Aušra Kaziliūnaitė. Tamsos ir šviesos piligrimai

Piligrimai yra keliautojai, lankantys šventas vietas. Nuo paprastų keliautojų juos skiria ne tik fizinis kelionės tikslas, bet ir kelionėje turima dvasinė intencija, noras patirti vidinį pokytį, priartėti prie slėpinio. Nuo senų senovės piligriminių kelionių priežastimis tapdavo siekis gauti nuodėmių atleidimą, viltis, kad tam tikroje vietoje bus išklausytos maldos, pagyta nuo ligos. Pati piligrimystė kaip reiškinys yra susijusi su bandymais įveikti ribą tarp sacrum ir profanum, tarp švento ir kasdieniško. Piligrimas, leisdamasis į piligriminę kelionę, dėl savo dvasinės intencijos tarsi pakimba ore tarp šių dviejų plotmių. Jo kasdienybė pašvęsta šventam tikslui, o šventas tikslas ištirpsta betikslėje kasdienybės rutinoje. Tai jau visai kitokio lygmens kasdienybė, buitis, rutina, tokia, kuri nėra ir negali būti priešinama su sacrum, bet jau nebeišsitenka ir profanum. Šioje keistoje dvasinės būsenos perkeistoje kasdienybėje veriasi žmogaus vidinio gyvenimo žemėlapis.

Ypač subtiliai vidinės kančios bei gedulo žemėlapio linijos brėžiamos pilnametražiame debiutiniame Lauryno Bareišos filme „Piligrimai“. Praėjusių metų rudenį Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje „Horizontai“ jis pelnė geriausio filmo apdovanojimą. „Horizontai“ skiriami jauniesiems kino kūrėjams, kurių juostos pasižymi drąsa, originalumu ir naujomis estetinėmis kino raiškos formomis. Filmas šiuos kriterijus atitinka.

 

 

„Piligrimuose“ matome du žmones, kurie leidžiasi į kelionę ne tik išorėje, bet ir jų vidiniame pasaulyje. Paulius (akt. Giedrius Kiela) ir Indrė (akt. Gabija Bargailaitė) atvyksta į netoli Kauno esančią Karmėlavą, kurioje šiurpiomis aplinkybėmis buvo žiauriai nužudytas Pauliaus brolis, Indrės sužadėtinis Matas. Jie lanko tas vietas, kuriose Matas buvo pagrobtas ir nukankintas.

Mažo miestelio ramybė kontrastuoja su Pauliaus ir Indrės tramdomų kančių chaosu. Pauliaus kančia matoma visiems akivaizdžiai, o Indrė, iš pažiūros, atrodo rami, ironiška, pašaipi ir šalta. Filme meistriškai išvestos dviejų žmonių visiškai skirtingo gedėjimo linijos, susitinkančios toje pačioje erdvėje ir tuo pačiu laiku. Šis skirtumas prideda filmui dinamikos, varo siužetą į priekį. Kalbant apie veikėjų emocijų raišką „Piligrimuose“ būtina atkreipti dėmesį į keistas Indrės bei antraplanių veikėjų šypsenas. Šios praslysta, regis, ne vietoje ir ne laiku (pvz., pardavėjos Ievos šypsena Pauliui grasinant ją apipilti rūgštimi) taip tarsi atverdamos mistišką, tarp tikrovės ir fikcijos esančią paslaptį ir suteikdamos filmui tvinpyksišką atspalvį.

Piligrimiška Indrės ir Pauliaus kelionė, praėjus daug laiko po lemtingo įvykio, atrodytų, taip pat apima vidinės transformacijos, pokyčio, maldos išklausymo ypatingoje vietoje ir pagijimo viltį. Tačiau priežasties ir pasekmės dėsniai šioje vidinėje kelionėje nebegalioja. Piligrimų skirtingomis variacijomis vis klausiama: „Ko jūs čia atvažiavot?“ Tačiau atsakymo į klausimą, kodėl po ketverių metų jie leidžiasi į kelionę ir lanko vietas, kuriose Pauliaus brolis, o Indrės sužadėtinis buvo dar gyvas, panašu, nežino ne tik vietiniai Karmėlavos gyventojai bei filmo žiūrovai, bet ir patys Paulius ir Indrė. Kaip ir dera tikrai piligrimiškai kelionei – persidengiant sacrum ir profanum – tikslas ištirpta betiksliškume.

 

„Piligrimai“
„Piligrimai“

 

Nevengiama ir socialiai nepatogių temų. Pats pasirinkimas be pagražinimų ir atvirai kalbėti apie ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje šiuo metu ypač opią paribių, takoskyros tarp centro ir periferijos problemą filmui suteikia tik dar daugiau paveikumo. Veikiausiai prie to, jog filme pavyksta neobjektyvizuojant atskleisti vietinių gyventojų portretus, prisideda ir faktas, kad pats filmo režisierius yra kilęs iš Karmėlavos. Neromantizuotai, atvirai rodoma mažo miestelio bendruomenės kasdienybė, svajonių trūkumas, girtavimas, smurtas. Tačiau rodoma jautriai, supratingai, nesmerkiant ir nedramatizuojant.

„Piligrimuose“ dėmesys individo santykiui su išgyventa asmenine trauma persidengia su istorinėmis traumomis. Viena svarbiausių filmo scenų galime laikyti Indrės ir vietinio Martyno (akt. Paulius Markevičius) dialogą tamsioje proskynoje: vaikinas parodo Indrei vietą, kur buvo nužudyta jo klasiokė, sako, kad pro čia jis vaikščiojęs į mokyklą; pasakoja apie vieną šeimą, kurioje vyras nužudė žmoną ir sūnų, sudegino namą ir pats nusišovė. O tada prideda, kad visai netoli oro uosto yra masinės karo laikų kapavietės. Indrei paklausus: „Kas iš to?“ Paulius atsako: „Mes čia gyvenam.“ Akivaizdžiai patiriame, kaip visuomenės bei bendruomenės nereflektuojamas istorinis blogis atgimsta naujais pavidalais – tiek praėjusių, tiek dabartinių karų kontekste.

„Piligrimai“ – šiandienio lietuviško kino perlas, kuriame kalbama apie sugrįžimo prie skausmo ištakų galimybę ir prasmę. Jame L. Bareiša prisiliečia prie filosofės Hannah Arendt apmastytos blogio banalumo problematikos ir originaliai kelia klausimą: ar įmanoma racionaliai suprasti ir priimti blogį?

Aušra Kaziliūnaitė – humanitarinių mokslų daktarė, VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros dėstytoja, poetė.