Ne per seniausiai gatvėje susitikau Julių Sasnauską – viens du aptarėm lietuvišką kiną. „Ekskursantė" jam buvo nepriimtina, o aš gyniau režisieriaus bandymą patraukliai sukurti filmą vaikams itin sunkia istorine tema.

„Būtinai reikės pasižiūrėti ir Audriaus Stonio „Kenotafą" – ten vėl tie mūsų kapai... – Taip, kai kadaise vyko tas masinis kaulų pervežimas iš Sibiro į Lietuvą, man buvo nejauku, nežinau, gal dėl sukelto tos akcijos triukšmo? Juk ilgais sovietiniais metais turbūt ne tiek ir daug lietuvių buvo nuvykę nors aplankyti artimųjų kapų, o dabar staiga visi puolė. – Nereikėtų iš viso judinti kapo. Kur palaidota, ten jau palaidota."

Po naujo filmo „Kenotafas" peržiūros šita tiesa vėl atsidengia. Kiek suprantu, ji buvo netikėta ir pačiam režisieriui. Užsitęsęs kelis metus dokumentinės juostos filmavimo ir montavimo procesas paveikė ir šitą kino istoriją, ir patį kūrėją, ir veikėjus (panašiai atsitiko ir garsiame Liubovės Arkus filme apie neįgalų vaiką „An­tonas čia, šalia"). Materialiai išsikristalizavo tie dažnai vartojami ir nebesu­reikšminami žodžiai: amžiną atilsį...

„Kenotafo" siužetas, kaip ir pridera gerai dokumentikai, yra išaugęs iš vienos detalės, vienos sėklos. Sūnus lyg pro miglą prisimena, kad jo dabar jau miręs tėvas kartą vaikystėje pasakojo apie miškelyje, kažkur netoli ąžuoliuko, palaidotus iš pradžių du rusų kareivius, o karo pabaigoje –­ dar ir vokiečių kareivį. Palaidojo ir nutilo –­ taip, kaip anksčiau darydavo dauguma mažos ir tylios tautos tėvų ir mamų –­ net vaikams neatskleisdavo aštrių savo gyvenimo vingių. Tačiau dabar, išsiviešinimo laikais, ramiai gyventi šalia viską dramatizuojančio televizoriaus yra nuobodu, todėl tie susenę vaikai, pasitelkę kaimynus ima prisiminti, kas ir ką ten kadaise prasitarė ir mėgina tai atsikasti. O atsikasę, ką gi? Tikisi kažką suprasti ir pajusti! Pagaliau –­ negerai, jei kaulai dūla miške, reikia juos gal net iškilmingai, su filmavimais į kapines nugabenti!

Veikėjai vyrai (moterys čia nedalyvauja – matyt, jos seniai paliko šiuos vyrus su jų žaidimais), su kastuvais rankose dažniausiai nugara į kamerą einantys pieva tos lomelės link, pamažu tampa kažkokio mistinio lietuviško detektyvo herojais, kartas nuo karto išdaužiančiais žodį ar garsą. Ir kalbėti nėra apie ką: du trečdalius filmo arealas aplink ąžuolą yra metodiškai kasinėjamas, tačiau išraustos duobės –­­ nuviliančiai tuščios. Prakaitas realus varva, o realiai suprasti ir pajusti, matyt, nebus lemta... Kulminacinį kastuvo dunkstelėjimą režisierius meistriškai „prameta" – mes iš­vystame jau su šepečiu valomus ir dėliojamus kaulus. Ąžuolinis kenotafas (gr. tuščias kapas) jau nebe kenotafas. Prieš 70 metų čia tikrai kažką palaidojo.

Deja, įstaigos po 70 metų kelių karstelių su palaikais nenori priimti. Kai kamera vėlgi ilgai seka vokiečių archyvo darbuotojų nugaroms iš pas­kos, siauri lentynų su dokumentais koridoriai apsuka galvą, pasijunti einąs kafkiškos pasąmonės labirintais. O Kafka, kaip žinom, niekada nesibaigia. Kaulai ir keli šalia jų rasti daiktai mažai ką ir veikėjams, ir žiūrovams paaiškina.

Nugarkaulinis filosofinis filmo lygmuo paliekamas operatoriaus Audriaus Kemežio (ir kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio) sugebėjimams. Požeminio ir viršžeminio „lygmenų" kadrai yra įstabūs: puri rudeninė žemė su gluodeno blyksniu ir virš žemės besisukančio žvaigždėto dangaus skliauto blyksėjimas pro ąžuolo šakas; vertikali kameros panorama nuo ąžuolo viršūnės iki šaknų paglosto esteto širdį, sušildo ją.

Po filmo aiškiai patys sau konstatuojame: šimtai kasinėtojų po šimtais Lietuvos ąžuolų kažką atsikastų! O tame gražiame kadre virš Lietuvos (ir visos Žemės) spindi vienintelis dar tuščias kapas –­ kenotafas Mėnulis.