Rūta Vyžintaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Jaunas kraujas“ – platforma, skirta debiutuoti, skleistis, pasirodyti, eksperimentuoti. Drąsiems. Visada yra galimybė klysti.

 

popietė Žeimelyje

ten kur nėra sekmadienių
nei pirmadienių
tik žvejojantys berniukai
ir rūkantys seniai
ir vienišas policijos ekipažas
kuris iš neturėjimo ką veikti
stabdo per greitai
lekiantį laiką

 

botanikos pamoka

Lietuvos miškuose auga:
ministrai ir prezidentai
lakūnai ir konsulai
avangardinio kino kūrėjai
ir jų nuotraukos it sėklos pasklinda po puslapius
nuo Biržų iki Niujorko
nuo Niujorko iki Soldino
o ant jų šaknų
žilos motinos

džiausto skalbinius

 

blynai

kepu blynus – prisimenu senelį

jam visad išeidavo tobulai apvalūs

perimetras – braižybos mokytojo

paskrudimas – netapusio tapytojo

aliejus spurda kaip širdis partizano Užpalių

apverčiant

rankos dreba

paveldėjau bunkerio nerimą

 

+370

38-11-64

mano močiutės laidinis telefonas

jeigu skaitot – paskambinkit

gal pakels angelas

o jūs, telefoniniai sukčiai

išviliosit jį atgal į gyvenimą

 

29

mano draugė nėščia pilvas jos kaip sala nusenka kai Nemunas
toj saloj vaikščios jis arba ji o mes tik stebėsim pro samanas
kitų rankose tirps mūsų miestas nelyg besmegenis
ir tik dešimtį metų smukles Kauno šildantis senis
prisimins kad buvai pastebėjęs panašią suknelę

ir bandysiu irgi užaugti ar bent jau išdygti
burnon sėsiu alyvuoges austres ir ikrus
brendžiu laistysiu juos ir tik sausu vynu

tu taip lauki(es), o aš tik ilgiuos

 

vagis

sutemus pro langus vagiu gyvenimus

jūsų spintas su knygomis, dulkėtas gėles ir akvariumus

jūsų pokalbius virtuvėse rūkstančius tyliai pro kaminus

jūsų „ššššš eik tyliau kaip čia jo nepažadinus“

štai nešu jau po pažasčia vieną iš Žemuogių gatvės

į šviesą pakuotą, užuolaidoms perrištą

su daug muzikos vyno, madingos vienatvės

papūgėle palangėj (ko gero dėl jauko)

tik staiga išgirdau iš geltonsnapės:

 „Jis kurr-kas grra-žes-nis iš lau-ko“

 

žinutė butelyje

kiekviename išgertame butelyje
yra žinutė

– laiškas sau  –

bangos rytais išmėto jas
priemiesčių butuose

į svetimas antklodes susuktas
palaidais plaukais perrištas
niekad neperskaitytas

 

///

vasariškas mieste

tu

tik įkaitus, vijokliais apžėlus

krūva dailių akmenų

bet

žiedais liepų prilipus

prie grindinio

aš vis tiek

tavyje

gyvenu

 

A1

o kas, jeigu aš, irgi tu – tiktai sieliai

netyčia sukibę

iš upių atklydę į greitkelius

ir jau ne srovė, o srovėj

 

o kai,  jei viens kitą ne glostom, o iriam

prieš dumblu nebedvelkiantį vėją

 

o kas jei kelio tamsoj žibąs ženklas A1

ir tereiškia

AŠ VIENAS.

 

///

kaip kvepia

kaip kvepia

kaip kvepia

šitas juodas

vasaros vakaras

iš

senos

senos

supuvusios

 

dievo burnos