gėlėtas glaudes, kurias T. nešiojo jau penkiolika metų, o ant jo kaklo kabėjo auksinė grandinėlė su kryželiu. „Kaip ta, kurią močiutė padovanojo“, – T. išpūtė akis ir geriau įsižiūrėjo. Bet nuotraukoje buvo ne jis. Tas vyras, nors ir gana panašus, turėjo daugiau plaukų ir buvo pastebimai laibesnis. Kas jis?

 

 

Rokas Laurinavičius dieną dirba kūrybininku, o naktį rašo prozą. Su drauge kūrė tinklaraštį BeveikBestseleris.lt. Šiuo metu sėdi prie savo pirmosios novelės.