Akvilė Žilionytė. Trumpa pasaka apie Wimą ir Liv

Wimas Wendersas. Kristynės Madjarės nuotrauka

Iš rygiškų užrašų (2014 12 10–14)

Kai gimė vokiečių fantazuotojas Wimas Wendersas, kinui buvo 50 metų. Po karo gimęs režisierius „judantį paveikslą" pirmąsyk išvydo būdamas devynerių, nes baloje rado dėžę juostų. Paskui per kiekvieną gimtadienį ant paklodės rodė filmus. Kino juostas sukdavo nuo galo, mat jei žiūrintysis valgo, filmą patartina žiūrėti nuo galo iki pradžios. 21-erių išvyko į Paryžių tapti dailininku. Žiemos buvo šaltos, Paryžiaus butai –­ šalti. Pigiausia ir šilčiausia vieta buvo Prancūzų sinemateka. Filmas –­ vienas frankas, o jei per pertraukas slepiesi kino teatro WC, perdien už franką pažiūrėsi penkis filmus. Wimas slėpėsi, tad per dieną pažiūrėdavo po penkis filmus, per mėnesį – 100 filmų, per metus – 1500 filmų.

Bet tai nėra vien seni geri laikai. Šiandien irgi visi taip daro. Stoviniuodama Latvijos nacionaliniuose kino apdovanojimuose pasikalbėjau su Kristupu apdovanotuoju, taigi geriausiu 2014-ųjų montažo režisieriumi – jis perdien peržiūri po 3 filmus. Be to, ir vaikštynių po Rygą kompanionas, niujorkietis kino scenaristas, sakė, kad elgiasi lygiai taip pat.

Wimas Wendersas norėjo tapyti kamera, buvo naivus ir manė, kad jei nori būti kino režisieriumi, turi turėti kamerą. Ir rado – lombarde. Nunešė ten savo saksofoną ir už jį gavo kamerą.

Bet tai ne seni geri laikai, šiandien taip irgi visi daro. Sutiktas makedonas režisierius pasakojo, kad senelio garaže rado didžiulę centrifugą, pardavė per „eBay" ir nusipirko pusę kameros, kitą pusę – pasiskolino. Tokie tie nauji geri laikai.

Wimui istorijos nerūpėjo, rūpėjo peizažai. Jis suprato – nori kurti filmus, nes patinkančią muziką galima uždėti ant vaizdo. Sukūrė filmą kopijuodamas Alfredą Hitchcocką, tik be siužeto. Paskui stengėsi sukurti filmą kaip Johnas Cassavetesas, dar paskui –­ kaip Holivudo. Žmonės tuosius filmus mėgo, nes tai atrodė kaip

Cassaveteso ir Hitchcocko filmai. Po viso to sukūrė savo filmą: be siužeto, pusiau vaidybinį, pusiau dokumentinį.
Šiuo metu režisierius vis labiau domisi dokumentika ir mano, kad dabar labai svarbu rodyti ekrane tikrai egzistuojančius žmones, o ne aktorius, tikras vietas, o ne vien filmavimo aikšteles.

2014 m. Wimas sukūrė dokumentinį filmą „Žemės druska". Filmą Rygoje pristatė pats režisierius. Tai pasakojimas apie Sebastião Salgado – fotografą, keliautoją. Jo nuotraukose užfiksuota žmonijos žiaurumo istorija. Pristatydamas filmą režisierius teigė, kad Sebastião jam kur kas daugiau nei fotografas, jis – mūsų planetos vizionierius. Wimą domina kitų meno profesijų – šokėjų, architektų, rašytojų – kūrybos procesai.

Pasimatymą su Ryga režisierius baigė šnekomis apie kino kalbą, naujas technologijas: „Kamera gali daryti ką tik nori. Bet kai gali viską, kartais negali nieko."

„Žemės druska“

* * *

Liv Ullmann. Kristynės Madjarės nuotrauka

Pradedant nuo pabaigos: ėjau su Liv ieškoti latvių dokumentikos klasiko Herco Franko „Ptolemėjaus žemėlapio". Žemėlapio neradom.

Pradedant nuo pradžios: Liv Ullmann (g. 1938) – norvegų aktorė, režisierė, scenaristė. Atvyko į Rygą.

Kuris vaidmuo Jums buvo sudėtingiausias?

Sunkiausia buvo vaidinti „Personoje" (1966). Buvau 25-erių metų, jauna ir nesupratau, apie ką tasai filmas. Jį supratau tik 40-ies. Tai buvo pirmas kartas, kai Ingmaras Bergmanas pasirinko ne švedų aktorę. Tylėjau, nes tylėti man yra labai natūralu, aš drovi ir baili, tuomet veik nemokėjau švedų kalbos. Mėgau dairytis. Dabar, senatvėje, viskas tampa taip pat, kaip paauglystėje, vaikystėje. Pavyzdžiui, keturiese sėdime prie stalo, šnekantysis žiūri į pirmąjį ir į antrąjį, į trečiąją –­ mane, ne... Visai taip, kaip vaikystėje ir paauglystėje.
Į Rygą atskridau iš Amerikos, oro uoste prie manęs pribėgo moteris ir paklausė, ar aš seniau nebuvau Liv Ullmann? Atsakiau – taip.

Ar Bergmanas pasitikėjo aktoriais?

Be galo. Jis pasitikėjo visais. Su Bergmanu žmonės jautėsi saugūs, o kiekvienas aktorius jautėsi kūrėjas. Net sunkiausi momentai buvo didžiulis malonumas, nes greta buvo Bergmanas. Sunkiausia jam buvo dirbti su Ingrid Bergman: ji nuolat klausinėjo, priešinosi. Dėl to ja žavėjausi. „Rudens sonata" (1978) buvo nuolat nutraukiama dėl jųdviejų ginčų. Pavyzdžiui, scenoje, kai Ingrid (vaidinanti motiną) turi prie manęs (dukters) prieiti ir pasakyti, kad ją su meile apkabinčiau, ji niekaip nenorėjo to daryti, Ingrid norėjo man trenkti per veidą ir išeiti iš kambario. Galiausiai nusileido ir suvaidino nuostabią sceną: ji sako, kad ją apkabinčiau, mylėčiau, o jos akys, veidas žaižaruoja neapykanta.

Ar visada norėjote būti režisiere?

Niekada nenorėjau ir nesvajojau tapti režisiere, buvau laiminga vaidindama ir rašydama. Manau, labiausiai noriu rašyti. Kartą buvau pakviesta sukurti trumpametražį, dešimties minučių filmą. Paskambinau Bergmanui ir paklausiau, ar aš galiu būti režisiere? Jis atsakė: tikrai gali. Tuomet pradėjau kurti tą trumpąjį filmą ir supratau, kad visa mano aktorystė buvo tik režisūros mokykla.

* * *

Kai baigėsi pradžia ir pabaiga, išėjau pasivaikščioti, mane perlijo lietus, apsnigo sniegas. Sutikau tą patį niujorkietį, scenaristą. Jis vaikščiojo ir gyrė Rygos eglę: „O egle, egle, kokie gražūs tavo spygliai." Kinas ir literatūra apie tai nieko dar nežino.

Liv Ullmann ir Ingrid Bergman „Rudens sonatoje“

Draugai