Jei šiemet kokia valstybė ims ir surengs visuotinį gyventojų surašymą, džedajų tikėjimo išpažinėjų skaičius bus gerokai išaugęs. Šviesos kardais ir įmant­riais kostiumais apsitaisę, stūksos jie kaip ironiškas atsakas Islamo valstybei. Ir kausis jie žodžiais: „Prisimenu, man buvo 9 metai, kai pažiūrėjau pirmąją „Žvaigždžių karų“ dalį“, „prisimenu, man buvo 7 metai, kai dovanų gavau šviesos kardą“, „prisimenu...“

Ką gi, aš pažiūrėjau „Žvaigždžių karus“ (toliau – ŽK), kai man buvo 26 metai. Žiūrėjau visus septynis epizodus urmu, per vieną parą. Seniai žinojau, kad kada nors tai turi atsitikti, todėl vykdžiau tai kaip pareigą. Šviesos kardo dar neįsigijau, neįsigijau ir su nuolaida man siūlomo originalaus BB-8 drono (beje, ką šiame kontekste reiškia „originalus“?). Bet mielai pamatyčiau ir aštuntąjį ŽK epizodą. Ir ne tik todėl, kad esu imli muilo operoms. Beveik 4 dešimtmečius apimanti ŽK saga domina ir kaip istorijos atspindys, ir kaip pati istorija. ŽK kaip reiškinį turėtų studijuoti mokslas, man net baugu šiaip sau apie tai plepėti. Tačiau baimė veda į tamsiąją jėgą, taigi…

Naujųjų ŽK galia nubunda Disnėjuje, kuriam ŽK tėvas George’as Lucasas pardavė visą gėrio ir blogio imperiją už 4 mlrd. dolerių. Nors pinigai niekad nevaidino reikšmingo vaidmens ŽK filmuose, Lucasui jie gali praversti. O ŽK be jo niekur neprapuolė. Naujojo 7 epizodo režisierius – J. J. Abramsas (prieš tai kūręs, ironiška, „Žvaigždžių kelią“, taip pat ir serialą „Dingę“). Kurdamas legendos tęsinį, jis pasirinko saugiausią variantą – nuvilti tik dalį ŽK fanų ir tik iš dalies.

„Žvaigždžių karai: galia nubunda“ nėra joks drąsus eksperimentas. Tai nuosaiki paties pirmojo, 1977 m. pasirodžiusio ŽK epizodo variacija. Jei neskaičiuosime širdingų susitikimų su senaisiais veikėjais, įkūnytais ne mažiau pasenusių tų pačių aktorių, siužetas nepasiūlo nieko netikėto. Vėl regime nuotykių ištroškusį jauną žmogų nežinomoje smėlėtoje planetoje. Jis irgi dar nenujaučia savyje kylančios galios. Jam irgi į rankas netyčia pakliūva gyvybiškai svarbią informaciją gabenantis droidas. O toliau – analogiškos kovos su blogio pajėgomis, laimimos pritaikius analogišką strategiją ir panaudojus analogiškus lėktuvus ir ginklus. Galima išgirsti nuomonių, kad šis epizodas tik ruošia dirvą, kuri sužels įmantriausiais siužetų vingiais kitose suplanuotose dalyse. Arba kad šis filmas, pagamintas iš nostalgijos, ir yra skirtas tik nostalgijai. Bet galia šįkart slypi kitur.

2016-ųjų Lukas Skaivokeris yra Rei, moteris; senas išminčius Maz Kanata –­ irgi moteris; galiausiai, princesė Lėja nebėra princesė – ji generolė Lėja ir jai leista oriai pasenti (beje, su tuo nesutiko gausybė internautų, tikėjęsi, kad aktorė bus pasidariusi galažin kiek plastinių operacijų).

Tai, kad šie pokyčiai, atsiskleidžiantys per pagrindinių herojų pasirinkimą, dažniausiai nurašomi madai (prisiminkime populiariąsias „Bado žaidynes“, „Divergentę“ ir t. t.) arba politkorektiškumui, yra tik simptomas, rodantis, kad jie būtini. Jei būčiau pažiūrėjusi ŽK vaikystėje, aš irgi būčiau tapatinusi save su Luku Skaivokeriu. Bet vis tiek mano didvyriai, su retomis ir sąlyginėmis išimtimis, kurias padariau jau su­brendusi, buvo vyrai – vyrai rašytojai, režisieriai, mokslininkai, visuomenės veikėjai, dievai. Kokių bėdų toks tapatinimasis prikrėtė mano ir tūkstančių kitų moterų tapatybėms? Apverskime situaciją ir bus aiškiau: įsivaizduokite berniuką, kuriam visą gyvenimą idealais buvo tik puikios moterys...

Žinoma, moterų žygiai ir žygdarbiai populiarėja ir dėl apskritai lengvai pri­einamo kitoniškumo. Be to, moteris visada nueina didesnį, „žygdarbiškesnį“ kelią, nes jos pradinė situacija vertinama kaip bejėgiškesnė. Nepaisant to, sunku aprašyti, kaip mane iš tikro jaudino Rei, šėliojanti ekrane. Užtat tuojau pat iš padebesių nublokšdavo probėgšmais pasigirstantys žiūrovų-kaimynų komentarai, su pasitenkinimu šnabždami vieni kitiems. 2016-ųjų Lietuvos vyrai atsipūtę, išsivertę kėdėse ir čepsėdami išverčia BB-8 drono pypsėjimą į seksistinių komentarų srautą. Nuleidžiu akis ir nieko nedarau su savo kunkuliuojančiu pykčiu. Nes užaugau be Rei.

Žinoma, Rei paveikslas nėra joks absoliutus feministinis apogėjus ar išsigelbėjimas iš visų visuomenės ydų. ŽK visatoje klesti visokio plauko būtybės, bet žmonių ten nėra. Taigi ir Rei, nors ir tokia gyvybiškai reikalinga, nėra žmogus tikrąja to žodžio prasme. Apie ją lengviau mąstyti kaip apie vektorių ar kokią nors funkciją. Ji nežmoniškai veržiasi link absoliutaus šaunumo išsipildymo. Ji nežmoniškai gera. Nežmoniški yra ir visi kiti ŽK veikėjai, nors kaiptyč šauniausieji turi žmonių pavidalus. Įdomu, kad net ir tai kartais traktuojama kaip rasizmas. O gal reikėtų sakyti rūšizmas? Bet kokiu atveju, lygybė visiems fantazijos vaisiams!

Natūralu yra tai, kad nežmoniškų veikėjų motyvacija, siekiai, reakcijos, galų gale apskritai charakteriai turi teisę būti absoliučiai primityvūs ir fragmentuoti. Pavyzdžiui, buvęs blogio kariaunos pėstininkas Finas yra užaugintas, taigi ir sutryptas, išplautas pseudonacistinio režimo propagandos. Jį vis dėlto taip sukrečia pirmasis dalyvavimas kariniuose veiksmuose (ir ypač kito anoniminio blogio pėstininko mirtis), kad jis atsisako kautis ir galiausiai pabėga. Tačiau praėjus vos keletui dienų Finas savo likimo brolius žudo su saldžiu pasimėgavimu. Taip pat stebėtinai geros jo manieros ir socialiniai įgūdžiai, o ir į gyvenimą jis žiūri optimistiškai. Nes ŽK vyksta tolimoje galaktikoje – kitur ir kitiems keistiems sutvėrimams. Jie patys sprendžia, kaip jiems būti. Todėl logikos dėsnis yra tik vienas: tai, kas vyksta ekrane, yra logiška, o tai, ko nėra ekrane – nelogiška. Veltui kartu su interneto šaipūnais toliau knaisiotume logikos ir psichologijos spragas filme. ŽK yra vakarėlis, tikrai šaunus vakarėlis šaunioje galaktikoje. Čia išpildomos mūsų fantazijos. Viskas vyksta be perstojo ir nėra laiko skaičiavimams, nesugebėjimui, apraudojimui ar šiaip kokiems apmąstymams. Apmąstymai nereikalingi ir žiūrovui, nes kitaip jis žuvęs kaip žiūrovas, jis gaišta savo malonumų laiką. Veltui.

Būtent tas ŽK smagumas ir lengvumas jį išskiria iš visų didžiabiudžečių (pabandyk ištarti!) herojinių filmų šiemet, o gal ir per amžius. Pyktis, kartėlis ir beprotybė siautė „Pašėlusiame Makse“. Kaltė ir siaubas visur tykojo Katnės Everdyn (įvairios „Bado žaidynių“ dalys). Tik „Marsietis“ kiek šviesesnis. Ironiška, tas pats Metas Deimonas, tik prieš metus filme „Tarp žvaigždžių“ paliktas tolimoje planetoje vienas, sužvėrėjo, o dabar tik džiugiai augina marsietiškas bulves ir nenukabina nosies.

Išties technologijos ir erdvė filmuose vis dažniau iškyla kaip geriausi mūsų draugai. Visoje visatoje jau neberasi juodų užkampių, kur tykotų neapibrėžtos, nesuprantamos grėsmės. Dar keleri metai, dar keletas ŽK epizodų ir kosmosas bus galutinai užkariautas ir nebereikalingas.