„Genijus“: žvelk, angele, į savo būstą

Šis britų biografinis filmas greitai bus mūsų ekranuose. Spausdiname recenzijų ištraukas.

Kadrai iš filmo „Genijus“

Maksas Perkinsas (Colinas Firthas) –­ pavargęs redaktorius, kuris užsideda skrybėlę net vilkėdamas pižamą, o autorių tekstus skaito sandėliuke (kitos buto patalpos užimtos dukrelių). Į rankas jam patenka jauno Tomo Vulfo (Jude’as Law) rankraštis. Tuo metu šis genijus sėdi be pinigų ir staiga gavęs avansu šimtą dolerių šoka iš laimės. Tačiau tūkstantį puslapių būtina sutrumpinti iki trijų šimtų, ir prasideda kova dėl kiekvienos eilutės. Viską apsunkina jaunos, be vyro dėmesio paliktos Vulfo meilužės Alinos (Nicole Kidman) pavydas: ji isteriška, bando suvaidinti savižudybę, kartą į redakciją atsineša pistoletą.

„Genijus“ – pilnavertis garsaus teatro režisieriaus Michaelo Grandage’o debiutas. Paimti geriausius britų aktorius ir padaryti didelį britišką kiną (kiek britų kinas apskritai gali būti didelis) jam buvo nesunku. Mažų mažiausiai išėjo labai įtikinamai. Artimiausias „Genijus“ yra oskarininko Thomaso Hooperio filmams, ir nenuostabu, jeigu rudenį bus pradėta kalbėti apie nominaciją mažų mažiausiai Firthui – šį filmą galima gretinti su „Karaliaus kalba“.

Grandage’as stambiais štrichais atskleidžia knyginių žiurkių – autoriaus ir redaktoriaus – santykius. Pavyzdžiui, žavinga scena, kurioje Vulfas aprašo, kiek pustonių gali turėti žodis „rausvas“. Dialogai ir monologai filme sukalti taip puikiai, kad net vaikas supras, kodėl gi Ficdžeraldas pyko ant Vulfo.

Natalija Serebriakova, „Seans“, 2016-02-17

„Genijus“ – tai atvirkščias „Didysis Getsbis“ (rež. Bazas Luhrmannas): 3 dešimtmetis čia ne beprotiškų vakarėlių su fontanais ir šampanu era, o Didžiosios depresijos prologas. Pilkos minios, rūškanos gatvės, eilės prie nemokamo maisto. Be to, diduma veiksmo rutuliojasi uždarose patalpose – rašytojo kasdienis gyvenimas apskritai ne pati geriausia medžiaga filmui, jeigu, žinoma, tas rašytojas ne Hemingvėjus (jis filme irgi pasirodo, bet tik vienoje scenoje).

Filme realizmas imituojamas – pilkos spalvos galinė dekoracija nupiešta ant kartono. Istorinių filmų kurti be išsigalvotų detalių sunkiai įmanoma, tačiau čia netikrumu dvelkia viskas – pirmiausia pavyzdiniai anglai (aktorių Firthą jau seniai galima pastatyti muziejuje su lentele „Tikras džentelmenas“), vaidinantys tikrus amerikiečius.

Be to, jeigu nustumtum už skliaustų akcentą ir anglišką tviskesį, pasakytum, kad aktorius Law siaubingai netinka rašytojo Vulfo vaidmeniui – filme kažkoks ekscentriškas cholerikas šokinėja nuo melancholijos prie nesutramdomo džiugesio, pliurpia be perstojo ir staiga nesigėdydamas aplinkinių suklykia –­ tokie ryškūs jausmų proveržiai nedera šio aktoriaus manierai, atrodo dirbtinai ir gailiai. Ir apskritai, ar egzistuoja toks pasaulis, kuriame panašus į Law žmogus gali tapti nevykėliu?

Nikolajus Kornackis, „Izvestija“, 2016-02-17

Maxwellas Perkinsas

Tema, kurią režisierius pasirinko debiutui, ne itin tinka kino ekranui: vaizdingai parodyti leidyklos redaktoriaus darbo beveik neįmanoma. Formaliai „Genijus“ – tai biografinis filmas apie Niujorko leidyklos „Scribner“ redaktoriaus, amerikiečių literatūros krikštatėvio ir todėl taip pat genijaus Maxwello („Maxo“) Perkinso, redagavusio literatūros stulpų knygas, veiklą.

Scenaristas Johnas Loganas („Gladiatorius“, „Aviatorius“) pasirinko vienintelį tinkamą kelią: atsisakė herojaus „gyvenimo aprašymo“ idėjos. Jis sukūrė pasakojimą apie klastingą genijaus, atsidavusio savo darbui ir todėl tolimo nuo to, kas laikoma norma, prigimtį. Pasakojama, kaip du talentingi žmonės atranda vienas kito privalumus ir kad svarbiausias tikro redaktoriaus talentas – būti psichologu, perprasti nenormines plonybes.

Aline Bernstein

Perkinsą vaidina išmintingas, kantrus ir nedaugiažodžiaujantis Firthas. Vulfą –­­ ekscent­riškas, judrus ir neurotiškas Law. Abu vaidmenys ir sulipdo filmą –­­ su visais privalumais ir trūkumais. Filmo atmosfera, Didžiosios depresijos laikai perduodami kiek tiesmukai, bet efektingai niekada nesibaigiančiu lietumi. Praeiviai batais nykiai taško balas, nykios lietaus srovės teka Perkinso kabineto langu... Iš šito viso šlamšto ir išauga vienas egzotiškiausių prarastosios kartos žiedų – ilgiausių romanų autorius, padaręs įtaką XX a. amerikiečių prozos eigai ir paskatinęs galingą bitnikų judėjimą. Vaizdinė pusė nestipri: prigesę tonai, spalvų gama vos ne juoda ir balta, labai nedaug, bet tikslios epochos detalės. Viso šito gana, kad susikoncentruotum į aktorius ir personažus, – tai kiekvienam teatro režisieriui buvo ir tebėra svarbu. Filmo aktoriai nuostabūs: apsišaudydami žodžiais ir bendraudami tylomis jie lipdo charakterių reljefus, kuriuos tu stebi prilipęs prie ekrano. Tai puikus teatras, tačiau jo pernelyg daug kinui, kuriame vertinami pustoniai ir kreiptis į 25 parterio eilės žiūrovą nereikėtų. Nepriekaištingo aktoriaus Law vaidyba pernelyg teatriška: jau pirmą keistą jo herojaus apsireiškimą Perkinso kabinete stebi lyg įspūdingą koncertinį numerį. Grandage’o kūrinys primena filmą-spektaklį, ir tiktai iš tiesų aukščiausias vaidybos lygis priverčia kino žiūrovą susitaikyti su tokia sąlyga. Užtat Kidman, kuri gauna punktyru vaidinti Vulfo meilužę dailininkę Aline Berstein, žinoma, visiškai artima kino prigimčiai.

Valerijus Kičinas, „Rosijskaja gazeta“, 2016-02-17

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Thomas Wolfe’as