× Andrius Jakučiūnas
Per pastarąjį dešimtmetį Agnė Mackė pakeitė bene viską – namus, miestą, pavardę, gimtadienį (nusprendusi, kad geriau jį švęsti vasarą), netgi pagaliau pasiryžo mokytis vairavimo ir įsigijo retro automobilio formos naktinę lempą. Vis dėlto vienas dalykas liko stabilus ir nepajudinamas – tai meilė kinui. Turbūt su visais Lietuvoje vykstančiais kino festivaliais bendradarbiaujanti filmų vertėja savo namuose Žaliakalnyje, kuriuos dalinasi su knygų šūsnimis, rastais arba atiduodamais daiktais bei dviem šunimis – Kukuliu ir Piene Anube, – per metus išverčia apie 40–50 filmų, maždaug vieną per savaitę.
„Ši veikla turi labai patikti, turi būti pripratęs ir prie dedlainų, ir prie nepastovumo (kartais darbo būna žiauriai daug, kartais visai nebūna), ir prie į namus užsakomo maisto. Kartu turi išlikti pakankamai gyvas, kad pagautum ir sugebėtum perteikti kalbos niuansus, potekstes, šnekamosios kalbos specifiką.
Seniai supratau, kad šiam darbui reikia krapštukų, todėl manau, kad aš jam tinku, nes tokia ir esu, – juokiasi Agnė. – Man svarbu darbą padaryti iki galo. Dar kūdikystėje preciziškai, kad neliktų nė pėdsako, nukrapščiau dekoratyvines gėlytes nuo maniežo, į kurį buvau pasodinta. Jei skindavau nuo krūmo serbentus, būtinai visus. Sykį užsimojau pagerinti išvykusios draugės gėlę – nukirpau iš pradžių vieną, paskui kitą šaką, kol galiausiai tos gėlės neliko.“
„O kaip šunys? – teiraujuosi Agnės, kurią žinau esant didelę šunų mylėtoją. – Nejaugi jie netrukdo susikaupti?“ Agnė purto galvą: ne, šunys čia niekuo dėti, jie susiję su kita, „pridusinta“ jos asmenybės puse. „Žinai, dabar galvoju, kad jei mano gyvenimas būtų priklausęs tik nuo manęs, matyt, būčiau veterinarė. Nuo vaikystės traukė gamta, gyvūnai. Tačiau tėvai, neišsipildę menininkai, išvarė mane į dailės mokyklą. Prisipratinau prie meno, jis tapo tarsi mano dalimi. Paskui, kadangi augau daugiakalbėje šeimoje ir turėjau polinkį į kalbas, prisijaukinau filologiją. Jei viskas būtų kitaip susiklostę, galbūt pati operuočiau savo sergantį šunį, bet neversčiau filmų. Versčiau vidurius.“
Juokai juokais, bet patyrusios filmų vertėjos kelias į kiną nebuvo nei tiesus, nei apgalvotas. „Kadangi tėvas buvo fotografas, – pasakoja pašnekovė, – atvykusi studijuoti į Vilnių, natūraliai įstojau į fotoklubą. Ten rinkosi įdomūs žmonės. Per tą klubą pirmąkart patekau į nekomercinio kino festivalį „Vilniaus pavasaris“, dabartinę „Scanoramą“. Ten mano pasaulis apsivertė. Iki tol net nesuprasdavau, kodėl žmonės moka pinigus už bilietą į kiną, nes Kaune nekomercinio kino nerodė. Kad kinas gali būti labai įvairus, supratau tik susidūrusi su festivaliniais filmais. Apėmė didžiulis laisvės potyris. Supratau, kad noriu likti kino salėje, todėl pradėjau ieškoti būdų.“
Eidamas kalbinti Agnės žinojau, kad filmų vertimas – visiškai nišinis dalykas, labai siaura specializacija, tačiau vis dėlto nustembu išgirdęs, kad vien tik filmus verčiančius vertėjus galima suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Žinoma, versti filmus samdomi ir literatūros vertėjai, bet, pasak mano pašnekovės, į filmo vertimo subtilybes neturint atitinkamos patirties neretai sunku įsigilinti ir profesionalams: „Verčiant filmą, labai svarbus kalbos gyvybingumas ir stilius. Kino filmai verčiami kiek kitaip nei literatūra. Vertėjui pokalbius reikia trumpinti, jie turi skambėti natūraliai. Ir drauge turi padaryti kuo mažiau klaidų, nes dažnai nėra redaktorių. Be to, kai girdi originalią kalbą ir subtitruose matai vertimą – viskas akivaizdžiau, yra galimybė palyginti, lengviau pastebėti vertimo klaidas.“
Agnės nuomone, filmų vertimo svarba, – nors vertimai dažnai kritikuojami, iš jų šaipomasi, taigi dėmesio tarsi ir skiriama, – kartais nuvertinama. „Blogas vertimas, – sako Agnė, – kenkia filmo patirčiai. Yra tikimybė, kad blogai išversto filmo žiūrovas apskritai nesupras. Geras scenarijus turi daug kultūrinių nuorodų, citatų, intelektualių užuominų, – prastas arba nepatyręs vertėjas to nesugebės perteikti. Be to, filmas yra meno kūrinys, o kūriniams, kad juos tinkamai suvoktum, kartais reikia laiko; neretai tenka balansuoti tarp kokybės ir skubos. Galiausiai, kaip jau minėjau, filmų vertėjui tenka atlikti ir redaktoriaus darbą. Pirmiausia todėl, kad filmų vertimus redaguoja ne visi užsakovai, dažnai ši atsakomybė tenka vertėjui. O redaguoti ir tvarkyti tenka nemažai, nes režisierių raštingumas, – atsidūsta Agnė, – nėra aukštas.“
Dar vienas svarbus aspektas: net jei filmas ne anglų kalba, jį vis tiek kartais tenka versti iš anglų, nes kūrėjai nepateikia originalios kalbos subtitrų. Tokiu atveju vertėjas priverstas tapti poliglotu. „Žinoma, negali išmanyti viso pasaulio dalykų, – šypsosi Agnė, – bet pasakyčiau, kad norintis dirbti šį darbą žmogus turi būti gerokai pasikaustęs įvairiose kalbose ir srityse. Patyrusiam filmų vertėjui pamainą surasti labai sunku.“
Greta kitų filmų vertėjui kylančių problemų Agnė mini požiūrį į pačią kino produkciją ir kultūrinius skirtumus, kuriuos bandoma užlyginti įsivaizduojant, kad tai nepatiks žiūrovams arba kad rinka tam nepasiruošusi. „Pavyzdžiui, kartą platintojus išgąsdino erotinės tematikos filmo vertimas, kuriame buvo daug bybių, pučių ir kiaušių, prašė sušvelninti. Tąsyk pykau, nes necenzūrinė leksika buvo to miuziklo išskirtinumas, o dabar prisiminus – juokinga. Nors vis dar erzina, kad pavadinimus platintojai dažnai išsiverčia patys, anksčiau nei vertėjai gauna prisiliesti prie filmo, todėl dažnai jie tampa pažodiniai ir klaidingi.“
Yra ir tokia problema – profesiniai kino vertėjo rūpesčiai ir svarba nėra visuotinai suprantami, pripažįstami. Vertėjus įprasta pliekti dėl prastų vertimų, tačiau retas susimąsto, kad ši veikla iš esmės niekaip nereglamentuojama ir priklauso tik nuo rinkos dalyvių asmeninio požiūrio ir geros valios. „Ką jau kalbėti apie plačiąją visuomenę, jei vertėjo profesijos svarbos nesupranta net Kinematografininkų sąjunga“, – numoja ranka Agnė.
Vertėja tikina filmus namie žiūrinti tik darbo reikalais. „Jei žiūriu, tai dažniausiai kino teatre. Į istoriją pasinerti galiu tik būdama tamsoje. Ne kino teatre nesijaučiu, kad įkrentu į filmą, yra apšvietimas, į duris kas nors gali pasibelsti, gali šuo prašytis į lauką. Man reikia, kad visa kita būtų suspenduota.“
Aiškėja ir dar viena netikėta priežastis, kodėl vertėjai svarbi kino salės tamsa. „Man patinka būti nematomai. Viena iš supergalių. Būna, vaikštau apšiurusiais drabužiais – taip netyčia keletą kartų esu palaikyta bename, – tačiau tiesiog noriu susilieti su aplinka, kad manęs nepastebėtų. Kino salės tamsa suteikia tą nematomo žmogaus žvilgsnį į pasaulį. Visas gyvas pasaulis turi būti kažkur kitur, kitaip jis mane blaško. Filmo žiūrėjimas – tai būdas pažvelgti į tai, kaip kitas žmogus (režisierius) mato pasaulį.“
Baigdamas pokalbį pusiau rimtai Agnės klausiu, ar ji, prisižiūrėjusi tiek filmų, pati nesijaučia esanti personažas istorijos, kurią kas nors pasakoja. „Negaliu tiksliai atsakyti į šį klausimą, – šypsosi vertėja, – bet žmonės galbūt išties mane mato kaip personažą. Jiems būna nesuprantama mano motyvacija, kodėl aš gyvenu taip, o ne kitaip, kur mano vyras, vaikai. Vienas toks girtas tipas man yra sakęs: Macke, tavo gyvenimas man atrodo nesąmonė. Nieko jam tada neatsakiau. Šiaip man nuolat nutinka aibė dalykų, dažnai įdomesnių ir mįslingesnių nei patys geriausi filmai, bet kadangi esu slapukė, tiesiog ne visi pažįstami patenka į „Mackės gyvenimo“ seansą.“