Jūratė Visockaitė. Lošėjo karaokė

„Bet apie ką gi šitas jūsų sudėtingas filmas?" ir „Kodėl herojė iš pradžių atsisako siūlomų pinigų savo sergančiam vaikui, bet greitai juos pati paduoda gydytojui?" – per spaudos konferenciją prie stalo olimpiškai susėdusių filmo „Lošėjas" (2013 m.) kūrėjų išdrįso paklausti žurnalistė su rusišku akcentu. Paklausė naiviai, bet tiksliai pajutusi, kad ne viskas čia švariai išlošta.

Kadrai iš filmo „Lošėjas“

Pradedant nuo „Sidabrinių gervių" sidabro, avansu pavasarį įteikto šešiems nominantams. Baigiant paskutiniais ilgai trukusios reklamos kampanijos akcentais: scenaristas Kristupas Sabolius be skrupulų prisistato kaip filosofas ir rašytojas; režisierius Ignas Jonynas nutyli savuosius per 10 metų teatre sukurtus spektaklius; apeinamas bendras darbas su latviais, bet iš anksto viešinamas, matyt, taip pat su latviais bendras pasisiūlymas „Oskaro" nominacijoms užsienio filmo kategorijoje; perdėtai didžiuojamasi „delfinais" ir pan., gautais užsienio „kino pavasariuose"...

Gal ieškau priekabių, nes reklama –­­ rapidiniame kadre draugiška greitosios pagalbos komanda lekia pro duris į iškvietimą – ilgainiui įkyri ir tampa antireklama (pvz., pompastika ant kny­gos galinio viršelio jau sukelia atstūmimo reakciją). Gal jau veikia filmo superidėja – pinigai svarbiau už viską! – filmo kūrėjai, kaip ir jų herojai, visais būdais stengiasi uždirbti kuo daugiau pelno. Naivu tikėtis kažko kito (nors Šarūnas Bartas savo filmų reklamai visai neskiria dėmesio).

Filmą žiūrėjau su jo teikiamu įkvėpimu iki tos scenos, kurioje dirbtinai prilipdomas vaikas. Kai herojės sūnus užlipo ant aukšto skardžio, jau kilo negera nuojauta – bet lengviau atsidusau, nes tam kartui ir užteko to: „Mama, aš čia." Deja, deja. Netrukus vaikas draugų scenaristų vedamas į baseiną, šoka nuo liepto ir susitrenkia galvą, už kurią ligoninėje reikia sumokėti 15 tūkstančių... Et, brolyčiai, būtų užtekę ir herojaus love story su mama, kaip skubat jūs į tą Holivudą ir dar pačiu trumpiausiu keliu! Ir todėl aš, kaip pasakė vienas jums pažįstamas režisierius, – netikiu! Ir dar daug kas iš brangios publikos šioje vietoje įstrigs. Arba kitose: greitosios vairuotojo laidotuvėse, perspaustai sovietiško stiliaus geriausio gydytojo apdovanojime, remonto (?) gamyklos ceche, šunų lenktynių totalizatoriuje.

Greitosios pagalbos komandos kasdienybė pakeičiama tos komandos tamsiais užkulisiais. Turime pasitenkinti tik vienu realiu, „nuo iki" kameros demonstruojamu gydytojo Vincento poelgiu reanimuojant merginą. Net komandai plukdantis per putojančias Klaipėdos uosto bangas, nepažįstamas nukentėjęs žmogus apeinamas, – geriau mes netyčia įmesime į vandenį heroję, o herojus puls jos gelbėti! Kitą sykį, greitajai važiuojant į ligoninę, atrodo, joje miršta žmogus, kuriam „ir taip dviguba vaistų dozė suleista", ir komanda išlipa tarpukelėje kažko tarsi lukterėti, pailsėti, kažkam puse lūpų skambinama, –­ ir epizodas nukandamas, uždaromas. Tam, kas atsitiko čia iš tikrųjų, nėra drąsos, jėgų, laiko. Gal kūrėjai pasakytų: meskite tą buitinę dokumentiką šonan, mes čia visai apie ką kita filmą darome, apie „ribą tarp sausumos ir vandens". Gražiau ir parankiau iš savęs pačių statyti filmą tortą.

Taip, „Lošėjo" – filmo apie psichikos liga virstantį lošimo azartą, apie žmones, kurie praranda žmogiškus jausmus, – tarsi stabdomos ir stumiamos plokštelės (muzika ir garsas Pau­liaus Kilbausko, Domo Strupinsko, Artūro Pugačiausko) dinamiką gerai įsuka visi epizodai greitosios laukiamajame, girtoje šventėje su karaoke, prieplaukoje su klykiančia mergaite ant molo, šermenyse, kurių ilgame kadre nėra ne tik velionio, bet jau ir rėkiantis Vincentas tuoj iš jo iškris, taip pat fizinis Vincento „dialogas" su šaldytuvu, su automobilių metalo laužu.

Tačiau punktyrinei linijai su Vincento visur tykančiu ir skolą norinčiu išmušti žaliūku trūksta ir įžangos, ir finalo logikos – jinai prabėgom užmaišyta, gal pakrikusiam herojui prisisapnavusi?

Tas vaikas, žinoma, eina ir nueina sau. Jo mama (akt. Oona Mekas), somnambuliška medicinos sesuo, švelniai tariant, elgiasi neadekvačiai. Jos pastangos įveikti Jono Vaitkaus ir Martyno Budraičio vaidinamus gydytojus filme „tik užima vietą". Moters charakteris mūsų kūrėjams vyrams tradiciškai sunkiai įkandamas. Nors pats Jo ir Jos duetas filme buvo suderintas originaliai – Jono Meko duktė, amerikiečių aktorė Oona vaidina išoriškai kontrastingą, iš grynai balto porceliano sutvertą moterį, kuri atsitiktinai pasitaikė herojaus kelyje (o gal vėlgi jam pasivaideno?)

Panevėžietis režisierius ir aktorius Vytautas Kaniušonis (Vincentas) visai netikėtai pratęsia po R. Ado­maičio ir J. Budraičio mūsų kine nuslopusią macho men liniją (kurios juk gedi visos moterys). Apmaudu tik, kad jis yra pastebėtas tokio amžiaus, kai J. Miltinis liepdavo aktoriams kiūtinti nuo scenos. Šlovė Kaniušoniu patikėjusiam, nors dabar atrodo, kad tai buvo visai nesunku – reikėjo nepažįstamo veido ir gyvenimo daužytos asmenybės. Turbūt tas asmenybės įžvalgumas ir leidžia aktoriui po filmo prisipažinti, kad Vincentas pro jį „vis praeina šonu", kad jam tebėra nesuvokiama, kodėl „jis taip nevertina savo gyvenimo". Manau, kad Kaniušonis, kuriam teko laimė ir nelaimė suvaidinti neįmanomai sunkią finalinę sceną, savo kailiu pajuto, kokia vis dėlto ji yra nemotyvuota, koks tai tiesiog žiauriai gražus solo.

Prie holivudinės šlovės siekiančios kino dramos, reik manyt, daug prisidėjo ir latvių operatorius Janis Eglitis, beje, prieš porą metų Rusijoje nufilmavęs garsųjį „Konvojų" (rež. A. Mizgiriov). Taip pat titruose svarbus kukliai įvardytas montažo režisierius Stasys Žak –­ XXI a. kine aukštai iškilo prodiuserių vardai (čia –­­ Uljana Kim), o dabar kaip kūrėjai kyla ir atskiri „judančių paveikslėlių" mon­tuotojai.

Vis dėlto „Lošėjo" trūkumai (formos) neužstoja jo privalumų (turinio). Saboliaus ir Jonyno ryžto pulti ir laužtis į priekį, perprasti kino magnetizmą, panardinti jame ir tyrinėti žmogų. Žiūrovas turi į ką šiame lietuviškame filme pasižiūrėti, dar ir dar sykį galvoje „perversti" ir įvertinti. Man asmeniškai vertinant ir lyginant priimtinesnė labiau susisluoksniavusi, labiau europietiško kelio „Aurora"

Draugai