Arturas Jevdokimovas filme „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ atskleidžia pasaulį už šventinių dekoracijų

Nevaržomame sienų ir galimybių lietuviškame kine neretai pasigendu klasikinio dokumentininko par excellence laikysenos. Nenusėdinčių vienoje vietoje autorių, idėjų ir temų, nepririštų prie konkrečios vietos ir demonstruojančių tapatybę, bet visais kino kalbos elementais traktuojančių ją kaip didesnio paveikslo dalį. Šia prasme dokumentininko Arturo Jevdokimovo naujas filmas „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ yra vienas įdomiausių pasiūlymų artėjančioms šventėms.

Filmas prasideda dedikacija vaikui, kurį nušovė draugas, ir niekas iki šiol nežino, kodėl taip įvyko. Tragediją, įvykusią nuošaliame Sakartvelo kaime, filme kelis kartus primena gedėjimo, beviltiškų raudų kadrai, jaudinančios dviejų paauglių draugystės scenos. Ši linija formaliai nedaug ką bendro turi su pagrindine filmo tema, pasakojimu apie tai, kaip ir kur auginamos eglutės šventėms. Bet ta drama, kupina savotiškos sunkiai suvokiamos neteisybės, akivaizdu, turi didžiulę reikšmę režisieriaus kelionei, filmo atsiradimui ir – svarbiausia – atspindi A. Jevdokimovo filmų (ne tik šio) pasaulėvaizdį. Jame gyvenimo tragizmas, absurdas, liūdesys, nelygybė turi tokias pačias teises kaip džiaugsmas, ironija, komfortas, sėkmė.

 

Filmo kadras

 

Jo filmai apie pasaulį susikalba su žmonėmis, kurie turi kantrybės ir neturi iliuzijos, kad pusantros valandos filmas gali išgvildenti temą, kad tema turi būti įsprausta į aiškią žinią. Patį autorių, atrodo, nuolat lydi ta cinema verite pionierių iliuzija, esą kinas visgi gali aprėpti tikrovės prieštaravimų grožį, paradoksus, paraleles, gali būti vienodai teisingas visoms jos sudedamosioms dalims. Arba bent jau turi nuolat bandyti toks būti.

Skamba gal ir prieštaringai (ypač poetinės ir autorinės dokumentikos tradicijų erdvėje), bet kurdamas dokumentinius filmus A. Jevdokimovas dažniausiai yra ne kino, o gyvenimo pusėje. Pastarojo labui režisierius gali paaukoti išankstinę koncepciją, temos ribas, estetines ambicijas. Todėl kalėdinių eglučių kelionė nuo aukščiausiai kabančių kankorėžių skynimo Tlugio miškuose Sakartvele iki jų puošimo Europos miestuose ir naikinimo pošventiniu laikotarpiu filme yra vingiuota. Autorius nuolat įsivelia į temas, kurios daugina su jomis susijusius motyvus ir įtraukia visai nesusijusius įvykius, iš pirmo žvilgsnio atsitiktinius žmones. Jie brangūs režisieriui ne tik kaip filmo pusiaukelėje sutikti bičiuliai, bet ir kaip ypač svarbūs daugialypės filmo mozaikos kūrėjai, kaip ne visada lengvos filmo kelionės dalis.

Tai, kas filme iš pirmo žvilgsnio atrodo dramaturginė netvarka, iš tiesų yra sąmoningas ir atviras filmo tapsmo rezultatas. Todėl neturėtų stebinti, kad net po to, kai juosta ištisus metus buvo rodoma tarptautiniuose festivaliuose, režisierius įsikiša į jau baigtą filmą ir padaro neprofesionalo žvilgsniui nematomus, bet svarbius, palengvinančius pasakojimą montažinius keitimus.

Filme yra scena, kai eglučių augintojas Larsas rodo „neteisingai“ nuaugusius medelius ir pasakoja, kurioms eglutėms nelemta tapti Kalėdų dalimi, nes jos neidealios. Gerai, kad kinas nėra nuolatinės Kalėdos ir tarp „nugenėtų“, tvarkingų darbų vis dar pasitaiko netobulų „eglučių“. Filmų, kuriuos žiūrint justi gyvenimo pulsas, jo grožis, netobulumas.

Kelionė driekiasi per laiką, erdvę ir herojų likimus. Juos režisierius pristato filmo pradžioje – Danijos verslininkus Larsą ir Marianne, sėklų rinkėjus ir pardavėjus Tlugio miškuose, mergaitę iš Tlugio kaimo Sakartvele, į mobiliojo telefono kamerą pasakojančią apie savo kasdienybę, Jurgą, kuri turėjo ir tebeturi svajonę, nors ją atitolina darbas pjaunat eglučių derlių. Jie visi skirtinguose pasaulio kampeliuose skaito tą pačią liūdną, bet šventišką pasaką apie Kalėdų eglutę.

Žmonių istorijos, etinės nuostatos ir jų vaidmuo A. Jevdokimovo „pasakoje“ atsiskleidžia pamažu, atsargiai, nepriešinant Rytų ir Vakarų, veikėjų, esančių skirtinguose pasaulio regionuose, kalbančių skirtingomis kalbomis. Tam reikia laiko, kantrybės ir, aišku, nepavargti bendrauti su žmonėmis.

A. Jevdokimovo filme įmanoma vienu metu su tais pačiais personažais atsidurti nuošaliame, skurdžiame praėjusio amžiaus pabaigos Sakartvelo kaime ir sėdėti jaukiai nuobodžiame šiuolaikinių pasiturinčių Danijos piliečių vakarėlyje. Eglučių verslininkai Larsas su Marianne kažkokiu stebuklingu būdu išsaugojo VHS juostas, užfiksavusias pirmąsias keliones į Sakartvelą parsivežti sėklų. Iš jų žvelgia jauna pora, dar tik bandanti perprasti nepažįstamos šalies svetingumo papročius. Šiandien juos puikiai išmanantys sutuoktiniai išplėtojo didžiulį, pelningą ir etišką verslą. Beje, pirmas posovietinis dešimtmetis filme apibūdinamas korektiškai ir lakoniškai, per vieną kitą iškalbingą anekdotą. Marianne juokdamasi ir visai nesureikšmindama įvykių pasakoja apie Tlugio miestelio merą, kuris savo kabinete ant stalo nuolat laikė rankinę granatą, – dėl viso pikto.

Kalbėdamas apie eglučių verslą, plėtojamą per pusę pasaulio, A. Jevdokimovas nuolat stabteli, vieši pas žmones, kalba su išgyvenusiais tragedijas dėl pavojingo sėklų skynimo, verslininkais, dalyvauja užstalėse Danijoje, Sakartvele. Nors filme justi šioks toks kartėlis dėl posovietinio sąstingio Sakartvele, režisierius nė vienu judesiu, nė vienu kadru specialiai nebaksnoja į sėklų rinkėjų ir eglučių augintojų kasdienybių kontrastą. Tokia pajauta ateina ilgainiui.

„Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ suteikia galimybę būti ne tik skirtingose epochose, bet ir vietose: eglučių augintojų vakarienė Danijoje, Kalėdos Berlyne, Londone, Kijeve, šventės ir kapinės Sakartvele. Kai Danijoje pjaustoma šventinė antis, Tlugio miškuose jauni vyrai lipa į aukščiausias egles skinti kankorėžių. Kankorėžiams krintant žemėn nuo aukščiausių medžių Sakartvele, režisierius vieši aludėje, kur Larsas rado minutę poilsio su alaus bokalu. Matome pjūklais nurėžtų ir suguldytų eglučių Jutlandijoje kadrus, o šalia – užsakinėjamą paminklą mirusiam vaikui Tlugio kaime... Blogis, kaip ir tai, ką kiekvienas laikome laime, yra tikrovės dėlionės dalis.

Tam tikros nerūpestingos ironijos yra ramiame Larso šeimos pokalbyje apie laikraštį, kurį reikia greitai perskaityti, nes laukia kaimynai. Daug paprasto žmogiško supratimo ir neapsimestinio padrąsinimo skiriama Teklai, kuri mokykloje neturi draugių, nes toje Sakartvelo nuošalėje, kur auga gražiausios (ir paklausiausios) eglutės, liko trys mokiniai.

Neatsimenu kito, taip aiškiai apibūdinančio globalistinį pasaulį, pokalbio lietuviškame dokumentiniame kine, kaip vangus apsikeitimas keliomis savikritiškomis ir ironiškomis nuomonėmis apie Himalajų druską prie šventinio Larso ir Marianne stalo.

Šitaip alsuojant filmui, kuriame veikėjai užsiėmę savo reikalais ir savo šventėmis, nejučiomis skleidžiasi turbūt pagrindinė niekur tiesmukai nesuformuluota potekstė, kad bet kuris mūsų judesys, poelgis ar laikysena yra stebuklingais būdais susiję. Nei mes, nei mūsų darbai niekada nesame atskiri, patys sau, – tai, žinoma, laimė. Kartu tai priminimas, kad kiekvieną sekundę, nesvarbu, ką darytume, dalyvaujame (vadinasi, ir esame atsakingi) neaprėpiamos daugybės žmonių gyvenime.