Winstono Churchillio pasakymas, kad demokratija yra pati blogiausia valdymo forma, išskyrus visas kitas buvusias, seniai tapęs savotiška konstanta Vakarų Europoje. Taip pat ganėtinai šablonišku virtęs demokratijos siekimo scenarijus, daugeliui piliečių sukilus prieš vienvaldį monarchą ar ligotų užmačių diktatorių. Ir ties šiais dviem kraštutinumais tema tarytum išsisemia, tačiau kino teatruose pasirodęs filmas „Vienuolis ir gink­las“ (rež. Pawo Choyningas Dorji, 2023) atskleidžia dar nematytą kelią link demokratijos, Vakarų modernizacijai įsiveržus į Himalajų kalnuose įsikūrusį Butaną. Šis filmas be konflikto tampa antipodu europietiškam kinui, apsėstam dramatiškų politinių permainų.

Nuo pirmo filmo kadro pasitinka neįprastas vaizdinys – per saulėtą kviečių lauką brendantis budistų vienuolis Tašis (akt. Tandinas Wangchukas) ant peties neša dujų balioną. Panašūs šiuolaikinio pasaulio ženklų įsiveržimai, pavyzdžiui, vienuolis, pirmą kartą ragaujantis kokakolos ir vadinantis ją juodu vandeniu, į tykaus, agrarinio Uros kaimelio gyvenimą lydės visą filmą. Tokie absurdiški vaizdiniai neretai kelia juoką ir tono lengvumu pridengia filosofišką, daugiasluoksnį, politinės sistemos būtinybe abejojantį filmo pamatą. 

 

„Vienuolis ir ginklas“

 

Filmo centre trys veikėjai: Lamos (religinio budizmo mokytojo) paliepimu pilnaties ceremonijai ginklo ieškoti išėjęs vienuolis, pirmiesiems Butano lyderio rinkimams artėjant į kaimelį rinkėjų aktyvumo skatinti atvykusi jauna valdininkė, vietinio gido lydimas retų ginklų kolekcionierius iš Amerikos. Iš pirmo žvilgsnio šių žmonių istorijos tarpusavyje menkai susijusios, tačiau pamažu jos susipina į vientisą naratyvą: budizmo filosofija išgyvena pereinamąją būseną ir Butanas virsta šiuolaikine valstybe. 

Paprastiems kaimelio žmonėms nesuprantama ne tik naujoji sąvoka „rinkimai“, bet ir jos prasmė: užuot rūpinęsi finansiniais ar politiniais interesais, vietiniai pirmenybę teikia dvasiniam pasauliui. Nors Apas Pendžoras šautuvą prižada parduoti amerikiečiui, tačiau paprašytas vienuolio Tašio net nedvejodamas, nesitikėdamas atlygio nuolankiai sutinka ginklą paaukoti, nes jis reikalingas gerbtino bendruomenės nario, Lamos, pilnaties ceremonijai. Iš vidinės veikėjų rimties – ir taikus, tolygus filmo alsavimas, užpildytas diegetiniais (iš filmo aplinkos sklindančiais) gamtos garsais ir kerintis plačiais, veržliais Butano kalvų ir pievų didingumą pabrėžiančiais kadrais. Skaisčiai šviesiomis, pastelinėmis spalvomis tapomas kraštovaizdis reprezentuoja Vakarų nesuterštą rojaus kampelį.

Negalėdami atplėšti akių nuo naujų televizorių ekranų, kuriuose puikuojasi ne tik Džeimsas Bondas, bet ir pirmas Butano TV kanalas, Uros žmonės atrodo kiek sugluminti netikėtos permainų bangos. Jie patenkinti monarchija ir nesuvokia siūlomos naujos teisės demokratiškai išsirinkti vadovą. Nepadeda net skambūs rinkimų komisijos narių šūkiai – siekiant pagrįsti demokratijos elitiškumą pasitelkiamos tuščios, nuo transparantų nuimtos sparnuotos frazės, kad kitose šalyse žmonės dėl jos pasiryžę aukoti gyvybę. 

Demokratija „ant popieriaus“ atrodo liberali ir integrali, tačiau dažniausiai ateina iš poreikio, o ne iš laisvo apsisprendimo. O filme simuliuodami netikrus rinkimus valdžios delegatai Butano gyventojus bando išmokyti demokratiško balsavimo: minia išskiriama į dvi už skirtingas partijas balsuoti ketinančias grupes, vieniems liepiama nekęsti kitų ir aklai šaukti savo partijos pavadinimą. Nerangus, teatralizuotas vyksmas netrukus baigiasi ir stoja nejauki tyla, verčianti suabejoti idėja, kad politiškumas – prigimtinė žmogaus savybė.

Filmas įtraukia autentiškumu, kitokios realybės, lėtesnio gyvenimo tempo eksponavimu. Vakaruose populiarios elgsenos motyvai Butano lankose ir bendruomenėse neprigyja, atsiranda ne kaip stipri opozicija, o dirbtiniai atributai, sėjantys vien chaosą ir nerimą. Ne veltui filmo finale siekdamas nesutrikdyti ankstesnio gyvenimo harmonijos Lama palaidoja ginklus, tačiau nebando sukilti prieš modernizacijos atneštus demokratinius rinkimus. Pokyčiai nesustabdomi ir neatšaukiami, tačiau jis siekia kompromiso, atsakymo, kaip atvirai priimti permainas ir nepamiršti senųjų vertybių. Lamos ritualo esmė – praminti kelią šioms dviem tikrovėms netrikdomai susilieti.

Pradžioje atsitiktinumų ar net minčių kratinį primenantis filmas išsiskleidžia į subtilią dažnai binariniu mąstymu disponuojančios Vakarų Europos kritiką. Nesuinteresuotas, atitolęs režisieriaus žvilgsnis leidžia įvertinti demokratiją naujoje šviesoje. Nenuvertinant filmo poveikio Europos žiūrovui, vis dėlto sunku įsivaizduoti, kaip jis būtų suprastas Azijos šalių auditorijos, be to, ar, panaikinus politiškumo aspektą, vis dar būtų vertas dėmesio.