Apie Vytauto Puidoko filmą „Murmančios širdys“ (atskleidžiant turinį).

Prisipažinsiu, pradėjęs žiūrėti Vytauto Puidoko „Murmančias širdis“ nuogąstavau, kad tai bus dar vienas lietuviškas dokumentinis filmas apie pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Mūsų kine jau matėme istorijų apie sunkiai besiverčiančias daugiavaikes šeimas, senelių namuose dienas leidžiančius vienišius, keistuolius iš gūdžios provincijos, sunkiai užsienyje uždarbiaujančius „antrarūšius“ lietuvius, vaikų namuose paliktus arba sunkiai sergančius vaikus, nuo narkotikų ir kitų kvaišalų priklausomus stoties žmones, benamius viešosios valgyklos lankytojus, vienišas mamas, neįgaliuosius, kalinius.

Sutikite, tokie spalvingi herojai dokumentiniam kinui yra lengvas kąsnis. Drama užprogramuota iš anksto, tereikia nukreipti kamerą, o tada atidžiai stebėti ir išlaukti to stebuklo, apie kurį kalba (ar dažniau svajoja) ne vienas dokumentiką kuriantis režisierius. Stebuklo, kai tikrovė atsiskleis iš anksto nesuplanuotu kampu, kai vaizdai ims kalbėti patys už save, o prasmės ims nenuspėjamai daugintis prieš paties autoriaus valią. Gražūs ir pateisinami norai.

Tačiau žiūrint daugelį lietuviškų dokumentinių filmų apie socialiai jautrias visuomenės grupes dažnai užkliūdavo režisierių pasirinktos pasakojimo strategijos. Kai kurie sutelkdavo dėmesį į tamsiąją pusę ir pernelyg mėgaudavosi dugnu. Kiti gi, priešingai, provincijos gyvenimą ar visuomenės užribyje atsidūrusius žmones rodydavo truputį pakylėtai nuo tikrovės ir neišvengdavo bene pavojingiausio žingsnio tokiu atveju – romantizavimo.

Abu būdai turėdavo tą patį trūkumą: sudėtinga socialinė tikrovė čia atsiskleisdavo tik kaip fonas, be gilesnio bandymo suprasti, kaip herojai atsidūrė tokiose sudėtingose aplinkybėse, kaip jie patys reflektuoja savo situaciją ir ką visa tai gali pasakyti apskritai apie mūsų kaip šalies ir visuomenės būklę.

Kūrėjų žvilgsnis į savo herojus išvengdavo vertinimo, analizės ir angažuotumo, ką jau kalbėti apie politinį krūvį. Šiuos uždavinius dokumentininkai palikdavo žurnalistams, o patys apsisiausdavo objektyvumo skraiste, pro kurią retai prasišviesdavo pačių autorių pozicija.

Bet grįžkime prie „Murmančių širdžių“. Mano nuogąstavimai pasitvirtino, bet tik iš dalies. Filmas pasakoja apie Kelmės rajone, Skiručių kaime, įsikūrusią asmenų, kenčiančių nuo priklausomybės, bendruomenę. Čia gyvenantys ir nuo civilizacijos atsiriboję vyrai prižiūri galvijus, gamina sūrį, meldžiasi ir bando sugrįžti į normalų gyvenimą laikydamiesi specialiai anoniminiams alkoholikams skirtos programos.

 

Kadras iš filmo

 

Vieną dieną į bendruomenę patenka keturiolikmetis Matas. Dar kūdikystėje jį paliko tėvai, kaip pats sako, išėję pasiimti eilinės dozės, tada jis atsidūrė vaikų namuose, vėliau pateko pas globėjus, kurie berniuką paaugino iki septynerių metų, o paskui galiausiai atidavė jo dėdei. Bet dėdė, Mato žodžiais, vos negavo infarkto dėl jo blogo elgesio ir išsiuntė jį į atokią bendruomenę, kur šis turėtų pasitaisyti: įgyti drausmės, išmokti atsakomybės, tapti savarankiškesnis.

Tačiau, kaip rodoma filme, gyvenimas vyresnių vyrų kompanijoje Matui tampa ne gero elgesio mokykla, o veikiau kalėjimu. Jis neranda su jais bendros kalbos, ūkio darbai sekasi sunkiai, dėl to jis nuolat sulaukia priekaištų, o bendruomenės vadovo patarimai ir citatos iš Šventojo Rašto nuo berniuko sąmonės nuvarva kaip vanduo nuo žąsies. Matas brauko kalendoriuje dienas ir laukia, kada pagaliau galės iš čia išvykti. Kaip telefonu sako savo globėjai, vienintelis geras dalykas yra tik gyvūnai, ne žmonės. Na, nebent bendraamžis kaimynų sūnus, su kuriuo Matas leidžia laisvą nuo darbų laiką.

Režisierius V. Puidokas į keturiolikmečio gyvenimą žvelgia iš šalies, nesikišdamas, kaip ir priklauso stebimosios dokumentikos atstovui. Vis dėlto, kitaip nei daugelyje lietuviškų dokumentinių pasakojimų apie gyvenimo nuskriaustuosius, kūrėjas, nors ir netiesiogiai, pateikia savo požiūrį į tai, ką mato.

Užtenka išgirsti Mato pokalbius su bendruomenės vyrais ar pamatyti jo sutrikusį žvilgsnį iš padilbų į viską, kas dedasi aplinkui, kad kiltų klausimas: ar sprendimas berniuką išsiųsti į šią bendruomenę tikrai yra naudingas? Ar mačizmo, necenzūrinių žodžių ir prasiveržiančio pykčio persunkta aplinka yra formuojanti, ar, priešingai, traumuojanti bręstančią sąmonę?

Atsakymų ilgai laukti netenka. Režisierius fiksuoja, kaip Matas pamažu keičiasi. Paauglys nepritampa prie gyvenimo ūkyje, jo globėja telefonu vis kartoja, kad neturi laiko kalbėtis, ir išsisuka nuo konkretaus atsakymo, kada gi pagaliau atvažiuos jo pasiimti, ir štai, pamažu imame matyti, kaip slopinamas Mato pyktis ima veržtis į paviršių. Neturėdamas, kur jo nukreipti, jis išsilieja ant nekalčiausių ir pažeidžiamiausių, kuriuos iki tol laikė ištikimais savo draugais, – gyvūnų.

Šiuos herojaus pykčio ir smurto proveržius stebėti ypač sunku, nes matai, kaip kenčia abi pusės: tiek jis, tiek niekuo dėtos karvės ir veršiukai. Filmui įpusėjus kartu su Mato pokyčiais ima keistis ir pasakojimo nuotaika – daugėja tamsesnių atspalvių. Grėsmės nuojauta kulminaciją pasieka estetiškai paveikiausiame epizode, įspūdingai nufilmuotame operatoriaus Lino Žiūros ir lydimame kompozitoriaus Pierre’o Daveno Kellero muzikos. Vakaras, virš sodybos tvenkiasi audros debesys, tolumoje dangų skrodžia žaibai, nutvieksdami pievoje stovinčius galvijus, o Matas, nekreipdamas dėmesio į gamtos stichiją, kieme dūksta su šunimi. Iškalbinga ir simboliška scena, nes apie herojaus viduje bręstančius jausmus ir vykstančią dramą pasako daugiau nei žodžiai.

Tamsos ir šviesos, gėrio ir blogio, grėsmės ir vilties priešybė išlieka iki pat filmo pabaigos. Štai po audros eina vasaros saulės nutvieksti epizodai, kai Matas su draugu, kaimynų sūnumi, lekia dviračiais kaimo keliukais, kai nerūpestingai maudosi upėje, kai Matas vaidina demoną, o jo draugas lyg egzorcistas nukreipia į jį lazdą ir šaukia: „Išeik, demone!“

Šiuos epizodus galima vertinti rimtai, galbūt net daryti toli siekiančias išvadas apie Mato gyvenimą, jo ateitį, arba galima tiesiog į viską žvelgti kaip į nekaltus paauglių žaidimus ir suprasti, kad berniukui labiausiai reikia ne pamokslų, o tiesiog nuoširdaus dėmesio, ryšio ir bendrystės. Žinojimo, kad jis reikalingas ir kad pasaulyje jam yra vietos.

Filmo pabaigoje bendruomenės vadovas duoda Matui patarimą būti dėkingam už tai, ką dėl jo daro suaugusieji, nes nedėkinga širdis, anot jo, yra baisiausias dalykas: ji galiausiai virsta murmančia širdimi, kuri nuveda tiesiai į pragarą. Ar šis skambus patarimas galiausiai nusės į herojaus širdį, taip ir nesužinosime.

V. Puidokas nepateikia atsakymų, kaip susiklostė Mato gyvenimas už bendruomenės ribų, – režisieriui svarbu kelti klausimus, kas gali nutikti vienišai bręstančiai sąmonei, kai ši atsiduria sąlygose, kurios, užuot auginusios, dar labiau ją gniuždo. Kartu pasvarstyti, ar kartais už gražiai ir teisuoliškai skambantį Dievo žodį visoms murmančioms širdims nebūtų geriau išgirsti tiesiog atjaučiančius, supratingus ir padrąsinančius kito žmogaus žodžius.