Vitalij Binevič. Kur dingo klounai? Siųskite klounus

Į kino salę įsiveržė plaukus ryškiai nusidažiusi žmogysta. Žiūrovai sutrikę. Nežinia, kokia turėtų būti pirmoji reakcija – ciniškas juokas ar nusuktas žvilgsnis. Ar visa tai yra pasirodymo dalis? Salėje klounas grasina, keikiasi, o kartais ir kvatoja. Galiausiai pradeda šaudyti. Išpuolis nusineša 12 gyvybių. Kalbu apie 2012 m. tragediją Auroros (JAV) kino teatre, kai per Christopherio Nolano trečiosios Betmeno dalies „Tamsos riterio sugrįžimas“ seansą įvyko masinis šaudymas (angl. mass shooting). Nors dabar šiuo mitu smarkiai abejojama, šaulys amžiams praminamas Džokeriu, nes, akivaizdu, įkvėpimo šaltiniu tapo pagrindinis Betmeno priešas. Vėliau teismo procese dalyvavęs advokatas ironiškai prasitarė – kitaip ir negalėjo būti.

Gyvenimas imituoja meną, todėl „Džokeris“ vėl veržiasi į kino sales. Ir pirmieji šios apžvalgos žodžiai puikiausiai apibūdina naująjį Toddo Phillipso filmą. Dabar saugiu atstumu nuo žiūrovų Džokeris atsiduria kino ekrane ir sugeba jame tiesiogiai nužudyti „tik“ 7 žmones. Tačiau nematoma ketvirtoji siena neapsaugo filmo nuo kritikos, todėl išpuolį išgyvenusieji oficialiai išsakė susirūpinimą ir paprašė kino kompanijos „Warner Bros“ paaukoti pinigų nukentėjusiems nuo šaunamųjų ginklų. O kaip paprastas žiūrovas turėtų vertinti šį filmą ir patį superantagonistą? Juoktis ar nusukti žvilgsnį?

Nuo šiol bet kuris filmas apie Džokerį privalo vienaip ar kitaip tvarkytis su lydinčia tragiška priešistore. Galimos dvi alternatyvos: ignoruoti tikrovę ir teigti, jog menui netaikoma tiesos kategorija2, arba bandyti apmąstyti, kas, po velnių, vyksta mūsų gyvenime. Į šiuos moralinius akivarus dar labiau klampina pirminis šaltinis, kuriame ir sutinkame šį veikėją. Be abejo, tai ne Victoro Hugo romanas „Žmogus, kuris juokiasi“, o 1940 m. pasirodęs komiksas. Prisiminkime, kokį kultūrinį vaidmenį Amerikos istorijoje atliko ši medija. JAV yra imigrantų suformuota valstybė, ilgai neturėjusi vienos griežtos tautos sampratos ar bendrabūvio taisyklių. Komiksai kaip tik kuria originalią ir savitą mitologiją, masėms perteikiančią pagrindinius atsakymus į svarbiausius klausimus: kokia gyvenimo prasmė, koks gyvenimo būdas priimtinas ir galiausiai, kas yra gėris ir blogis. Kitaip tariant, komiksai leidžia gan skirtingiems individams susikalbėti – pasakyk, koks tavo mėgstamiausias superherojus, ir aš pasakysiu, kas tu. Nepaisant to, kad klasikiniuose komiksuose superherojus kamuoja kasdienės žmogiškos problemos (ankstyvuosiuose komiksuose neretai užsimenama apie alkoholizmą, depresiją ar smurtą prieš moteris), jie paklūsta metafiziškai stabiliai gėrio ir blogio perskyrai. Tiek skaitytojas, tiek jo garbinamas herojus visada žino, kas yra leistina, o kas – tabu. Štai kodėl taip retai sulaukiame filmų apie antiherojus – nors kiekviena paskira filmo dalis gali turėti unikalų antagonistą, jis tik laikinas iššūkis herojaus kelionėje į pergalę.

 

„Džokeris“
„Džokeris“

 

Į šią konservatyvią gėrio ir blogio perskyrą kaip tik kėsinasi Džokeris. Tai yra turbūt pirmasis toks stambus projektas apie komiksų antiherojų, smarkiai aukštyn kojom apverčiantį klasikinę komiksų moralę. Be abejo, kūrinys atkartoja postmodernioje tikrovėje pastebimą inversiją. Knygoje „Herojai“ mąstytojas ir aktyvistas Franco „Bifo“ Berardi teigia: nūdien susižavėjimą stip­riais ir drąsiais herojais pakeitė susižavėjimas psichopatais ir žudikais. Prisiminkime tokius filmus kaip „Avinėlių tylėjimas“, „Amerikos psichopatas“, „Žavusis žudikas Tedas Bandis“. Pasak kai kurių medijų teoretikų, pirminį postūmį šiai naujai mitologijai galbūt suteikė 7 dešimtmečio true crime dokumentinės laidos, kuriose 40 proc. laiko skiriama būtent serijiniams žudikams. Štai kodėl T. Phillipso „Džokeris“ negali ignoruoti jį pagimdžiusios tikrovės, yra priverstas ją apmąstyti. Taip filmas verčia reflektuoti patį žudikų kultą ir kelia klausimą, ar tik ne mes patys p(r)adedame juos garbinti.

Žiūrovai, kuriems filmas nepatiko, dažniausiai išsako tą patį argumentą: Džokeris turėtų būti ne psichinių sutrikimų kamuojama asmenybė, kaip jį pavaizdavo aktorius Joaquinas Phoenixas, o protingiausias žmogus. Be abejo, tokį romantizuotą veikėjo modelį palaiko ant­roji Ch. Nolano trilogijos dalis „Tamsos riteris“ (2008), kurioje Džokerį suvaidino Heathas Ledgeris. Tačiau dabar susiduriame ne su genialiu nihilistu, o fiziškai nepatrauk­liu ir ekscentriškai besielgiančiu (jis ne tik mentališkai nesuvokia, bet ir fiziškai nežino, kada turėtų juoktis) keistuoliu. Juk tai ne susižavėjimą kelianti, bet gailesčio ir savo skriaudėjų retribucijos reikalaujanti infantili asmenybė. Tačiau būtent toks veikėjas geriausiai leidžia išsakyti socialinę kritiką. Kadaise Friedrichas Nietzsche prasitarė: teisdami nusikaltėlį netiesiogiai teisiame ir jį pagimdžiusią visuomenę. Štai kodėl filme tiek daug dėmesio skiriama apokaliptinėms Gotamo miesto gyventojų nuotaikoms ar turtingųjų spindesiui ir skurdui. T. Phillipso versijoje Džokeris yra ne drąsus ir gaivališkas mefistofelišką jėgą spinduliuojantis dendis, o visuomenę kompromituojantis bėdžius. Viskas vaizduojama taip tikroviškai, kad po filmo peržiūros net kyla įspūdis, jog kūrinyje iš tiesų pasakojama apie nūdienėje Amerikoje tvyrančią įtampą tarp prezidento Donaldo Trumpo gerbėjų ir kritikų, turčių ir vargšų ar kairės ir dešinės. Ir nežinia, kada viskas pagaliau sprogs.

Toks nesimpatiškas pagrindinis veikėjas taip pat kelia blogio estetizacijos klausimą. Akivaizdu, superherojai mus traukia dėl hiperbolizuotų asmeninių savybių – jie stipresni, drąsesni ir gražesni už mus. Be abejo, minėtas „Tamsos riteris“ ir psichopatų kultas šią logiką apverčia. Dabartinis žiūrovas jau netiki Alfredo Hitchcocko teiginiu, jog filmo antagonistą privalo vaidinti fiziškai nepatrauklus aktorius. Štai kodėl visi geidžiame ne gailestį ar šleikštulį keliančio, bet valiūkiško antiherojaus. Tačiau šiuo atveju naudinga prisiminti Hannos Arendt pasiūlytą banalaus blogio apibrėžimą. Stebėdama vieno iš Holokausto organizatorių Adolfo Eichmanno teismo procesą filosofė negalėjo nepastebėti, kad jis tebuvo banalus ir pilkas žudymo mašinos biurokratas. Teisme A. Eichmannas neišsakė jokių originalių ar grandiozinių jo elgesį pateisinančių teorijų ir tik kartą sugebėjo paminėti Immanuelio Kanto kategorinį imperatyvą. Jis tebuvo kvailas nusikaltėlis, neturintis empatijos. Nors H. Arendt teorija dažnai kritikuojama, tačiau puikiai tinka estetinei analizei. Ji leidžia teigti, kad bet koks susižavėjimą keliantis blogio demonstravimas nepastebimai tampa blogio estetizavimu, todėl žiūrovas ima nebepastebėti žudiką perversyviai garbinančio žvilgsnio. Kitaip ir nepavaizduosi į kino salę su ginklu įsiveržusio klouno – tik kaip psichiškai nesveiką žmogų. Vis dėlto susirūpinimas, kurį išreiškė išpuolį Auroroje išgyvenusios aukos, ne visai teisingas. Juk filmas kaip tik taikosi į tikrovišką superantagonisto demonst­ravimą, todėl Džokeris tampa psichiškai nesveiku, negražiu ir siaubią keliančiu personažu. Šios pozicijos kritinį potencialą pabrėžia net kai kurie konkretūs filmo elementai. Pavyzdžiui, vienoje trumpoje, bet esminėje atkarpoje pagrindinis filmo (anti)herojus atsiduria kino teatre. Kartu su ekrane stebimais žiūrovais jis žvelgia į legendinę Charlie’o Chaplino filmo „Modernūs laikai“ (1936) riedučių sceną, kurioje pagrindinis veikėjas vos nežūsta. Visi salėje sėdintys žiūrovai garsiai juokiasi, o Džokeris nesėkmingai bando juoktis kartu. Be abejo, visų pirma ši scena išryškina sociopatinį pagrindinio veikėjo elgesį. Juokas yra socialinis reiškinys, todėl nesugebėjimas juoktis drauge su kitais signalizuoja apie galimus psichikos sutrikimus. Tačiau ne ką mažiau svarbi ir intertekstuali šios scenos nuoroda – triukai, kuriuos filmuose atlieka Ch. Chaplinas, tampa svarbiausiu atrakcioninio kino elementu, turinčiu sužavėti ir sujaudinti kino žiūrovą. Atrakcioninis kinas, kitaip nei naratyvinis kinas, dažniausiai realizuojamas ne kaip meninis kino projektas, o kaip pramoga. Kalbant paprastai, tokie atrakcio­ninio kino pavyzdžiai kaip „Greitų ir įsiutusių“ devyni veiksmo filmai ar pusantro milijardo dolerių surinkusi pirmoji „Keršytojų“ dalis (2012) nereikalauja įdėmaus ir kritiškai įsitraukusio žiūrovo, nes šių filmų tikslas yra tiesiog linksminti. „Džokeris“ taip pat galėjo tapti banaliu atrakcioniniu kinu, tačiau jo kūrėjai nori kritikuoti medijos suformuotą antiherojų kultą. Štai kodėl ką tik minėtoje scenoje kameros žvilgsnis filmo erdvėje formuojamas taip, kad tikrasis žiūrovas kartu su Džokeriu ne tik žvelgtų į ekrane demonstruojamą Čarlį, bet ir sugebėtų pasižiūrėti į patį Džokerį, žvelgiantį į kino ekraną. Toks dubliuotas žvilgsnis gali padėti apmąstyti patį vujaristinio stebėjimo ir garbinimo malonumą, o svarbiausia – nesijuokti iš to, kas demonstruojama ekrane.

Ar žiūrovas sugebės išmokti pamokas, kurias jam patiekia šis filmas? Sprendžiant iš to, kaip iš kvailų juokelių kvatojo žiūrovai (aš, beje, taip pat), atsakymas turėtų būti neigiamas. Tačiau daugelis kalbintų pažįstamų pripažino, kad būtent realistinis žvilgsnis į Džokerį jiems patiko labiausiai. Gal gavome antiherojų, kurio nusipelnėme, o ne kurio norėjome?

Draugai