Motinystė savaime nėra lengva užduotis. Tačiau kurčiai moteriai, auginančiai girdintį vaiką, ji įgauna dar sudėtingesnį, žiūrint iš išorės sunkiai suvokiamą pavidalą. Ispanų režisierės Evos Libertad filmas „Kurčia“ pelnė publikos kino apdovanojimą LUX, įsteigtą Europos Parlamento. Tai biografiniais faktais grįsta pagrindinį vaidmenį sukūrusios aktorės, filmo režisierės sesers Miriam Garlo istorija. Miriam vaidina kurčią keramikę, jos vyras – girdintis, jiedu laukiasi pirmagimio ir stengiasi išlaviruoti tarp visuomenės lūkesčių ir kylančių iššūkių. Apie kūrybinį procesą pasakoja režisierė, užrašė Greta Vilnelė.

 

Su seserimi Miriam jau buvome dirbusios kartu anksčiau – ji yra teatro aktorė, ilgą laiką dirbo Madride, todėl esame ne tik seserys, bet ir kūrybos partnerės. Pasitikėjome viena kita, turėjome savo ritmą, tylų supratimą. Tačiau kinas jai buvo naujas. Atsimenu akimirką, kai pirmą kartą pastatėme Miriam priešais kamerą, – sesuo ją tiesiog įsimylėjo.

 

Kadras iš filmo „Kurčia“

 

Mintis sukurti šį filmą kilo iš labai konkretaus momento mano sesers gyvenime, kai ji pradėjo svarstyti, ką reikštų tapti mama. Tąkart ji pasidalijo savo baimėmis, ką reiškia auginti vaiką pasaulyje, kuris pirmiausia sukurtas girdintiesiems. Filme norėjau gilintis į erdvę tarp dviejų pasaulių – kurčiųjų ir girdinčiųjų, suvokti tą trapų, sudėtingą tiltą tarp jų. Per filmo veikėjus Andželą ir Hektorą bandžiau suprasti ir save: kas nutiktų, jei vaikas iš tikrųjų gimtų, kas pasikeistų, subyrėtų, o kas vis dėlto išliktų.

Kai ruošiausi rašyti scenarijų, gyvenimas jau buvo pasisukęs kita linkme – mano sesuo nusprendė netapti mama. Tas sprendimas neišnyko, jis liko mano mintyse ir neišvengiamai pakeitė viso pasakojimo pobūdį. Todėl prieš pradėdama rašyti scenarijų pirmiausia pradėjau klausytis. Kalbėjausi su kurčiomis mamomis, prašiau jų papasakoti savo patirtis – nuo nėštumo iki gimdymo, nuo pirmųjų neramių dienų iki vaiko auginimo. Šie pokalbiai mane įžemino, suteikė istorijai svorio ir tikrumo, padėjo suformuoti Andželos ir jos vyro Hektoro, motinos ir vaiko santykį.

Norėjau, kad visi kurčiuosius personažus vaidinantys aktoriai patys būtų kurti. Tai buvo ne tik tikslumo, bet ir tiesos klausimas. Kai pradėjau gauti girdinčiųjų žiūrovų atsiliepimus, kažkas manyje nurimo: žmonės sakė, kad filmas privertė juos kitaip pamatyti pasaulį, kad kažkas „spragtelėjo“, ir galbūt problema slypi ne skirtumuose, o tame, kaip yra sukurtas pats pasaulis – labiau ribojantis nei įtraukiantis.

Dirbti su kūdikiais buvo ir chaotiška, ir nuostabu vienu metu. Iš viso dirbome su septyniais kūdikiais. Niekada nežinai, kaip jie sureaguos, kada pavargs, kada nusijuoks ar nusisuks. Galiausiai pavyko su Daniela. Susitikę su jos tėvais sužinojome mažą, bet svarbią detalę: kai kas nors pamini tetą, mergaitė prie skruosto prideda smilių ir ima jį sukioti, tarsi rodydama ženklą „beprotė“. Tas judesys buvo natūralus ir žaismingas. Iš pradžių buvau sugalvojusi visai kitą ženklą baigiamajai scenai, bet pamačiusi Danielą supratau, kad nereikia nieko išgalvoti, tik pasitikėti tuo, kas jau yra.

Tačiau per filmavimą mergaitė to nedarė. Komanda stovėjo už monitorių, kiekvienas bandė ją sudominti ir paskatinti – saldainiais, žaislais, viskuo, kas galėjo padėti. Kai tik ji pakeldavo ranką arčiau veido, sulaikydavome kvėpavimą, tarsi stebėtume lemiamą rungtynių momentą, – ir vėl nieko. Ne tas judesys. Sceną teko filmuoti du kartus, kol galiausiai, per paskutinį bandymą, ji tai padarė. Vieną kartą. Tik vieną. Būtent tas kartas liko filme.

Niekada negalėjau kurti laikydamasi pozicijos „noriu perduoti žinią“. Mane visada traukė personažai: norėjau leisti jiems kvėpuoti, judėti, gyventi savo gyvenimą, kartais net prieš mano pačios planus. Todėl viskas prasidėjo nuo Andželos psichologijos – bandymo pažvelgti į ją iš vidaus, į jos šviesą ir tamsą, į jos santykį su dukra, į vietas, kur ji stipri, ir tas, kur ji pradeda lūžti. Kurtumas visada buvo jos dalis, nors ji to nelinkėtų savo vaikui, ir būtent čia atsiranda įtampa – ne dėl to, kad pati jaustųsi ribota, bet todėl, kad turi atverti savo pasaulį kitam žmogui ir susidurti su tuo, ko negali visiškai kontroliuoti.

Visą gyvenimą stebėjau seserį, patiriančią panašias situacijas, susiduriančią su nematomomis sienomis ir kasdieniais nesusikalbėjimais. Tai manyje kaupėsi, iš to gimė ir ši istorija. Tas vidinis įtūžis ir jautrumas tapo istorijos šerdimi. Ir nors iš pradžių nebandžiau kurti jokios aiškios „žinios“, ji vis tiek atsirado – natūraliai, beveik nepastebimai, tiesiog todėl, kad visa tai buvo tikra.