Apie Giedrės Beinoriūtės dokumentinį filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“.

 

 

Filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ kadras

 

Iš keturių šiais metais festivalyje „Kino pavasaris“ įvykusių lietuviškų premjerų dvi – dokumentiniai filmai. Tai Giedrės Beinoriūtės „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ ir Vytauto Puidoko „Murmančios širdys“. Abu filmai iškilmingai neša lietuviško dokumentinio kino tradicijos vėliavą ir kino kamera fiksuoja uždaras Lietuvos regionų bendruomenes, tampančias mažutėliais pasaulio, kuriame gyvename, atspindžiais. Šiems režisieriams ne tik pavyksta sukurti paveikų filmo mikrokosmą, bet, visų svarbiausia, jiems pasiseka atskleisti savo filmų veikėjus, prieiti taip arti, kad jų rūpesčiai ir svajonės iškeltų universalius klausimus, peržengiančius kino salės ribas. V. Puidoko filme vaizduojama nuo priklausomybių sveikstančių vyrų bendruomenė. G. Beinoriūtės sukurtoje kino juostoje matome vieningą, tęstinumą išlaikyti besistengiančią kaimo bendruomenę. Kartu šie filmai atspindi šviesiausias ir tamsiausias žmogaus puses. Bet kaip kino kūriniai žiūri pro tą patį plyšį duryse.

Pievėnų kaimas garsus tuo, kad tai vienintelė vieta visoje Lietuvoje, kurioje išsaugota katalikiška teatralizuoto Velykų nakties budėjimo tradicija. G. Beinoriūtės filme žmogus gyvena tuo pačiu ritmu, kaip ir gamta. Jau pirmais kadrais iš kino salės esame nukeliami į operatoriaus Mindaugo Survilos įrėmintą sūkuriuojančioje pūgoje skendintį lauką Pievėnų apylinkėse, primenantį prancūzų tapytojo Charles’io François Daubigny snieguotą peizažą. Šis vaizdinys svarbą įgauna tik paskutiniame filmo kadre, kuriame – tas pats laukas, tik jau vos žaliuojantis. Šiais dviem kadrais G. Beinoriūtė sukuria uždarą gamtos ciklo, kartu ir paties filmo, įvykių seką.

Pradėjus šilti orams, Pievėnuose kyla nemenkas šurmulys. Kol kaimynė šluoja kiemą, pardavėja bando apsirūpinti malkomis prieš paskutinį šaltuko išbandymą, o kaimo muzikantas mėgina prisiminti kasmetinę programą, švelniai krutindamas seno obojaus taliją. Šunys loja skardžiau, vaikų skraidinamas dronas taip pat tarytum garsiau prazvimbia palei bažnyčios tvorą. Tai tik keli ženklai, kuriais tarsi duonos trupinėliais vedama link filmo išeities taško – nesibaigiančio gyvenimo cikliškumo. Kad pavasaris pagaliau veržiasi pro duris, iliustruojama subtilia užuomina, kai į pievėnietės namus įskrenda pirmoji bitė.

Velykų naktį Pievėnuose nuo senų laikų bažnyčioje ant kilimėlio padedamas nukryžiuoto Kristaus medinukas. Tuomet pro šventovės duris ima brautis du skirtingų interesų genami būriai, surinkti ne tik iš Pievėnų, bet ir aplinkinių kaimų, – persirengėliai ir kareiviai. Vieni stovi rikiuotėje ir saugo Kristaus kūną. O kiti stengiasi jį nugvelbti, pakeliui kabinėdamiesi ne tik prie sargybinių, bet ir reginio stebėti susirinkusių žmonių. Blankiai apšviestoje bažnyčioje ši kova tarp oficialiai atrodančių kareivių su vienodomis uniformomis, ekstravagantiškomis kepurėmis, mediniais kardais ir persirengėlių, pasidabinusių apdriskusiais skarmalais bei senoviškomis Užgavėnių kaukėmis, atrodo įtempta. Persirengėliai įžūliai lenda prie kareivių, atliekančių pareigą ir saugančių skulptūrėlę, o vėliau kovojančių ir su nuovargiu. Taip atkuriamos Biblijoje aprašytos Kristaus prisikėlimo aplinkybės, kad šią ypatingą naktį bendruomenė jas atmintų ir dar sykį paliudytų tikėjimo stebuklą.

Tačiau, kaip dažnai nutinka su dokumentiniu kinu, neilgai trukus paaiškėja, kad pirmasis įspūdis neapibūdina filmo visumos. Kasdienės popiečio arbatėlės susibūrusias kaimo močiutes bendraamžė bando įkalbinti pasigilinti į šventraščio žodžius, tačiau joms tai nė motais. Pievėnų bažnyčia švari ir jauki, kvepianti ją prižiūrinčių vietinių prakaitu, o ne dirbtinio vaško sluoksniu. Kunigas mišias aukoja nuoširdžiai pasakodamas Biblijos istorijas, tačiau savaip. Jis supranta, kad pažodžiui cituodamas šventraštį gilesnio tikėjimo parapijiečiams neįkvėps. Tad religija filme „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ tėra fasadas. Tai nereiškia, kad veikėjų tikėjimas nenuoširdus. Tiesiog jis nesąmoningas, nulemtas iš kartos į kartą perduodamos inercijos. Tai užsilikęs instinktas, skatinantis žmones vienytis ir saugoti praeities tradicijas. Filme aptariamas paveldas sukurtas ilgamečių pastangų ir bendrystės. O visi kiti Velykų nakties vaidinimui reikalingi dalykai, tokie kaip pirštinės, kelnės ar kardai, yra pakeičiami, laikini. Todėl tikruoju objektu tampa paprasti žmonės ir jų pastangomis sukuriami nepaprasti bendrystės aktai.

Kino juostoje matome ne tik ilgametės tradicijos išsaugojimą, bet ir jos kaitą. Filme tai pirmieji metai, kai į kareivių gretas priimamos merginos. Vyresni bendruomenės nariai rūpinasi organizaciniais Velykų nakties budėjimo reikalais, drauge į šį procesą įtraukiamas jaunimas. Šis kartų bendradarbiavimas vėl leidžia prisiliesti prie ciklinio rato judėjimo, vedančio link visaverčio gyvenimo. Būtent tai tradicijas paverčia šventomis, saugotinomis vertybėmis. Tarsi sraigtelio didžiuliame mechanizme, kurį aprėpti įmanoma nebent racionaliai, pojūtis. Jį išgyvena tiek filmo veikėjai, tiek susirinkę žiūrovai, sukurdami dar vieną tik seanso laiku galiojančią bendruomenę.

G. Beinoriūtė ne tik įvairiais požiūriais pristato įspūdingą Pievėnų kaimo tradiciją, bet ir atskleidžia jos trapumą. Kasmetinio bendruomenės susibūrimo „kaltininkai“ – vidutinio amžiaus pora. Kol jiems pavyks įkalbėti jaunimą dalyvauti Velykų nakties veiksme, tol tradicija išliks gyva. Tačiau kas ją puoselės, kai išseks, rodos, neišsemiamas tų žmonių entuziazmas? Jaunuoliai iš Lietuvos regionų masiškai traukia studijuoti į sostinę, o vėliau retas grįžta į gimtąjį miestelį ar kaimą, todėl prognozės vilčių nekelia. Vis dėlto šis aspektas dar labiau pabrėžia „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ vertę. Nes filmas ne tik įrašo nematerialųjį nacionalinį kultūros paveldą į lietuviško kino archyvą, bet ir užfiksuoja vieną iš mažųjų Lietuvos bendruomenių aktų, kuriuos, deja, jau būtų laikas įtraukti į atskirą raudonąją knygą.

Nors juosta pristatoma kaip kūrinys, pasakojantis apie Pievėnų velyknakčio budėjimo tradiciją, tai ne visai teisinga. Tradicija šiame filme tėra vienas iš režisierę dominančių objektų. Pirmą filmo pusę nuolatos rodomi Pievėnų žmonės ir jų kasdienybė. Taip bandoma pasakyti, kad už kiekvieno didelio įvykio slepiasi visa grandinė jam pasiruošti skirtų uždavinių. Matant, kaip meiliai M. Survilos kamera įsistebeilija į kaimo žmonių buities portretus, galima teigti, kad filmo kūrėjams tradicijos puoselėjimo procesas, kaip platesnis reiškinys, yra kur kas svarbiau nei pati tradicija. Jie siekia žiūrovus supažindinti ne tik su vieną naktį per metus vykstančiomis apeigomis, bet su bendruomene, be kurios nebūtų atsiradęs ir pats filmas.

Kūrėjams pavyksta taip priartėti prie veikėjų, kad beveik galima išgirsti jų mintis. Filmuojama gyventojų virtuvėse, svetainėse, valgomuosiuose. Iš arti stebime, kaip Pievėnų moterys ruošia baltąją mišrainę, ant virvelės padžiauna pirštines, skirtas velyknakčiui. Kaip pagrindiniai vyksmo iniciatoriai skambina galimiems ir ankstesniems tradicijos palaikytojams, kviesdami į Velykų šventę. Tai tęsiasi visą filmą. Todėl kamera užfiksuoja ne tik patį Velykų spektaklį: matome, kaip išvakarėse persiuvamos kelnės, kokie išvargę jaunuolių veidai per budėjimo pertraukas. Tačiau tai neturėtų stebinti. Juk šio filmo autorė yra sukūrusi filmą „Pokalbiai rimtomis temomis“. Režisierė, kurios dėmesio centre, nepaisant jokių aplinkybių, visuomet bus žmogus.