Jūratė Visockaitė. Pavasaris ledo luite

 

Ledo luite, skaidriame, tirpstančiame, įšalę žolynai ir palmės šakelė... Toks šių metų festivalio „Kino pavasaris“ vaizdinis logotipas sufleruoja aišku ką. Aišku ir kur – ogi namuose, ant sofutės, su savo laptopu ar (mano atveju) prie darbo stalo su naujutėliu „Lenovo“ 30 x 50.

Vis dėlto kaip gerai, kad festivalio organizatoriai, Ramaškų šeimos klanas ir jų jaunieji kūrybiniai pagalbininkai, nepasidavė taip, kaip Knygų mugė (o knygų turgūs, kioskai, inkilai gatvėse?), iš žibančių kino teat­rų padangių nusileido ant žemės ir pramušę ledą vis tiek rado sidabrą – tiek, kiek jo yra mažame tavo ekrane ir, nepaisant nieko, dideliame kine.

Pirmas matytas festivalinis filmas – pietų korėjiečių „Moteris, kuri pabėgo“ – viršija visus nugesintus lūkesčius. Išoriškai pastatymo atžvilgiu tai kuklumo pavyzdys, iš vidaus – kūrinys, kurį lyg knygą ar muziką norisi versti ar klausytis dar kartą. Filmas ankstesnėje Berlinalėje pelnė prizą už režisūrą, ir toks reveransas režisieriui Hong Sang-soo įrodo nenuginčijamus jo tylaus kino naratyvo privalumus.

 

Jūratė Visockaitė. Pavasaris ledo luite
„Moteris, kuri pabėgo“

 

O privalumas pasireiškia priartėjimu ir nutylėjimu. Tai, žinoma, azijietiškas minimalizmas, bet jį – lyg tą korėjiečių degtinę sodžiu (tokią geria ir filmo herojės) – sudaro dar ir individualus talentas, skonis, tiksliau, poskonis, nes mums, vakariečiams, gelmė ne iš karto tampa pasiekiama.

Vienas ankstesnių autorinių (jis ir prodiuseris, scenaristas, montuotojas, muzikos parinkėjas) Hongo filmų vadinosi „Moteris – vyro ateitis“. Dabartinė herojė jauna korėjietė Gami (vaidina režisieriaus žmona Kim Min-hee) kelioms dienoms pabėga pas savo jaunystės drauges, nes vyras, su kuriuo, kaip pati nuolat kartoja, niekad neišsiskiria, išvyko į komandiruotę. Draugės mums pristatomos kaip bevyrės: pirmoji po skyrybų turi sugyventinę ir jos abi globoja benames kates; ant­roji grubiai išvaro prielipą kavalierių; trečioji apkalba garsų ir nebemielą vyrą. Taigi ir draugės yra bėgančios – tuo labiau kad matome vien korėjiečių vyrų nugaras, jiems neleidžiama dalyvauti ir apsiginti. Jei ištarsime vieną žodį „feminizmas“, suklysime – jo neužteks, be to, kardais niekas čia nemosuoja. Šio tylaus naminio Seulo – su aptvertomis daržovių lysvėmis, videokameromis kambariuose ir elektros stulpais gat­vėje – horizonte plyti kalnų linija ir netgi jūros krantas, nuo kurio herojė negali atsitraukti akių... kino teatre.

Seniai esu mačiusi tiek daug nutylintį ir tiek daug pasakantį kiną. 

 

Jūratė Visockaitė. Pavasaris ledo luite
„Nauja tvarka“

 

Užtat meksikiečių režisierius Michelis Franco filme „Nauja tvarka“ išverčia prieš tave visas žarnas. Ir šitai sekasi puikiai – jis geras psichologas ir manipuliatorius, estetas ir naujos kartos marksistas. Negailestinga klasių kova gigantiškame Meksiko mieste arba bet kuriame kitame pasaulio megapolyje, Maskvoje ar Paryžiuje... Vis dėlto, ne, tenai skirtųsi. Mažiau –štai tokių turtingų vestuvių ceremonija su šokiais, raudonu nuotakos kostiumėliu, pinigais vokeliuose, aptarnaujančiu personalu. Labiau – visuomenės susisluoksniavimu, „supistais turčiais“ ir degradavusiais vargšais, kaip žinome, per riaušes lekiančiais į prospektus ir plėšiančiais parduotuves, bei kariniu kontingentu, apie kurio hierarchiją ir užmačias, kaip tvarkytis tuo ar kitu atveju, menkai žino tiek Maskvos, tiek Paryžiaus, tiek Vilniaus gyventojai.

Garsiojo filmo „Parazitas“ kūrėjai korėjiečiai panašią klasių kovą suko ir susuko įstabiais filosofiniais ratais. M. Franco valdžios keitimosi eigą šaltakraujiškai suplanavo (jis ir scenaristas) ir tiesmukai įkūnijo. Glumina ir žavi jo pozicija finale pačiam nusiplauti rankas. Neatsakyti į klausimą: gerai ar blogai vis dėlto yra toji Trumpo siena? Manykite, ką norite, štai jums meninis skerspjūvis, anatomija, deginami lavonai, kartuvių virvė ir jokios vilties, kad kas nors pasikeis. Išties esame nusipelnę tokio finalo.  

 

Jūratė Visockaitė. Pavasaris ledo luite
„Sniego daugiau nebus“

 

Rimtasis Lenkijos kinas, be abejo, nei apie šiandieną, nei apie ateitį nepateiks nieko šviesaus. Jau vien pavadinimas – „Sniego daugiau nebus“ – ką reiškia! Vis dėlto tikėjausi, kad istorijos prasmingumo ir atlikimo profesionalumo bus su kaupu. Deja, filmo monotonija stūmė iš vėžių – žadamos gilumos nepasiekiau ir net nenorėjau jos siekti, nes bloga oro prognozė Lenkijoje buvo aiški nuo pačių pradžių, nuo to turtuolių kvartalo su vienodais nuosavais namais (tikiuosi, tai maketas?), o sapnų intarpai, kvailos asociacijos su Černobyliu išvis vertė šokti nuo ekrano kur nors toliau. Žinoma, scenaristės ir režisierės Małgorzatos Szumowskos modernią pasakėčią apie jos tėvynainius, kurie nemyli savęs, savo vaikų ir patiria Dievo malonę tik užhipnotizuoti ukrainiečio masažuotojo Ženios, nesunkiai įsiminsi ir atpasakosi. Tačiau kokia gi pranašaujančios autorės ištarmė? Juk ji, kaip ir jos kolegos, irgi yra savotiška masažuotoja. 

 

Jūratė Visockaitė. Pavasaris ledo luite
„Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“

 

Laukiau ir štai jau pasisekė pažiūrėti ir Europos kino, ir „Pavasario“ šviežieną – rumunų filmą „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“.

Ką tik pasibaigusioje Berlinalėje režisieriui Radu Jude’i įteiktas pagrindinis prizas, kuris, žinoma, iš karto sukelia įtarimą: ar tik nebus šiame politizuoto festivalio šedevre daug ideologijos ir mažai meno? Nesinori nuteikti gausių žiūrovų, kuriuos pritrauks pavadinimas (tikrai pasiteisinsiantis) ir gerokai nuvils vidurinės dokumentinės filmo dalies enciklopedinis istorijos montažas su giliomis mintimis – šios, nors kadaise ir ištartos didelių žmonių, skamba stebėtinai tuščiai, sakyčiau, pornografiškai.

Filmas susuktas praėjusią vasarą Bukarešto gatvėse – Rumunijos sostinėje mažai kas iš mūsų vaikštinėjo, tačiau galime jas įsivaizduoti, nes esame važiavę per neskoningai tvarkomą, reklamos išbarškintą Lenkijos provincija. Na, naujoji kapitalistinė Lietuva tokia laukinė niekad nebuvo. Taigi, tomis gatvėmis ištisą pusvalandį su nusmaukta į pabarzdę medicinine kauke nežinia kur ir kodėl žingsniuoja sutrikusi jauna mokytoja Emilija. Ji skaito Edgaro Lee Masterso epitafijas ir užsimaukšlinusi peruką pozuoja vyro pornokamerai. Hm... Galiausiai atėjusi į tėvų susirinkimą mokytoja išklauso tų tėvų, interneto (o, taip, pornografija nuslydo tenai) komentatorių, nuosprendį, ir mes gauname Rumunijos visuomenės šelmišką port­retą.

Viena didelio žmogaus gili mintis įspėjo: kovotojui nereikia žiūrėti tiesiai į baisiąją Medūzą, reikia žiūrėti į jos atspindį savo skyde – tik tuomet galbūt laimėsi.

 

Draugai