Dmitrij Gluščevskij. „Scanorama“: paieškos ir atradimai (1)

Mažesnio dydžio ir garsumo kino festivalių funkcija, mano manymu, dažniausiai yra logistinė: ne atrasti, bet atvežti. Tarkime, Berlyno festivalis vyksta kartą per metus, ir paskui visas pasaulis gyvena filmais, kuriuos pirmą kartą parodė būtent Vokietijoje. O mažesni kino festivalių-gigantų broliai dažniausiai turi džiaugtis galėdami vieną kitą iš tų filmų atvežti savo žiūrovams. Tai savo ruožtu reikalauja ir su logistinėmis išlaidomis susijusių kompromisų. Pavyzdžiui, dažnai sunkiau suvirškinamo filmo rodymas, atrodo, tampa įmanomas tik dėl to, kad festivalio programoje atsidūrė kelios komedijos visai šeimai. Todėl kartais festivalių organizatorių bandymas jungti savo programas ar jų dalis bendresnėmis tematikomis sunkiai pateisinamas. Kad ir kaip būtų, šiemet kiekvienas iš kol kas man labiausiai įsiminusių „Scanoramos" filmų vienaip ar kitaip siejosi su festivalio šūkiu, siūlančiu žiūrovams kino seanso metu išgyventi akistatą su savimi.

„Peizažas rūke“

Antai Theo Angelopouloso „Peizažas rūke" – neabejotinai kūrinys apie brandą ir šia prasme – apie naujojo savęs sutikimą ir atsisveikinimą su senuoju savimi. Siužetiškai filmas tiek paprastas, kad net atrodo banalus: kokių dvylikos metų sesuo ir jos penkiametis brolis įšoka į traukinį Vokietijos link, norėdami susitikti su tėvu, iš tiesų egzistuojančiu nebent jų sapnuose. Laimei, filmo pasakojimo paprastumą atsveria jo simbolinis krūvis. Lėtu ritmu, statiška kamera ir įspūdingo grožio peizažais režisierius geba sukonstruoti erdvę, kurioje tarsi neveikia įprasti pasaulio dėsniai ir tampa įmanomi net labiausiai mistiški nutikimai. Todėl mirštančio balto arklio scena atrodo tiek pat įtikinama, kiek ir sustingusių sniegą stebinčių miestelėnų figūros, o pačios kelionės etapai, netekdami apibrėžtų erdvės ir laiko koordinačių, virsta dvasinės transformacijos stadijomis. Taigi prasidėjęs kaip gana nuspėjamas „road movie", pabaigoje „Peizažas rūke" virsta Dievo paieškų alegorija, kuri, mano džiaugsmui, sugeba išlikti nei pernelyg pamokslaujanti, nei pernelyg poetiška.

Apie kitokią kelionę pasakoja Šarūno Barto 1992 m. pastatytas filmas „Trys dienos", „Scanoramoje" rodomas režisieriaus 50-mečio proga. Jame du lietuviai jaunuoliai nusprendžia praleisti kelias dienas Kaliningrade, kur sutinka dėl gyvenimo beprasmiškumo, kaip ir jie patys, besi­kankinančias merginas. Filmo herojų susipažinimo paprastumas atrodo tarsi patyčios iš jų nesugebėjimo užmegzti tikrą žmogišką ryšį, tad pavargus nuo nesusišnekėjimo, jiems tenka dalytis nebent bendra lova. Tiesa, nors filmas aiškiai ir originaliai išreiškia tam tikras mintis, vis dėlto, mano galva, nukenčia dėl perdėm didelio fragmentiškumo: tragiško Katerinos Golubevos veido kadras yra svarbesnis už personažų – ir paties filmo – plėtotę. Prieš daugiau nei 20 metų duotame interviu jaunas Bartas pabrėžia, kad filmus –­ kaip ir žmones – jis nori pirmiausiai jausti. Deja, jeigu taikyčiau šį kriterijų jo „Trims dienoms", tektų konstatuoti, jog mano atveju toks susilietimas neįvyko. Džiuginantis be galo gražiais, puikiai sukomponuotais ir jau nugrimzdusiais į praeitį Sovietų Sąjungos pakraščio vaizdais, filmas man pasirodė perpildytas jaunatviško maksimalizmo ir rankų laužymo. Jeigu filmo herojų vienatvę ir tragiškumą tarsi atspindi jų aplinkos pilkumas, tai filmo pretenziją į sąžiningumą užgožia autoriaus siekis „išlikti savimi", paverčiantis filmą jo ambicijų veidrodžiu.

„Trys dienos“

Šiame kontekste netikėtai šviežiai nuskamba daugiau nei 20 metų tylėjusio Alejandro Jodorowsky'o filmas „Realybės šokis". Kultinį statusą dar 7 dešimtmetyje pelnęs iš Čilės kilęs 85-erių režisierius naujajame kūrinyje pristato iš dalies autobiografinę istoriją apie šeimą, asmenybę ir vertybes. Filmo vizualinė stilistika išties stulbinanti, o siurrealistiniai siužeto elementai akrobatišku tikslumu balansuoja ant humoro ir farso ribos. Kartais net sunku suvokti, ar sprendimas nukirpti auksinius berniuko plaukus nuimant peruką arba priversti jo motiną dainuoti kiekvieną savo žodį, yra kūrybinės brandos ar senatvinės silpnaprotystės simptomai. Bet kuriuo atveju Jodorowsky „Realybės šokyje" jaučiasi visiškai laisvas – tai pavydėtinas ir gerbtinas pasiekimas. Galbūt būtent dėl šitos laisvės ir žaismingumo vingiuojantis filmo naratyvas ir šokinėjanti struktūra nesubyra į milijardą mažų fragmenčiukų. Deja, siekdamas reflektuoti, daryti išvadas apie savo paties vaikystės traumas ir aiškiau išdėstyti savo gyvenimo filosofijos idėjas, Jodorowsky neišvengia akivaizdaus moralizavimo ir kelių deus ex machina epizodų. Tačiau, nepaisant to, daugiau nei 2 valandų filmą tikrai verta pamatyti dideliame ekrane.

„Realybės šokis“

Į išvadas panašus ir paskutinis Jeano-Luco Godard'o filmas „Sudie, kalba!". Tiesa, tuo jis daugiau ar mažiau sėkmingai užsiima jau ne pirmą dešimtmetį, tačiau ši praktika netampa nepakeliamai nuobodi. Tą buvo galima matyti jau pernai „Scanoramoje" rodytame filme „3X3D". Jame Godard'o filmuotas gabaliukas atsidūrė Peterio Greenaway'aus kaimynystėje, ir tapo aišku: jei Peteriui kinas seniai yra miręs, Godard'ui jis amžinai gyvas. Dar daugiau, panašu, jog savo eklektiškais ir žaismingais filosofiniais antifilmais prancūzas skelbia naują kino atgimimą ar bent jau – ilgų kino esmės paieškų rezultatus. Naujame filme pagrindiniai veikėjai – vyras ir moteris, neturintys net vardų – patalpinti į kino erdvę, teturinčią menkiausias siužeto užuominas: meilužiai kreipiasi vienas į kitą „jūs" ir, net jei kažkada ir mylėjo vienas kitą, dabar nesugeba net normaliai bendrauti. Tarsi norėdamas pabrėžti žmogiškojo bendravimo būdo absurdiškumą, Godard'as įveda į filmą šunį, vienodai stebintį ir žmones, ir mišką, ir vandenį. Panašu, jog režisierius mano, kad kalba yra viena svarbiausių – ir esmiškai totalitarinių – mūsų ir pasaulio susvetimėjimo priežasčių, vadinasi, tik atsisakę žodžių sudėtingumo priartėsime prie to, ką būtų galima pavadinti harmonija.

Atsisveikinimas su kalba. Minties ir pojūčio gimimas. Galbūt tai ir yra tikroji kino prigimtis, taip dažnai pamirštama besivaikant holivudiškųjų „gerų istorijų"? „Kinas turi sielą", – sako žilas, bet nė trupučio nepasenęs Alejandro Jodorowsky, kreipdamasis į žiūrovą F. Pavichiaus filme apie turbūt ambicingiausią neįgyvendintą XX a. antrosios pusės kino projektą. Ir su juo tikrai sunku ginčytis, juk „Scanoramoje" kiekvienas gali tuo įsitikinti pats. Laimei, festivalis tik įpusėjo, tad dar tikrai yra laiko ne tik atrasti gerą kiną, bet ir save – gerame kine.

„Sudie, kalba!“

Draugai